,,XX a. slaptieji archyvai” vėl Čikagoje

2007 m. sausio 31 d. Balzeko muziejuje vyko pirmasis lietuviško istorinės dokumentikos serialo „XX amžiaus slaptieji archyvai pristatymas”. Tada žiūrovai matė vieną iš serialo filmų „Šimtas paskutinių valandų”. Po apsilankymo Čikagoje vieną iš projekto autorių — TV žurnalistę Gražiną Sviderskytę kalbino Giedrius Židonis.

– Kokie įspūdžiai po „XX a. slaptųjų archyvų” pristatymo Washington, DC ir Čikagoje?

– Komandiruotė JAV pralėkė akimirksniu, o paskui dar keliavome dirbti į Izraelį, Angliją, Šiaurės Airiją, vyko mano filmų ir knygos pristatymai Vilniuje ir Londone, todėl gerai smulkmenų nė nebepamenu. Bendras įspūdis liko netikėtai geras. Tikėjausi šiek tiek mažiau žiūrovų, galbūt ne tokio kantraus žiūrėjimo (juk Washington, DC amerikiečiams rodėme net dvi „‘Lietūkio’ garažo” valandas, kurios buvo įgarsintos lietuviškai, tik su angliškais subtitrais) ir ne tokių palankių komentarų bei klausimų po peržiūrų. Juk istorija nėra tikslusis mokslas, čia dažnai susikerta skirtingų žinių, skirtingų vertybių bei motyvų padiktuoti požiūriai. Aršių disputų, net ginčų dažnai kyla tarp profesionalų, todėl ypač iš istorijos mėgėjų dažnai lauki aštrių strėlių (nors jos neretai lekia pro šalį, nes nebūna pagrįstos istorinėmis žiniomis). Taigi skirtingų auditorijų — Amerikos istorikų ir lietuvių — bemaž vienodas susidomėjimas šiuo serialo Holokausto memorialiniame muziejuje Washington, DC ir Balzeko lietuvių muziejuje Čikagoje buvo gražus ženklas, kad kuriame lyg ir tikrai prasmingą dalyką. Na, ir Čikagoje, žinoma, malonius įspūdžius paliko ypatingai šiltas, svetingas priėmimas. Už tai likom dėkingi visiems, su kuriais teko susitikti ir bendrauti.

– Ar pastaruoju metu vyksta filmų demonstravimas Lietuvoje? Kaip juos vertina visuomenė?

– Stengiantis kuo naudingiau įgyvendinti serialo sklaidą, mums labiau prasminga ne demonstruoti atskirus filmus, bet pristatinėti ne per seniausiai išleistą DVD rinkinį. Juk parodyti atskirus filmus galima tik labai ribotai auditorijai. DVD rinkiniai, jau paskleisti šalyje per Švietimo ir mokslo, taip pat Krašto  apsaugos ministerijas jau esantys prekyboje knygynuose ir internete, gali pasiekti dešimtis tūkstančių žmonių. Džiaugiuosi, kad pirmasis  DVD rinkinio tiražas vos paskleistas baigia „išgaruoti”. Įvertinusi šį poreikį beveik neabejoju, kad metų pabaigoje, kai gaminsime antrąjį serialo rinkinį (jame bus dar septyni valandos trukmės filmai), išleisime ir papildomą pirmo rinkinio tiražą.

Taigi kovo pirmąją mes surengėme pirmą didelį DVD rinkinio pristatymą visuomenei Vilniuje, šiuo metu planuojama pristatyti jį visos šalies istorijos pedagogams Pedagogų raidos centre. Beje, filmų peržiūras įvairiuose miestuose rengia atskiros DVD įsigijusios įstaigos ar institucijos, įvairūs švietimo ar kultūros centrai: dažnai paskambina ir prašo leidimo įvairiomis progomis demonstruoti filmus savo renginių metu.

– Kokie ateities planai?

– Serialo „ateitis” sparčiai kuriama šiandien: jau sumontuotos trys iš septynių naujųjų dalių, šiemet jau vyko daug kelionių ir didesnių scenų filmavimų; dabar filmuojamos dar trys dalys vienu metu, nes iki rudens turime baigti montuoti visas septynias dalis. Nuo rugsėjo iki gruodžio LNK ir TV1 kanalai ketina kas savaitę parodyti visą serialą — keturiolika dalių, todėl turime pasirengti transliacijai, pasirūpinti šios programos anonsais TV eteryje. Taip pat jau nuo rugpjūčio suplanuoti antrojo DVD rinkinio gamybos darbai. Antrasis DVD rinkinys turėtų pasirodyti vėliausiai gruodį. Taigi šie metai suplanuoti iki pabaigos, ir darbų yra tiek, kad brangi kiekviena diena.

Aš viliuosi, kad išleidę antrą DVD rinkinį ir, jei reikės, papildomus tiražus, šio serialo kūrybą laikysime baigta. Tačiau kartu šiek tiek tuo abejoju, nes antai bendraautorius istorikas dr. Arvydas Anušauskas neseniai klausė, ar pritarčiau, jei jis šiek tiek pakeistus scenarijus su papildoma serialo kūrimo medžiaga išleistų atskira knyga.

– Ką palinkėtumėte išeivijos žiūrovui?

– Kaip ir kiekvienam nuoširdžiai linkiu, kad prie TV ar kompiuterio praleistas laikas būtų prasmingas. Nesitikime ir nesiekiame, kad žiūrovas būtinai pritartų mūsų pateiktai vizijai, kad sutiktų su mūsų keliamomis įvykių versijomis ar paantrintų klausimams, kuriuos užduodame. Laikytume, kad pasiekėme tikslą, jei pamatęs vieną ar kitą mūsų filmą žiūrovas susimąstęs atsiverstų knygą ar aptartų įspūdžius su bičiuliais, kolegomis, kad diskutuotų, svarstytų ir keltų savo klausimus. Juk tai ir   yra švietimas arba savišvietos ugdymas. Taigi, svarbiausia, kad vaizdu perteiktos žinios pasiektų žmonių sąmonę ir, kai kuriais atvejais, jų širdis, kad neleistų nugrimzti į užmarštį įvykiams ar herojams, kurių pamiršti mums ne tik nedera, bet ir nevalia.