25-erius metus vasario 16-tosios gimnazijai vadovaujantis A. Šmitas viltingai žiūri į ateitį

Danguolė Kviklytė

Visuomet geros nuotaikos, pozityvus Andrius Šmitas, Vokietijoje veikiančios lietuvių Vasario 16-tosios gimnazijos direktorius, šią vasarą švenčia dvigubą jubiliejų — šešiasdešimtąjį gimtadienį ir dvidešimt penkerius metus, kai jis vadovauja gimnazijai. Lietuvių 1951 metais įsteigta gimnazija suteikė išeivijos jaunimui unikalią galimybę išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su Lietuvos kultūra bei istorija ir pasiruošti tolimesniam mokslui. Jos patalpose ir erdviame senos pilies rūmų parke prisiglaudė ne viena lietuvių organizacija, daugelį metų gimnazija buvo Europos lietuvių veiklos centru.

Pokario Vokietijoje, mažame šiaurės miestelyje, Süderbrarup, 1947 metais liepos 8 d. gimęs Andrius vaikystėje lietuvius tik atsitiktinai sutikdavo. Mama buvo lietuvė, tėvas Lietuvos vokietis. Šeimoje Andrius ir jo broliai kalbėjo lietuviškai. Nuošaliai gyvenant, sutikti lietuvius buvo tokia retenybė, kad Andrius vieną kartą pasakojo, jog vaikas būdamas jis galvojo, kad lietuviai yra daugiausia kunigai, nes tik juos jis sutikdavo.

Vieną dieną Šmitus aplankė Hamburge gyvenantis ilgametis gimnazijos rėmėjas kunigas V. Šarka, kuris įkalbino tėvus leisti visus tris sūnus į lietuvišką gimnaziją. Gimnazija, jos mokytojai, klasės draugai ir supanti lietuvių bendruomenė Andriui, atrodo, paliko tokį didelį įspūdį, kad 1967 metais, kai jis baigė gimnaziją, ryšių su ja nenutraukė ir rimtai pradėjo rūpintis jos ateitimi.

Anksti įsijungė į įvairias organizacijas

Atlikęs vokiečių kariuomenėje karinę prievolę, Andrius įstojo į Bonos (Bonna) universitetą, kuriame studijavo teologiją, Rytų Europos istoriją ir Lietuvos istoriją pas tame universitete dėstantį prof. Zenoną Ivinskį. Studijas baigė 1978 m., išlaikė pedagogo egzaminus, gaudamas valdišką statusą, keletą metų dirbo vokiečių mokyklose. Studijos užsitęsė dėl sveikatos, jis taip pat turėjo užsidirbti pragyvenimui. Pradžioje dirbo kas papuolė — sargu prie baseino statybų, vėliau, daug metų kaip taksistas. Gyvendamas Annaberg, Pabaltiečių krikščionių studentų namuose, ilgą laiką buvo šios organizacijos tarybos ir valdybos narys. Jis taip pat įsitraukė į Vokietijos Lietuvių Bendruomenės veiklą. Tarp 1970–1972 m. buvo Vokietijos Lietuvių Bendruomenės (VLB) jaunimo sekcijos pirmininku, ,,Jaunimo žodžio” redakcijos nariu ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos (VLJS) steigėju. Kaip dažnai įprasta neapmokamoje saviveikloje, jeigu sąžiningai dirbi ir rodai iniciatyvą, atsiranda ir daugiau pareigų!

Gal viena iš atsakingiausių Andriaus užduočių buvo pirmininkavimas 1979 metų IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso ruošos komitete. Tas jaunimo suvažiavimas, vykęs prie Frankfurto, susilaukė keleto tūkstančių lietuvių iš viso pasaulio kraštų. Sėkmingai užbaigęs Kongreso darbus, Andrius nuo 1979–1981 m. buvo VLB pirmininkas ir jo pastangomis buvo atgaivinti centriniai Vasario 16tos minėjimai, subūrę visur po Vokietiją išsisklaidžiusius lietuvius.

Rūpinosi gimnazijos finansine parama

Nors su Lietuvių Bendruomene Andrius turėjo labai daug darbo, jį toliau domino gimnazijos reikalai. 1972 m. jis tapo Vasario 16-sios gimnazijos valdančios kuratorijos nariu, kuriai iki šios dienos priklauso. Gimnazijos finansinė padėtis nuo pat jos įsisteigimo buvo nuolat deficitinė ir mokykla daug metų gyveno skurdžiai. Dar bestudijuodamas, neturėdamas jokiu pažinčių, Andrius tapo gimnazijos ,,lobistu”, pradėjo vaikščioti po Vakarų Vokietijos sostinės valdžios įstaigas, užmezgė ryšį su parlamentarais, ieškojo pinigų ir gimnaziją remiančių užtarėjų. Jauno studento ryžtas belstis į svetimas duris buvo drąsus žygis, įrodantis jo asmens ir charakterio brandumą.

Septintajame dešimtmetyje Andriaus gyvenime ne tik figūravo studijos ir lietuviška veikla, jam taip pat buvo lemta sutikti savo būsimą žmoną. 1978 m jis vedė iš JAV į gimnaziją atvykusią mokytoją ir bendrabučio vedėją Marytę Dambriūnaitę, kuri iki šios dienos yra jo ištikima draugė ir gyvenimo ramstis. Kartu jie susilaukė dviejų dukrų, Linos ir Dainos, kurios neseniai tapo gimnazijos abiturientėmis.

Paskirtas gimnazijos direktoriumi

1981 metais Andrius buvo pakviestas dirbti Vasario 16-tosios gimnazijos direktoriaus Jono Kavaliūno pavaduotoju, o kitais metais tapo šios gimnazijos direktoriumi. Nors gimnazijoje tuomet buvo tik 57 mokiniai ir 124,000 Vokietijos markių skola, Andrius turėjo jai didelių planų. Norėdamas pritraukti daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų, jis sudarė planą garsinti gimnaziją. Taip pat patobulino mokinių laisvalaikio programą, pakėlė mokytojams algas ir užsibrėžė, kad per trejus metus pastatys berniukams naują bendrabutį, o po to sugrįš atgal į vokiečių gimnaziją mokyti, nes ten ilgainiui atlyginimai geresni.

Planai radikaliai pasikeitė, kai 1984 metais sudegė pilis, kurioje buvo berniukų bendrabutis. Laimė, kad per gaisrą niekas nesusižeidė ir nežuvo. Staiga Andriui reikėjo ne tik tvarkyti gimnazijos einamuosius reikalus, bet taip pat vadovauti milijonus markių kainuojančioms statyboms ir surasti joms lėšų. 1987 metais buvo pastatytas berniukų bendrabutis, o 1989 metais užbaigtas pilies atstatymas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Andriui nebuvo laiko pailsėti ar net kito darbo ieškoti. Gimnazija tapo Lietuvai svarbiu ryšių centru, o Andrius pasižymėjo kaip gabus Lietuvos ,,atstovas”, kuris sugebėjo dalykiškai informuoti vokiečių žiniasklaidą ir politikus apie Lietuvos padėtį. Taip pat jis tapo nepamainomu vertėju, į nepriklausomą Lietuvą lydėjęs dabartinį Vokietijos krašto apsaugos ministrą Franz Joseph Jung, Hessen finansų ministrą Karl Starzacher ir kitus.

Gimnazijos pertvarkymas

Lietuvai atsikuriant, Andriui vokiečių valdžia pranešė, kad Lietuvai tapus laisva, gimnazija daugiau nebus laikoma pabėgėlių mokykla ir iš pabėgėlių fondo jos remti daugiau nebus galima. Nors Vokietijoje imigrantai ir svetimtaučiai gali turėti savo mokyklas, tačiau jų valdžia neremia.

Neradęs tinkamo finansavimo Lietuvoje, Andrius pasiūlė sumanų planą – tapti vokiečių mokykla, bet išsireikalauti, kad joje būtų pilna lituanistinė programa, veiktų lietuvių organizacijos, būtų švenčiamos visos lietuvių šventės, o bendrabučiuose gyventų tik lietuviai. Gimnazijos vardas irgi liktų tas pats — lietuviškai vadintųsi ,,Vasario 16osios gimnazija”, vokiškai ,,Lietuvių gimnazija”. Vokiečių mokiniai padėtų išlaikyti gimnaziją ir tuo pačiu artimiau susipažintų su dauguma svetimų kraštų.

Vokiečių valdžia šitokiam planui ilgai prieštaravo, bet pagaliau Andrius juos perkalbėjo ir 1999 metais gimnazija susilaukė valstybinio pripažinimo, kuris užtikrino jai tolimesnį išlaikymą bei padidėjusį mokinių skaičių. Andriui savo dvidešimt penkerių metų darbą baigiant, gimnaziją lanko apie 200 mokinių, iš kurių maždaug pusė yra lietuviai, turi 21 mokytojo etatą, šiais metais išleidžia 22 abiturientus, kurie toliau studijuos įvairiuose Lietuvos ir Vokietijos universitetuose.

Kuklus, blaiviai mąstantis ir visiems padedantis

Kuklus ir nesiskundžiantis Andrius nesako, kad direktoriaus pareigos nelengvos. Gimnazija — tai bendrabučio mokykla, kuri, kaip nesibaigianti jaunimo stovykla, veikia 24 valandas per savaitę — beveik ištisus metus. Direktorius kasdien yra atsakingas už mokinių gerovę, auklėjimą, mokslą, finansus ir patalpų priežiūrą.

Ilgus metus su Andriumi gimnazijoje dirbusi mokytoja Bronė Lipšienė neseniai jį taip apibūdino: ,,Jis visada veikia ramiai, nesikarščiuodamas, sudėtingiausiose ir kritiškiausiose situacijose jis yra psichologinė atrama visiems: moka nuraminti, blaiviai žiūrėti į padėtį ir tikėti gimnazijos ateitimi… Andrius moka labai įvertinti kitus. Jis pastebi ir išskaičiuoja kitų žmonių darbus ir nuopelnus labai nuodugniai, ir ne tik tuos darbus, kuriuos žmogus atlieka dabar, o visa, ką jis yra atlikęs praeityje, ką kiti jau seniai užmiršo… ‘Ačiū’ — nuolatinis Andriaus žodis.”

Andrius yra vienas iš tų išskirtinių žmonių, kuris, kai sutinka žmogų, tuoj pastebi, kad jis gali būti neprivalgęs, išvargęs, reikalingas pagalbos. Ne vienam žmogui, ištikus bėdai, Andrius yra padėjęs — suradęs pastogę, sutvarkęs dokumentus, suteikęs moralinę ir materialinę paramą.

Šiandien, Andrių sutikę, negalime nepastebėti jo visuomet prie savęs nešiojamo deguonies aparato. Tai daugelį metų besitęsiančios sunkios sveikatą sekinančios nugarkaulio ligos rezultatas. Andrius neleidžia savo ligai būti dėmesio centre, bet ryžtingai toliau kas dieną eina į darbą, rodydamas mums visiems pavyzdį, kaip atėjus sunkumams, nenusivilti, dirbti ir toliau džiaugtis gyvenimu.

Švęsdami Andriaus jubiliejų jo šeima, draugai, gimnazijos mokiniai, kolegos pasodins gimnazijos parke liepą. Kaip Andrius, kuris gimnazijoje užaugo ir padovanojo savo gražiausius metus,  linkiu, kad ta liepa prigytų ir daug daug metų žydėtų ir žaliuotų.