Nejaugi lietuviai nekovojo už savo turtą?
Atsiliepimas į kun. A. Saulaičio straipsnį ,,Apie mūsų parapijas”, išspausdintą ,,Drauge” 2007 m. liepos 19 d.
Vytautas J. Šliūpas, P.E.Prieš savaitę gavau laišką iš vieno pažįstamo Amerikos lietuvio, kuriame jis rašo:
Vytautai,
Dabar, kada vyskupai uždarinėja lietuvių pastatytas bažnyčias ir paskui vyskupo pelnui parduoda tas lietuvių lėšomis įsigytas nuosavybes, ,,Drauge” išspausdintame kun. Antano Saulaičio straipsnyje, pavadintame ,,Apie mūsų parapijas”, jis mėgina tai pateisinti. Labai gaila, bet šiame straipsnyje klaidingai pristatoma tavo Tėvo, Aušrininko dr. Jono Šliūpo laikų istorija.
Šiandien turbūt nedaug JAV lietuvių yra likę, kurie gerai žino, kaip XIX a. pab. JAV lietuvių parapijos vystėsi ir kaip tos dabar uždaromos bažnyčios buvo statomos. Jeigu lietuviai tais laikais būtų tavo Tėvo paklausę, tai ir dabar turėtume visas bažnyčias lietuvių rankose. Ir visoje JAV tai yra milijoninis turtas. Nors ir reikėtų kai kurias bažnyčias uždaryti dėl apylinkės gyventojų pasikeitimo, tai tas turtas vis tiek liktų tarp lietuvių, o ne vyskupams į kišenę.
Tarp kitko kun. Saulaitis rašo: ,,Meilės istorija tarp JAV katalikų vyskupų ir ne anglosaksų imigrantų siekia bent XIX a. Tada vyskupai sprendė ir juridinius klausimus. Buvo nutarta, kad visos parapijos, mokyklos, kapinės ir kt. priklauso tik vyskupijai. JAV lietuviai bei kitų tautybių parapijų protėviai net nesvarstė, kam bažnyčios, mokyklos, našlaitynai, kapai ir kt. turėtų priklausyti”.
Kokia čia ,,meilės” istorija, kada vyskupai varė parapijiečius į jų pačių lėšomis pastatytas bažnyčias, skelbė interdiktus (excommunicated) tiems lietuviams, kurie nepakluso vyskupams dėl nuosavybės nusavinimo ir juos traukė į teismus. Tų laikų istorija tarp ,,ne anglosaksų” lietuvių ir lenkų vienoje pusėje ir vyskupų kitoje pusėje buvo ne meilės, bet baisių kovų istorija.
Kai vyskupai nusprendė XIX a. pabaigoje prijungti bažnyčias prie vyskupijų, tai pakeitė tada esančią tvarką parapijose. JAV lietuvių parapijos buvo įsteigtos pačių lietuvių pastangomis ir lėšomis — lietuviai savo pinigais, neprašydami nė cento iš vyskupo, nupirkdavo žemę, pasistatydavo bažnyčią ir tada pakviesdavo kunigą aukoti Mišias. Bet bažnyčios, kapinės ir mokyklos likdavo nuosavybe tų pačių lietuvių, kurių pinigai ir prakaitas visa tai sukaupė ir sukūrė, ir kuriems visa tai priklausė.
Bet vyskupai nusprendė pasisavinti tą turtą ir pareikalavo, kad parapijų komitetų nariai perrašytų parapijų turtą vyskupo vardu. Kai kurių parapijų komiteto nariai tuoj pakluso, kitų parapijų — ne. Didžiausios kovos vyko Pennsylvania angliakasių miesteliuose — Scranton ir Shenandoah. Shenandoah bylinėjimasis su vyskupu — pirma dėl parapijos nekilnojamojo turto, paskui dėl bažnytinių rinkliavų atsiskaitymo — tęsėsi vienas po kito apie 30 metų.
Tą vyskupų sprendimą nusavinti parapijiečių turtą galima palyginti su tuo, kad jeigu šiandien vyskupai, vartojant Saulaičio žodį, ,,juridiškai” nuspręstų, jog kiekvieno parapijiečio kišenėse esantys pinigai ,,priklauso” vyskupams ir pareikalautų, kad jie būtų sunešti į vyskupijų sąskaitas!
Svarbu neužmiršti, kad tos kovos su vyskupais buvo vien tik dėl nuosavybės. Lietuviai jokių priekaištų ar pretenzijų vyskupams nerodė dėl jų viešpatavimo tikybiniuose ir dvasiniuose reikaluose. Tačiau tos kovos dėl nuosavybės buvo tokios aršios — buvo ir pakartotinos bylos teismuose, ir fiziniai susidūrimai tarp parapijiečių ir vyskupų šalininkų — kad nemažai lietuvių katalikų atskilo nuo Romos tikybos. Vieni visiškai į bažnyčias nustojo eiti, kiti įkūrė Lietuvių Tautinę katalikų bažnyčią, nepriklausančią Romai.
Tų laikų lietuviai ne tik ‘svarstė’, bet ir ryžtingai kovojo už savo nuosavybę ir todėl, kad tą kovą jie pralaimėjo, šiandien JAV vyskupai gali uždarinėti lietuvių pastatytas bažnyčias ir paskui jas pardavę visą pelną dėti į savo kišenes. Tai Vytautai, rašyk. Tavo kaip Šliūpo sūnaus laiškas turėtų pasirodyti ,,Drauge” ir atitaisyti tas klaidingas žinias.
Taip baigia savo laišką pažįstamas.
Perskaičiau kun. A. Saulaičio, man gerai pažįstamo ir gerbiamo kaip tikro lietuvio, raštą ir nustebau, kad jis galėjo taip neteisingai, vienašališkai iškraipyti tikrovę. Todėl pergalvojęs man žinomus istorinius įvykius ir gavęs ,,Draugo” redaktorės užtikrinimą, kad mano rašinį išspausdins, parašiau straipsnį. Rašydamas naudojau šaltinius, kurie yra suminėti rašinio pabaigoje. Bandžiau būti objektyvus, pasinaudojau žiniomis ir iš lietuvių katalikų autoritetų kun. A. Miluko ir kun. istoriko W. Valkavičiaus-Wolkovich bei kitomis knygomis.
(Su kun. Valkavičiumi teko asmeniškai susipažinti Norwood, MA ir po to laiškais bendrauti, kai jis rašė savo trijų tomų ,,Lithuanian Religious Life in America”. Mudviejų bendravimas prasidėjo ir vėliau tęsėsi, kai jis norėjo gauti dokumentinių įrodymų, jog 1885 metais mano tėvas vedė Liudą Malinauskaitę katalikų Kapucinų bažnyčioje New York. Šis bendravimas laiškais tęsėsi iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų.)
Kaip iš tikrųjų buvo
Kai kuriais nepatvirtintais duomenimis, lietuvių skaičius JAV prieš Pirmąjį pasaulinį karą viršijo 600,000 (oficialiai U.S. Bureau of Immigration užrašė 255,831 lietuvį, įvažiavusį į JAV 1899–1916 metais). Tačiau prof. G. Hartman (7) pateiktomis žiniomis, net iki 1914 metų beveik pusė tų lietuvių emigrantų, atvykusių į JAV, buvo beraščiai arba labai mažai raštingi. Ne visi XIX šimtmečio pabaigos atvykėliai save laikė lietuviais. Didokas jų skaičius net nežinojo, kas jie tokie buvo. Oficialiuose valdžios įrašuose jie buvo žymimi rusais (9). Kai kurie šiek tiek mokėjo lenkiškai, todėl paklausti, kas jie tokie, atsakydavo ,,paliokai” iš ,,Polščiaus”.
Po to, kai lietuvių skaičius Amerikoje ėmė didėti, nuo 1870 metų Amerikos lietuviai katalikai ėmė smarkiau reikalauti teisių kurti vien tik lietuviškas parapijas, bet Vatikanas delsė ir tik 1980 metais paskyrė jiems lietuvį vyskupą (7).
1872 metais Shamokine (miestas lietuvių vadinamas ,,Shamukai”) kunigas Petras Končius, tarnaudamas Šv. Edvardo (airių) bažnyčioje, aptarnaudavo ir lenkus bei lietuvius. Bet sakoma, kad dėl jo raginimo lietuviams įsteigti savo parapiją, airiai parapijiečiai išdaužė jo langus ir jam teko persikelti į Baltimore. 1874 m. kunigas Juozas Juškevičius Shamokine įsteigė bendrą lietuvių ir lenkų parapiją. Jo langus 1876 m. išdaužė lenkai, pasipiktinę, kad jis kartais pamokslus pasakydavo lietuviškai (13). Tokioms sąlygoms esant, pirmieji lietuviai kentėjo, norėdami pasimelsti ir priimti sakramentus savo kalba.
Atplaukęs į New York (1884 m.) Jonas Šliūpas jau rado ten įsikūrusią seną Šv. Kazimiero draugiją, kurioje buvo susispietę lietuviai ir dar iš Lietuvos kilę lenkai (11). Draugijos nariai priklausė lenkiškai parapijai, kaip ir dauguma mūsų pirmųjų ateivių. Galiausiai, savo grynai lietuviškos parapijos steigimu susirūpinę lietuviai keliuose susirinkimuose nutarė išsikviesti lietuvį kunigą ir tam pradėjo rinkti pinigus. Kitame susirinkime 1885 m. vasario 22 d. ten dalyvavęs Šliūpas susirinkusiems sakė: ,,Nebūkime lenkų tarnais, o atsiskyrę darykime savo bažnyčią! Lenkai, pasipuošę mūsų pinigais, mus išvarys laukan.”
Po mėnesio sušauktame kitame susirinkime Šliūpas jau pasiūlė steigti draugiją parapijai organizuoti. Čia pat jis pasisakė paruošiąs ir konstituciją. Pagal jo projektą bažnyčia turės priklausyti parapijos draugijai, o ne vyskupui. Jo pasiūlymas buvo priimtas, jis pats buvo išrinktas protokolų sekretoriumi, o draugija pasivadino ,,Lietuviška N. Yorko parapija Šv. Traicės vardu” (11). Buvo nuspręsta, kad bažnyčia turės priklausyti parapijos draugijai, kurios lietuviai nariai, o ne vyskupas iš savo sunkiai uždirbtų santaupų ją pasistatys.
Didžiavosi Šliūpas savo kuriama parapija ir rašydamas savo sužadėtinei L. Malinauskaitei (1885.IV.20) sakė: ,,Mano taisomą lietuvišką parapiją visi mūsų lietuvininkai giria. Pamatysi, Liudytė mieloji, kad dar ant galo šių metų bus pas mus lietuviškas kunigėlis ir lietuviška bažnyčia” (11). Bet tokiam lietuvių sumanymui užprotestavo vietiniai lenkai — ,,polskas narodas”, o vėliau ir atvykęs lietuvis kunigas nesutiko priklausyti nuo parapijos, bet viską pervedė vietiniam airiui vyskupui.
Kitas Jono Šliūpo sumanymas, rašo prof. J. Jakštas (11), turėjęs didelės reikšmės Amerikos lietuvybei, buvo pasiūlymas Šv. Jurgio draugijai pasikviesti iš Lietuvos kun. A. Burbą, buvusį ,,Aušros” bendradarbį. Šliūpas ir Burba kilimu buvo artimi kaimynai žemaičiai. Burbai pradėjus gaivinti lietuviškumą Vilniaus krašto parapijose, lenkams įskundus, jis buvo uždarytas į Gardino Pranciškonų vienuolyną. Šliūpui pagailo lietuvio patrioto ir jis įpiršo Burbą Shenandoah parapijai, kuri nupirko jam ,,šipkartę”. Šliūpas rašė Burbai į Gardiną, kviesdamas jį atvykti, ką jis ir padarė 1889 m. rugpjūčio 6 dieną.
Protestai, muštynės ir teismai
Lietuvių parapijose kildavo neramumai dėl dviejų priežasčių (8). Pirmiausia, lietuviai piktinosi vyskupų noru pasisavinti jų turtą, antra, todėl kad klebonai žemino savo parapijiečius, visai savavališkai pinigus tvarkydami ir nepaisydami jų teisėtų reikalavimų, kad bendras parapijiečių turtas būtų tvarkomas prideramu būdu ir kontroliuojamas per savo patikėtinius. Sąmoningesni lietuviai nenorėjo sutikti, kad kunigas vienas pats tvarkytų parapijos pinigus ir visas pajamas krautųsi į savo kišenę.
Norėčiau pridėti, kad buvo ne dvi, bet trys priežastys dėl parapijose kilusių, kun. M. Valadkos minimų, neramumų. Trečioji priežastis buvo ta, kad vyskupai ir sulenkėję kunigai užrašydavo lietuviškąsias bažnyčias lenkams. Ši, sakyčiau, buvo pirmutinė neramumų priežastis. Tik po to, kai pagaliau lietuviai atsiskyrė nuo lenkų, toji priežastis liko nuošalyje ir paliko tik anos dvi minimos priežastys — dėl nuosavybės ir dėl rinkliavų bažnyčiose.
Dėl parapijų neramumų ne vien tik airiai vyskupai, bet ir tų laikų lietuviai kunigai dažnai kalti būdavo. Tą pripažįsta ir istorikas kun. W. ValkavičiusWolkowich (13). Anų laikų kunigai dažnai buvo mažamoksliai, kaip ir jų parapijiečiai. Tų laikų kunigai buvo mažesnio išsilavinimo ir ne tokio gero būdo vyrai.
Scranton, PA istorija
1897 m. Scranton klebonu buvo paskirtas kun. A. Kaupas. Jis, būdamas paklusnus vyskupui, rugsėjo 12 d. sudarė aktą, kuriuo parapijos turtas buvo perleistas vyskupo O’Hara nuosavybėn (8). Bet parapijos patikėtiniai griežtai tam pasipriešino ir nesutiko savo parapijos turtą perleisti vyskupui. Prasidėjo labai ilgai trukę ginčai ir teismai, kol pagaliau vyskupo įsakymu 1906 m. gruodžio 16 d. kun. A. Kaupas paskelbė ekskomunikavimo aktą.
Bet tai ginčų nepabaigė. Teismai tarp vyskupo ir parapijiečių tęsėsi dar septynerius metus. Kunigas Kaupas buvo iškeltas, į jo vietą atsiųstas kunigas Jonas Kuras. Kai vyskupas pralaimėjo teisme, 1908 m. birželio 7 d. kunigui Kurui teko paskelbti vyskupo interdiktą bažnyčiai — uždraudžiantį kunigams Mišias ten laikyti ir tikintiesiems koją įkelti. Per tuos bylinėjimus parapijiečiai kelis kartus pralaimėjo prieš vyskupą žemutiniame teisme, bet vis laimėjo apeliuodami į aukštesnius teismus. Paskutinį kartą, 1913 m. kovo mėnesį, žemesnysis teismas ir vėl vyskupui priskyrė parapijos nuosavybę, bet parapijiečiams, neturtingiems angliakasiams, po tiek metų bylinėjimosi prieš vyskupą jau neliko lėšų bylai toliau vesti, nebuvo kaip apeliuoti, taip Scranton liūdna istorija baigėsi, — rašė kun. Valkavičius (13).
Shenandoah, PA istorija
Yra ir kita lietuvių kolonija, — rašo kun. M. Valadka (8), — kuri išdrįso pasipriešinti vyskupui. Tai Shenandoah, PA — viena seniausių, lietuvių tirštai apgyventa vietovė. Čia buvo pastatyta pirmoji lietuvių bažnyčia Amerikoje. Bet įsipainiojo lenkų sukeltos intrigos. Klebonas kun. A. Strupinskas visą parapijos turtą užrašė vyskupui, net pažymėdamas, kad čia ,,lenkų bažnyčia”. Lietuviai pareikalavo, kad bažnyčia jiems būtų grąžinta. Vyskupas 1877 m. paskyrė naują kleboną lenką kun. A. Lenarkevičių (Lenarkiewicz), kuris visiškai lietuviškai nemokėjo (13). Lietuviai negalėjo nei išpažinties pas jį atlikti, nei jis lietuvių vaikus galėjo paruošti Pirmai Komunijai ar kitiems sakramentams. Parapijiečių neapykanta nuėjo taip toli, kad jie nusprendė jo neįsileisti į bažnyčią. Vieną sekmadienį, 1878 m. liepos 2 d., parapijiečiai užrakino bažnyčią nauja spyna, o patys paėmę kuolus atsistojo prie durų sargyboje. Bet vyskupas panoro lietuviams parodyti, kad jų valia nieko nereiškia (8) — jis pasiuntė ginkluotą policiją, kuri žmones įniršusiai puolė. Lietuviai pradėjo gintis, net ir tada, kai policija išlaužė duris ir mušė žmones buožėmis, jie užsibarikadavo. Taigi, lietuvių bažnyčioje pasipylė lietuvių kraujas. Vyskupas kovą tokiu būdu laimėjo ir triumfavo.
Kunigas Valkavičius (13) šitaip įvertina lietuvių pastangas — raštais, laiškais ir peticijomis išprašyti vyskupą, kad leistų jiems pasikviesti lietuviškai kalbantį kunigą: ,,Reikia žavėtis tos begalinės kantrybės, kurią parodo lietuviai savo laiškuose, rašytuose vienas po kito, visuomet pagarbiais žodžiais kreipdamiesi į vyskupą Wood.” Tačiau vyskupas ne tik nesutiko paskirti lietuviškai kalbantį kunigą Shenandoah lietuviams, nors lietuviai patys buvo suradę lietuvį kunigą Končių, kuris sutiko atvykti, bet ir uždraudė lietuviams išeiti iš tos parapijos ir įsteigti atskirą nuo lenkų parapiją. Tik po vyskupo Wood mirties Shenandoah lietuviams buvo leista apleisti savo lėšomis pastatytą bažnyčią ir parapiją bei pradėti iš naujo rinkti lėšas antros bažnyčios statymui (kuri irgi atiteko vyskupui).
O kun. A. Milukas (2) rašo: ,,Pirmose bendrose lietuvių lenkų parapijose — Šv. Vaitiekaus Shamokine ir Šv. Kazimiero Shenandoah’ryje, iškilę ginčai greitu laiku virto tautiniais susirėmimais, turėjusiais didžiausios įtakos Amerikos lietuvių tautinei sąmonei sužadinti. Shamokine tas lietuvių lenkų vaidų gaisras liepsnojo 1874–1876 m., o Shenandoah‘ryje 1877–1880 m. Iš Shamokino dėlei lenkų šiurkštumo ir fanatizmo turėjo pasitraukti du lietuviai kunigai... Bet, jogei tos skaitlingos kliūtys, kaip nuo svetimtaučių taip ir nuo saviškių brolių, negalėjo įveikti lietuvių pasiryžimo organizuoties be lenkų.... Lenkų šiurkštumas ir nesąžiningumas Šv. Stanislovo parapijoje New Yorke (1881–1884) ir Šv. Kazimiero Brooklyne (1882) dar labiau atgrasino lietuvius dėtis su lenkais”.
Jeigu kas galėtų suskaičiuoti tuos milijonus, kuriuos Amerikos lietuviai yra sudėję per pačių lietuvių kunigų rankas svetimiesiems, tai surastų, kad ne milijonai, bet šimtai milijonų yra nuplaukę į svetimus laukus, tik ne į lietuvišką dirvą, rašė kun. M. Valadka (8).
Kun. V. Valkavičius (13) dar pamini 1906 m. įvykį Hazleton Katalikų suvažiavime, kur kun. Jonas Delininkaitis sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp dalyvavusiųjų kunigų, sakydamas: ,,Kas gi išugdė ateizmą, jei ne mes patys, kunigai?”
• • •
Nejaugi XIX šimtmetyje buvo didelė meilė tarp imigrantų ir anglosaksų vyskupų? Atsakydamas į šitokį kun. Saulaičio teigimą pateiksiu, ką istorikas David Fainhauz (6) rašė: ,,Lietuviai, po lenkų ir slovakų, sudarė trečią skaitlingiausią imigrantų grupę Pensylvanijoje. Kada vėlyvajame aštuonioliktajame šimtmetyje Pensylvanijoje buvo tik apie 10,000 katalikų su penkiais kunigais, tai 1940 metais tas katalikų skaičius jau sudarė 40 proc. visų religijų žmonių. Kada lietuvių skaičius sparčiai daugėjo, įsivyravo noras jiems atsiskirti nuo kitų tautybių, įsisteigti nuosavas parapijas ir turėti pamaldas lietuviškas. Beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo lietuviai pešėsi su lenkais dėl savos kalbos vartojimo savose bažnyčiose. Buvo konfliktų ir su slovakais, kurie, pavyzdžiui, išvijo lietuvį kunigą Garstką iš Bentleyville, PA. Lietuviai Mt. Carmel, PA kreipėsi užtarimo į vyskupą McGovern, bet pagalbos nesulaukė.
Amerikos aukštojo rango dvasininkija buvo griežtai nusiteikusi prieš tautinius pasidalinimus bažnyčiose. Buvo norima išvengti tautiškumo, kad būtų lengviau parapijiečius valdyti. Arkivyskupas John Ireland iš St. Paul viešai skelbė, kad emigrantai, nenorintys asimiliuotis, turi būti neįsileidžiami į Ameriką.
Lietuvių parapijos Pensylvanijoje labai juto tą spaudimą. 1880 metais pirmieji lietuviai Lokust Gap miestelyje, netoli Mount Carmel, turėjo atsikvietę iš Rytų Prūsijos lietuviškai kalbantį kun. Augustiną Schleuterį, bet vyskupas greitai jį iškėlė kitur ir jo vieton prisiuntė lenką, kuris nemokėjo kalbos ir negalėjo patenkinti ten buvusių parapijiečių dvasinių reikalavimų. 1898 m. lietuvis WilkesBarre parapijos kun. Balcevičius buvo iškeldintas ir jo vieton atsiųstas airis. Lietuvių protestai negelbėjo, vyskupas jų pageidavimų net nesiklausė. Ilgą laiką lietuvių kolonija New Philadelphia negalėjo gauti leidimo įsteigti savo bažnyčią, nes vietos airis kunigas tam priešinosi, o arkivyskupas lietuvių neužtarė. 1903 metais Mount Carmel parapijoje vyko atvira kova su vyskupu, nes jis, nors ir lietuviams smarkiai priešinantis, išsiuntė kun. Staknevičių, o jo vieton atsiuntė airį kunigą, kuris pamokslus sakydavo lietuviams mažai suprantama anglų kalba.
Panašūs nepasitenkinimai kilo ir kitose valstijose. 1900 metais Michigano valstijoje vyskupas Fredarick Eis įsakė visose etninėse parapijose vartoti tik anglų kalbą. Tais pačiais metais Scrantone, PA, vietinis vyskupas įsakė parapijinėse mokyklose vartoti tiktai anglų kalbą. Taip amerikonizavimas buvo per prievartą brukamas į parapijines mokyklas.
Amerikos aukštoji bažnytinė hierarchija priešinosi įvesdinti lietuvių, lenkų ar slovakų kilmės vyskupą. 1920 metais kardinolas James Gibbons tuo klausimu parašė laišką net į Vatikaną. Tuometiniai lietuvių laikraščiai rašė: Vyskupai nori išnaikinti tautines grupes Amerikoje ir reikalauja valdžios įstaigų, kad iš mokyklų būtų pašalintos visos svetimos kalbas išskyrus anglų.
Lietuviai priklausė tai imigrantų kategorijai, kurie labai aštriai reagavo į šias priverstines asimiliacijas ir jų turto grobstymą” — rašė istorikas D. Fainhauz (6).
Šį straipsnį parašiau, pasiremdamas mano turimomis knygomis. Angliškai pavartotas ištraukas į lietuvių kalbą išverčiau pats.
Šaltiniai:
(1) Vytautas Širvydas ,,J. O. Širvydas” (1941); (2) Iš kun. A. Miluko paskaitų ,,Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje” (1938); (3) S. Michelson ,,Lietuvių išeivija Amerikoje” (1961); (4) Frank Lavinsko ,,Angliakasių atsiminimai” (1952); (5) ,,Lietuvių tautos praeitis, tomas V” (1984); (6) David Fainhauz ,,Lithuanians in the USA” (1991); (7) Prof. Gary Hartman ,,The Immigrant as Diplomat” (2002); (8) Kun. M. Valadka ,,Už laisvą lietuvį” (1970); (9) Aleksas Ambrosė ,,Čikagos lietuvių istorija” (1967); (10) kun. A. Milukas ,,Spaudos laisvės ir Amer. liet. organizuotės sukaktuvės” (spausdinimo data nepažymėta); (11) prof. Juozas Jakštas ,,Dr. Jonas Šliūpas — jo raštai ir tautinė veikla” (1979); (12) Julius Butėnas ,,Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas” (2004); (13) Istoriko kun. William Wolkovich–Valkavičiaus trys tomai ,,Lithuanian Religious Life in America” (1991, 1996 ir 1998); (14) kun. Vytauto Bagdonavičiaus redaguota ,,Kovos metai dėl savosios spaudos” (1957); ir (15) Boston išleista ,,Lietuvių enciklopedija I ir X tomai (1953 ir 1957).