Valstybės dienos spalvos

Edmundas Simanaitis

Kiekvienais metais Valstybės dieną pasitinkame su skirtingu įdirbiu: sėkmėmis ir rūpesčiais. Nacionalinio saugumo srityje įdomi naujovė, beje, pirmą kartą atsikūrusios tėvynės istorijoje. Mūsų kariškiai gina Lietuvos saugumo interesus... tolimame Afganistane ne ginklu, o padėdami įtvirtinti demokratijos vertybes šioje sovietų įsibrovėlių nuniokotos šalies Goro provincijoje. Gaudami turime ir patys šį tą duoti. Sukurta provincijos atkūrimo grupė, kuriai vadovauja lietuviai. Birželio pabaigoje Lietuvoje viešėję Afganistano parlamentarai labai aukštai vertino Lietuvos karių paramą socialinėje, sveikatos apsaugos, švietimo srityje. Numatoma išplėsti paramą pertvarkant teisėsaugą ir kitas sritis. Tai abipusis dviejų labai skirtingų Islamo ir krikščionybės pagrindais susiformavusių kultūrų tarpusavio pasitikėjimo ugdymas ir kasdieninis egzaminas.

Pagrindinis avantiūros tikslas žlugo

Kur kas svarbesnį patikrinimą išgyvena Lietuvos demokratija, per šešiolika metų nespėjusi pakankamai sustiprėti, negebėjusi atsikratyti ypač slogaus sovietmečio palikimo. Rytuose senos imperinės užmačios savaime neišnyko. Atvirkščiai - dėmesys sutelkiamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus. Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, esminės svarbos nacionalinio saugumo interesai buvo apginti. ,,Paksogeito" pamokos neužteko. Jam pasibaigus, ,,artimasis užsienis” pametėjo naują ,,tautos gelbėtoją”. Per rekordiškai trumpą laiką sukuriama partija, be jokios ideologijos, tačiau veiksmingai veikianti. Ne vienas pilietinės orientacijos nepraradęs rinkėjas klausdavo, o kas būtų nutikę, jei bemokslio atsibastėlio, prisidengusio nusipirktu akademiniu diplomu, pagirdyti, pavaišinti, niekučiais papirkti rinkėjai būtų suteikę ,,darbiečiams” galimybę laimėti Seimo rinkimuose absoliučią daugumą? Trūko labai nedaug!... Vargu ar reikia abejoti, kas būtų tapęs premjeru ir kokie ministrai pagal svetur parengtą scenarijų būtų sutupdyti į ministrų kėdes. O kas gali paneigti, kad tokiu atveju nebūtų kilusi iš svetur pakišta priverstinė ,,būtinybė” peržiūrėti šalies Konstituciją, o po to jau ,,konstituciniu teisėtu” keliu nušalinti prezidentą, Seime išsirinkti palankų Kremliui valstybės vadovą? Prisiminus svetimų, o ir kai kurių savų politikų nedrįstamą pamiršti sovietmečio štampą, ar neatsirastų poreikis išstoti iš ,,agresyvaus ir keliančio grėsmę taikai NATO”? O po to ar neatsirastų norinčių ,,demokratiškai” belstis, kad priimtų atgal į narvą, iš kurio buvo ištrūkta prieš šešiolika metų. Yra pagrindo tikėtis, kad, suklaidinti tuščių pažadų, bet jaučiantys pilietinę atsakomybę už šalies ateitį, ,,darbiečiai”, pirmiausia Seimo nariai supras, kad buvo savo vadovo įtraukti į itin pavojingą valstybei avantiūrą.

Įžūlumo pamokos nevadintinos politika

Kai Valstybės saugumo departamentas ir prokuratūra paėmė ,,darbiečių” juodosios buhalterijos bylas, kai ,,gelbėtojas” nelaukdamas ,,pakvietimo” į Lukiškes, mikliai nėrė į artimąjį užsienį, kai išaiškėjo, kad ,,darbiečiai” seimūnai sveikatos pataisymui“ ar sugurintam ,,uošvio“ automobilio remontui gaudavo iš ,,gelbėtojo” po keliasdešimt tūkstančių, pasirodė ,,atviras Darbo partijos Prezidiumo laiškas”, kuriame tiesmukai teigiama, kad ,,Vyriausybės ar Seimo darbas yra sunkiai įmanomas, kai šalies vadovas, teisėsauga ir politiniai perbėgėliai, siekiantys asmeninės garbės, vykdo vieningą ir destruktyvią, šalį paralyžiuojančią veiklą, nukreiptą prieš Vyriausybės ir Seimo efektyvų darbą” (,,Lietuvos aidas”, Nr.126, 2006-06-05). Betrūksta tik atviro kreipimosi į ,,artimąjį užsienį” suteikti ,,internacionalinę pagalbą darbo Lietuvai”. Šis įžūlus akibrokštas aiškiai suvėlavo. Šį kartą užteko politinės valios užkirsti kelią ir neleisti toliau plėtotis itin pavojingai politinės demagogijos avantiūrai. Tik ar ne per vėlai buvo susigriebta? Kita vertus, tai sveikas valstybės savigynos veiksmas, leidžiantis tikėtis, kad teisingumas bus atkurtas. Tačiau tokie pasikartojantys ,,demokratiniai žaidimai” ant prarajos krašto neleistini. Tikriausiai gėdingas apsišaukėlio ,,gelbėtojo” bankrotas, pabėgimas nuo atsakomybės už žmonių mulkinimą, papirkinėjimą, finansinius nusikaltimus ir išdavystę, padės doriems bendrapiliečiams apsipręsti, kokiu būdu nusiplauti patirtą pažeminimą.

Kolaboravimo patirtis savaime neišnyksta

Bus ir toliau naudojamasi Lietuvos demokratijos spragomis, o pirmiausia tai per ilgai užsitęsusiu negebėjimu ginti savo laisves. Valstybės dieną sutinkame turėdami suveltą skandalų Seimą ir neturėdami stabilios Vyriausybės. Nereikėtų pervertinti, dar blogiau – neįvertinti buvusios sovietinės ,,partinės” ūkinės nomenklatūros įtakos šalies vidaus politikai. Tai iš sovietmečio perėjęs valdymo elito sluoksnis, stip-riai susaistytas kolaboravimo patirtimi ir įsitikinimu, kad tik jis turi nepajudinamą teisę būti valdžioje. Partijos iškabų keitimas sovietmečio balasto nepanaikina. Buvusieji kompartijos auklėtiniai sunkiai geba, dažniau negeba, elgtis, mąstyti, dirbti vadovaudamiesi Vakarų socialdemokratijos patirtimi ir metodais. Į pirmąjį planą turėtų patekti jaunesnių kartų socialdemokratai, kurie gebėtų tartis ir dirbti su kitomis politinėmis jėgomis. Gerokai apmaudu, kad Lietuvos socdemai iki šiol kratėsi ir tebesikrato Vakaruose seniai prigijusio progresinio mokesčio, liudijančio ne žodinį, o tikrą rūpinimąsi socialiniais reikalais. Dažnai pasigirsta klausimas: Kodėl? O ar ne todėl, kad absoliuti dauguma sparčiai dygstančių milijonierių ir nuvorišų iš buvusios sovietmečio nomenklatūros?

Pilietinė savivoka — užkarda provokacijoms

Valstybės vadovas, ne vieną karžtą kalbėdamas apie nūdienos iššūkius, pabrėžė pilietiškumo ir moralumo stygių valstybės renkamosios valdžios struktūrose. Belieka su apmaudu sutikti su kritikų karčiu pastebėjimu, kad iki šiol nėra veiksmingo politikų ir valstybės pareigūnų etikos kodekso. Seimas, užuot parodęs pavyzdį ir pirmiausia pats sau užsimovęs šį moralinį apynasrį, nesugeba sukaupti pilietinio ryžto ir politinės valios tokiam žingsniui. Savitvarkos principas ypatingai veiksmingas tik pilietiškai brandžiose visuomenėse, o valdžios struktūrose tiesiog gyvybiškai būtinas. Tada juodųjų technologijų ,,kontoros” mėginimai įpiršti rinkėjams vieną po kito apsišaukėlį ,,gelbėtoją” žlugtų provokacijų užuomazgoje. Ilgai užsitęsusi Seimo ir Vyriausybės skandalų seka menkino šių institucijų veiklos veiksmingumą. Vidaus politikos nesklandumai tikrai nepakėlė valstybės prestižo tarptautinėje arenoje. Tačiau valstybės vadovo veikla užsienio politikos srityje pelnė Lietuvai patikimo derybininko vardą. Tai patvirtina Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių vadovų forumo Vilniuje rezultatai ir kiti aukščiausiojo lygmens politikų pasitarimai.

Karaliaus Mindaugo valstybė tolydžio stipriau įsitvirtina politiniame pasaulio žemėlapyje. Tai svarbiausia. Visa kita bus sukurta sąmoningų piliečių pastangomis.