Tegul skamba mūsų dainos...

 Danutė Bindokienė

Jeigu dar kas nepastebėjo, kad liepos 2 d. Čikagoje vyks Aštuntoji lietuvių dainų šventė, turbūt ,,atostogavo kitoje planetoje". Esame ypač dėkingi torontiškei Nijolei Benotienei, kuri prirašė ,,vežimus straipsnių” apie šventės renginius, chorus, vadovus, atsiuntė daugybę nuotraukų. Iš jos straipsnių ir įvairių skelbimų, susietų su šventės renginiais, galime susidaryti neblogą vaizdą, ko tikėtis liepos 2-osios savaitgalį. O tas vaizdas labai jaudinantis ir džiuginantis.

Neseniai teko skaityti apie mokslininkų džiaugsmą, kad Pietų Amerikos džiunglių glūdumoje buvo atrasta maža varlytė, nors visi tikėjo ją seniai išnykus nuo žemės paviršiaus. Dar anksčiau pietinių Amerikos valstijų pelkėtame miške kažkas pastebėjo didįjį 

Regimanto Tamošaičio nuotr.

raudongalvį genį, kuris taip pat buvo laikomas išnykusiu. Tuojau buvo suruoštos ekspedicijos, kad patvirtintų šią gerą žinią, nes pataraisiais dešimtmečiais dažniau girdime apie benykstančią ar išnykusią gyvūnų bei augalų rūšį, kaip apie naujai atrastą ar atsigavusią. Biologų ir zoologų svajonė yra kaip nors atgaivinti ar iš likusių genų išauginti seniai išnykusią florą bei fauną (apie dinozaurų ,,atkūrimą” iš gintare prieš milijonus metų įstrigusio uodo viduje rasto kraujo lašelio buvo net su-kurtas fantastinis filmas). Nors, bent šiuo metu, tokie užmojai tebėra svajonė, bet kas žino...

Ne, nuo pasirinktos temos nenuklydome, tik truputį žengtelėjome į šalį, prisimindami, kaip visgi pilnutiniam šios planetos gyvavimui yra svarbus ir reikalingas kiekvienas jos gyventojas, nepaisant, kiek mažas ar iš pažiūros nereikšmingas. O mums, lietuviams, yra svarbus kiekvienas kultūrinis įvykis, nes jis taip pat yra mūsų gyvybė, išlikimo toli nuo savo tautos kamieno, laidas.

Pastaruoju metu tų, tikrai vertingų ir svarbių, įvykių vis mažiau ir mažiau. Daugelis yra linkę greičiau užspausti jiems akis ir po to graudžiai apraudoti praradimą, nei dėti pastangų jo išlikimui. (Girdime liūdnų gandų, kad ir Lietuvių opera, neseniai sėkmingai šventusi savo auksinį jubiliejų, norėtų išnykti - o tai būtų lietuviškajai diasporai didžiausias nuostolis.) Į tokios užmiršties pelkes buvo bepradėjusios nugrimzti ir mūsų dainų šventės. Ačiū Dievui, atsirado pasiryžėlių jas iš ten ištraukti prieš visiškai užsidarant akivarui. Turėtume tuo nuoširdžiai džiaugtis ir atiduoti savo duoklę, kad ši, 8-oji, Dainų šventė visapusiškai pavyktų.

Sklando neišmanėliški pasisakymai, kad kai kas žada šventėje nedalyvauti vien dėl choristų aprangos pakeitimo. Bet tai būtų didžiausia klaida. Kaip amerikiečių patarlė sako: ,,Neišliekite kūdikio su vandeniu, kuriame jį maudėte!” Kas pagaliau svarbiau: šventė ar drabužiai? Taip, buvo jos rengėjų žengtas, galbūt gerai neapgalvotas, žingsnis, bet dabar per vėlu ,,taikyti sankcijas” ir boikotuoti šventę. Joje dalyvauti ir užpildyti salę yra mūsų garbės reikalas. Tereikia pasiskaityti choristų bei jų vadovų, besiruošiančių net tūkstančius mylių vykti į dainų šventę, pasisakymus. Juose tiek entuziazmo, džiaugsmo, vilčių ir lūkesčių. Tai kiekvienam bus ne tik dainų, bet ir asmeniška šventė - susitikimas su tautiečiais (dainininkais ar šiaip publika) iš kitų vietovių, susipažinimas, pabendravimas. Nereikia abejoti, kad kiekvienas dalyvis namo parsiveš naują lietuviškumo kibirkštėlę, kuri ilgai spindės ir šventei pasibaigus.

Nejaugi savo užsispyrėliškumu dėl ne visai esminių  dalykų užpilsime šalto vandens ant tos šviesios kibirkštėlės ir ją užgesinsime? Ar galime įsivaizduoti, kiek tokiu neapgalvotu, sakytume - savanaudišku - elgesiu priversime nuo lietuviškos visuomenės nusigręžti talentingų, kūrybingų, mums labai reikalingų jaunų žmonių (juo labiau naujųjų lietuvių imigrantų)?

Jeigu jau būtinai reikia, reiškime savo nepasitenkinimą kitais būdais, bet būtinai dalyvaukime VIII Dainų šventėje!