Parodoje apie Gulagą — Stasys Šilingas
Šių metų lapkritį sueis 45 metai, kai 1962 metais Kelmėje mirė buvęs Lietuvos Valstybės tarybos pirmininkas, Teisingumo ministras, lietuviškosios spaudos leidėjas ir redaktorius, prieškario visuomeninių organizacijų steigėjas Stasys Šilingas. Vienas didžiausių S. Šilingo darbų, atliktų Kaune, yra 1938 m. Konstitucija. Būtent ši Konstitucija, 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, buvo palikta galioti.
Liepos 24 d. Stanford University Hover Tower, 485 Lasuen Mall, Stanford, CA 94305, atidaryta paroda, skirta Gulagui. Bokšto rotondoje išdėstyta ekspozicija, kuriai eksponatus davė Hoover Istitution on War, Revolution ir anglų kalbos profesorė Svaja Vansauskas-Worthington iš University of Alaska, Anchorage. Parodą kasdien aplanko 500 žmonių.
– Esate čikagietė, bet jau daug metų gyvenate Alaska? Kokie gyvenimo vėjai ,,nupūtė” Jus į šią šiaurės šalį? Ką ten veikiate?
– Tai buvo 1966 birželio mėnuo. Mes jauni, ką tik vedę, Alaska, kur dirbo mano vyras, praleidome medaus mėnesį. Rugsėjį grįžom į New Mexico, o po dvejų metų su mūsų pirmagime vienerių metų dukryte Daiva vėl iškeliavome Alaska. Taip ir gyvenome – pusmetį Alaska, pusmetį žemyne. Tiek mano vyras, tiek aš negalėjome gyventi be šio krašto – aš tiesiog jį sapnuodavau. Po kurio laiko visam persikėlėme į Alaska.
Su vyru Robert Nelson Worthington užauginome 7 vaikus – Daivą, Gajų, Arą, Monty-Mykolą, Norą, Gają ir Aidą. Paaugus vaikams grįžau dirbti į Alaska Pacific University, o vėliau pradėjau dirbti University of Alaska, Anchorage, dėstau anglų kalbą.
Džiaugiamės savo aštuoniais anūkais: Montana, Thea, Emilija, Tristan, Stefan, Luku, Mykolu ir Alexander.
– Jūsų senelis Stasys Šilingas (buvęs Teisingumo ministras Augustino Voldemaro ir Juozo Tūbelio ministrų kabinetuose) buvo ryški asmenybė Lietuvoje? Ar Jums yra tekę su juo susitikti?
– Kai aš gimiau (1942 m. spalio mėn.), mano senelis jau buvo išvežtas į Sibirą. 1941 metais birželio 14 d. sovietai tiesiog iš namų išvežė S. Šilingą, jo žmoną Emiliją ir dukrą Ramintą, kuri buvo dvidešimtmetė. Seneliui buvo 55-eri.
Jį Pilviškių geležinkelio stotyje atskyrė nuo šeimos ir išvežė į lagerį, kuriame be teismo jis išbuvo 10 metų. Tik 1952 m. vasario 27 d. buvo nuteistas 25-eriems metams. Kalėjo kartu su kitais buvusiais Nepriklausomos Lietuvos ministrais.
Po Stalin mirties bausmės terminas buvo sutrumpintas, ir 1954 m. birželio 23 d. iš lagerio S. Šilingas buvo paleistas. Grįžo į Kauną, bet netrukus buvo išsiųstas į Žitomir srities Dovbiš psichiškai nesveikų senelių prieglaudą. Tik po septynerių metų jam buvo leista sugrįžti Lietuvon.
Teta Raminta ir bobutė Emilija, neatlaikiusios Sibiro šalčių ir kančių, mirė 1944 metais.
Taigi, savo senelio nemačiau, tačiau girdėjau apie jį daug gero.
– Kaip atsidūrėte Amerikoje?
– Kaip ir daugelis to meto žmonių, bėgome nuo sovietų. 1943 metų rugsėjo 1 d. visam laikui palikome gimtuosius Misiūnus (Šakių apskritis). Be mūsų šeimos keturių asmenų kartu su mumis iš Lietuvos bėgo 6 mamytės seserys, Adomas Varnas su žmona Maryte, Domutė Petrutytė, Kazio Šimonio sūnus ir kiti. Visai grupei vadovavo mano tėvelis. Mama tuo metu laukėsi – brolis Ramūnas gimė 1944ųjų sausį Čekoslovakijoje. 1949 metais atvykom į Ameriką.
– Jūsų senelis buvo ne tik valstybės veikėjas, bet ir didelis meno mylėtojas? Pirmaisiais Nepriklausomos valstybės metais Stasys Šilingas rūpinosi M. K. Čiurlionio galerijos, Kauno meno mokyklos, Operos teatro ir kitų kultūros įstaigų steigimu. Ar todėl ir Jūs pasirinkote studijuoti humanitarinius mokslus?
– Man atrodo, kad menas ir kultūra lydėjo mane nuo mažens. Menu, kaip gyvenant Čikagoje, mane dar mažytę tėveliai nusivedė pasiklausyti operos dainininkės Lily Pons. Namuose visada skambėdavo klasikinės muzikos įrašai – Rachmaninov, Grieg, Beethoven, Tčaikovskij, Verdi ir t. t. Daug skaitydavau. Manau, tą palikimą per savo tėvelius gavau iš senelio.
– Ne paslaptis, kad daugelis žmonių visiškai nieko nežino apie savo protėvius. Kas paskatino Jus susidomėti savo garsaus senelio gyvenimu?
– Nuo mažens žinojau, kad sovietai suėmė senelį, bobutę ir tetą. Ilgai nežinojom, ar jie gyvi, ar ne. Tik 1954 metais mus pasiekė žinia, kad S. Šilingas gyvas, o Emilija ir Raminta mirė.
Šeimoje dažnai kalbėdavome apie šiuos įvykius. Nuo 1998 metų labai rimtai pradėjau domėtis savo senelio gyvenimu. Supratau, kad reikia žmonėms papasakoti apie baisumus, kuriuos ištvėrė Lietuvos žmonės, tarp jų ir mano šeima.
– Jūs dalyvaujate daugelyje renginių apie Sibiro Gulagus, rengiate paskaitas, ruošiate pranešimus. Ar manote, kad Amerikos žmonėms tai įdomu?
– Taip, esu tvirtai tuo įsitikinusi – Amerikos žmonėms tai įdomu. Tačiau jie daug ko nežino! Jie nežino, kas atsitiko su Rytų Europa po Jaltos susitikimo, nežino apie Gulagą. Todėl mūsų pareiga apie tai jiems papasakoti. Amerikos žmonės turi žinoti, kas atsitiko su Rytų Europa po II Pasaulinio karo, ką su Baltijos šalimis padarė sovietinė okupacija, kaip žmonės, nepaisant visų žiaurumų ir sunkumų, išliko.
– Žurnale ,,Proteus” (2003 Nr. 2), išleistame Shippensburg University, išspausdintas Jūsų straipsnis apie Stasį Šilingą. Straipsnis iliustruotas nuotraukomis. Kur Jūs rinkote medžiagą? Ar ji rinkta po nepriklausomybės atkūrimo, ar ją turėjote anksčiau?
– Kai kurias nuotraukas gavau iš tėvelių dar sovietiniais laikais. Keletą nuotraukų atsiuntė pats senelis iš Ukrainos ir Lietuvos. Po jo mirties nuotraukų atsiuntė pažįstami iš Lietuvos. Po mamytės mirties tėvelis visas nuotraukas atidavė man.
– Amerikos lietuviai nedaug žino apie S. Šilingą. Gal galite mūsų skaitytojams apie jį papasakoti daugiau?
– Apie S. Šilingą parašiau straipsnį į Wikipedia. Ten skaitytojai gali daugiau pasiskaityti apie buvusį Lietuvos veikėją.
Jis visais atvejais buvo visapusiškas žmogus – kuklus, rimtas, teisingas. Labai daug skaitė. Ne tik rusų ir lietuvių autorių kūrinius, bet ir Dickens, John Galsworthy, Flaubert, Nietsche ir t. t. Jis buvo tikras filologas – labai gerai ir gražiai rašė. Buvo protingas, užjaučiantis, vertino žmones.
Senelis visą gyvenimą mylėjo savo Emiliją – ,,Tulytę”, kaip jis ją vadino. Ji buvo jo gyvenimo meilė. Labai mylėjo ir savo 9 dukras – visada apie jas galvojo. Jis rašydavo laiškus savo dar negimusiems anūkams, net būsimiems proanūkiams!
Žinau, kad jį vadino ,,Cicero of the North”, bet man atrodo, kad savo charakteriu ir išmintimi jis buvo panašus į Winston Churchill.
Iš laiškų žinau, kad jis buvo švelnus ir kartu stiprus. Jo laiškai tarsi poezija – su gilia mintimi ir gražiais išsireiškimais.
– Ar esate buvusi Lietuvoje? Jūsų seneliai iškilmingai perlaidoti Ilguvos (Šakių raj.) kapinėse. Ar menamas Jūsų senelis Lietuvoje?
– Taip, Lietuvoje lankiausi keletą kartų. Pirmą kartą nuvažiavau 1999 metais, kai Ilguvos kapinėse buvo perlaidojami senelio, močiutės ir tetos Ramintos palaikai.
Myliu Lietuvą – Vilnių, Kauną, Ilguvą, Misiūnus, Šakius, Paberžę, tačiau ne Palangą.
Senelis menamas Lietuvoje. Lankydamasi praėjusį balandį Lietuvoje, Signatarų namuose apžiūrėjau ekspoziciją, kurioje buvo ir jo nuotrauka. Teko dalyvauti Šakiuose Albino Vaičiūno iniciatyva suruoštoje konferencijoje, skirtoje mano senelių atminimui. Joje buvo skaitomi pranešimai, deklamuojamos eilės, dainuojamos dainos.
– Išleidote Stasio Šilingio ,,Genesis of a Nation’s Songs” anglų kalba. Ar esate numačiusi išleisti knygą, kurioje būtų surinkta visa medžiaga apie šį Lietuvai nusipelniusį žmogų?
– Labai norėčiau tą padaryti – parašyti knygą apie Stasį Šilingą, jo Emiliją ir jų tragišką, bet įspūdingą gyvenimą. Manau, kad žmonėms būtų įdomu skaityti. Kaip poetas John Keats rašė: ,,Truth is beauty, and beauty, truth. That is all ye know on earth, and all ye need to know.” Man šitie žodžiai labai patinka.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Laima Apanavičienė