„Kažkoks variklis mane varo išlieti gyvenime susikrovusį krūvį“

Pokalbis su dail.  Zita SODEIKIENE jos parodos proga, Lemonte, JAV, 2007 03 31. 

Dailininkę kalbino Kęstutis A. Trimakas.

Parodoje išstatyti dailės darbai  buvo trijų stilių su tiems stiliams tinkamomis temomis:

1) ikonai (tikri ikonai yra  įrėminti šventų asmenų atvaizdai, o Zita šventų žmonių vieton „įrėmina“ žmones, žmogiškas savybes ar situacijas, pvz. Draugystė, Palaiminimas);

2)  komentarai apie žmonių visuomeninę padėtį, pavyzdžiui, Paminklas 20-ajam amžiui (diktatūros ir jos skaudūs vaisiai); ir

3) keiksmažodžių iliustracijos, pavyzdžiui, Kad tavo liežuvis į stulpą pavirstų!

Zita, pradėdant pokalbį, noriu paklausti Tavęs: kam yra menas?

Mano supratimu, menas yra tam, kad žmogus galėtų išreikšti savo mintis, galvoseną ir aplinkos įtaką ir kad įvyktų bent kokia nors komunikacija su žiūrovu – ne per žodžius, bet per įvaizdžius.

Ką galvoji apie teiginį „menas menui“?

Nieko daug. Gal tai tik žaidimas spalvom, formom – be jokio matomo tikslo.

Kas yra dailė asmeniškai Tau? Klausiu maždaug štai ko: kas yra Tau tai, ką Tu darai kurdama paveikslus?

Man? Apie tai net negalvoju. Yra kažkoks tai variklis, kuris mane varo išlieti krūvį, susikrovusį gyvenime, ar tai sąmoningame, ar nesąmoningame. Daugiau į tai žiūriu kaip į terapiją.

Mūsų pasikalbėjime prieš šią parodą sakei, kad Tau pasitaikė proga išgirsti, ką apie Tavo paveikslus galvoja kaliniai, ką – vaikai. Kokia ta proga buvo?

Gyvenant Ohio valstijoje, Ohio dailės taryba vienam mokytojui suteikdavo galimybę tris savaites pabuvoti mokykloje, kolegijoje ar net kalėjime. Jis pasikviesdavo mane su savo darbais ir paprašydavo mokinių ar kalinių pasižiūrėti į mano darbus ir apie tai parašyti poemą. Buvau kviesta penkis kartus. Tai padėjo man suprasti mano pačios darbus.

Zita, prašau paaiškinti: kaip kiti Tau padėjo suprasti Tavo pačios  darbus?  Ką jie sakė ir ką Tu supratai apie savo kūrybą?

Mano darbų įvaizdžiuose kiti matė kitus dalykus, negu aš. Per tai supratau, kad mano pateiktuose įvaizdžiuose yra daugiau, negu aš matau. Pavyzdžiui, paukštžmogio įvaizdis paveiksle Televizorių evangelistai. Jie skelbia Dievo žodį ne nuoširdžiai, bet tam, kad pagautų žmones savo pačių naudai. Kaliniai matė ne vien tik tai, bet daug daugiau: ir valdžią, ir plėšrumą, ir kt. – pagal jų pačių išgyvenimus... Man pasidarė aišku, kad mano darbais vyksta komunikacija, susikalbėjimas.

Atkreipkime dėmesį į Tavo ikonus. Gal nesuklysiu sakydamas, kad Tavo ikonuose centrinę vietą daug dažniau užima moterys, negu vyrai. Atrodo, kad daugiau  dėmesio duodi moterims. Visu tuo sudarai galimybę moterims ieškoti savęs, savo vietos, savo erdvės... Prašau komentuoti šią pastabą.

Kadangi matau daug grožio bizantiniame mene, persų ir indų miniatūrose, taip pat prerenesanse, religiniuose paveiksluose, norėjau visa tai suvesti į vienetą. Kadangi dabar aplinkui matosi žmonėse, ypatingai pas jaunesnius, tiek šiurkštumo, vulgarizmo, kad norėjosi daryti ką nors gražaus... O kad yra daugumoj moterys, tai tik atsitiktinumas, o ne išplanuotas dalykas. Esu tikra: daug kas išeina iš pasąmonės.

Kur moteris, ten, neišvengiamai, šalia jos, virš jos, ir – labai retai – apačioj jos yra vyras; tuo labiau – jo „nebuvimas“ būtų reikšmingas. Tavo ikonuose, kur moteris, ten  – reikšmingai – vyro dažnai nėra. Kartais yra galva arklio, kuris gali būti vyro simbolis. Kita mintis apie Tavo ikonus: jie – savo subtilumu – gal vaizduoja tobulesnį išsvajotą pasaulį, „padailintą“ pasaulį... Vėl prašau komentuoti...

Darydama „ikonus“, nieko daug negalvoju, išskyrus, kurias spalvas, atspalvius, formas naudosiu, o kai prasideda iškarpų lipinimas, dažniausiai pačios pasiprašo, kas turėtų eiti šalia. Kai viskas yra užbaigta, tada tik pasižiūriu į visumą, žinau, kad kažką tai padariau, bet nebūtinai suprantu ką.

Tiesa, jei Tavo ikonuose yra daugiau moterų centrinėje vietoje, tai Tavo, taip vadinamuose komentaruose apie visuomenę (social commentary) daug daugiau veikėjų yra vyrų: suprantama, despotų – kaip Stalinas ir Hitleris, bet taip pat ir jų aukų – nuogų,  trypiamų po kojų... Nebent ten galima būtų įžvelgti aukas – visus žmones, nekreipiant dėmesį į jų lytį. Vėl – prašau Jūsų pastabos.

Priežastis, kodėl dariau Berlyno sieną, o dabar – Paminklą 20-ajam amžiui, kyla grynai iš jausmo, koks žiaurus, neteisus pasaulis gali būti, kad milijonams žmonių gyvenimas sugadinamas ar net sunaikinamas. O ar tai vyras, ar moteris, galutinai yra žmogus, kuris tai įvykdo. Visada buvo ir yra prošvaisčių, už tai naudoju lelijas ir baltus balandžius, visada norisi duoti vilties.

Zita, 20-ojo amžiaus visuomenės komentaruose vaizduoji, kaip buvo, t. y. kaip blogai buvo. Tuo tarpu, atrodo, kad  ikonuose vaizduoji, kaip galėtų būti – gal svajojant, idealizuojant; tačiau juose įpini ir šios parodos temą Praeitis įausta į dabartį: taigi – ir kaip buvo... Čia tiek daug įžvelgtų ir sunkiai įžvelgiamų temų... Visiškai nesistebiu, kad Tu įvairiais elementais sudarei galimybę žmonių vaizduotei pasireikšti, kurti, svajoti... Tuo labiau, kad Tavo pateikti elementai daug kur yra dvireikšmiai,  net prieštaringi...

Pavadinimas Praeitis įausta į dabartį kilo iš to, kad naudoju senus įvaizdžius, matydama juos kaip skirtingų spalvų siūlus, kuriuos suaudžiu į naują įvaizdį. Labai gaila pasakyti, bet nieko nesvajoju ir nieko neidealizuoju, tik taip viskas susideda.

Teigei, kad gal kai kurios temos kyla iš pasąmonės... Gal Tavo kūryboje kai kas ateina iš sapnų?

Noriu papasakoti apie paveikslą Nieko naujo. Vieną rytą buvau jau atsibudus, tik dar užmerktom akim... Staiga, kaip nuotrauka ar filmas, ryškiausias įvaizdis: žmogus ant retežio veda penkis Jėzus... Karts nuo karto pasitaiko tokie dalykai; bandau padaryti tai, ką mačiau, bet yra neįmanoma pakartoti. Atkartoju tik mintį...

Dar kokios pastabos apie Tavo kūrybos vaisius?

Paveikslas Į ateitį... Kažkas manė, kad ten televizorius. Ne, ten yra kompiuteriai... Tai žmogaus ateitis... Kai jis sugalvos tokį kompiuterį, kuris pats galvos ir dar pradės daugintis, tada mes, kaip gyvūnų rūšis,  -- į zoologijos sodą... Juokauju...

Zita, ką gali pasakyti apie kūrybingumą? Tu paminėjai, kad Tau pačiai, tiek daug susikrovus viduje, kūryba tampa tarsi terapija, tarsi gydymosi kelias.

Kūrybingumas labai aukštinamas iki kažko... Jis yra „liga“, pozityvi liga. Vienam,  kažko viduje prisikrovus, užeina kažkas ... ir jis šaudo į kitus. O kitas, kažko prisikrovęs, – konstruktyviai kuria. Aš irgi bandau. Noriu daryti kitaip. Medžiai auga iš žemės aukštyn, o aš pavaizduoju, kad medžiai auga iš dangaus debesų žemyn. Noriu daryti kitaip.  Atsiprašau Kūrėjo, kad gadinu Jo kūrybą.

Nemanau, kad Kūrėjas dėl to užsigauna. Manau: Jis tėviškai šypsosi...  Ko gero tą mintį Jis Tau pats „pakiša“. Na, o šio pokalbio gale -- kaip apibūdintum savo kūrybą? Kokia išvada?

Įsidėmėjau Carl Jungo teiginį apie rašytojus, bet tai tinka ir menininkams: „Pačia giliausia prasme, rašytojas tėra instrumentas. Jis menkesnis už savo kūrinius, tad mums nėra ko tikėtis, kad jis tą kūrinį paaiškins. Jis padaro viską, ką galėjo kurdamas. Aiškinimą jis turi palikti kitiems arba paskirti ateičiai. Tikras kūrinys yra kaip sapnas, kuris, nepaisant jo akivaizdumo, niekuomet pats savęs nepaaiškina ir nėra vienareikšmis.“ Aš šį jo pasakymą taikau sau, kadangi daugumą savo darbų negaliu paaiškinti, bet turiu palikti žiūrovams: jų pačių supratimui ir išsiaiškinimui.

Zita, ačiū už mintis apie savo kūrybą. Pokalbis tarp mūsų dar tik prasidėjo...