Suirutė stebuklų šalyje

Vytautas Visockas

Pesimistas sako: Lietuvoje dabar jau taip blogai, taip blogai, kad blogiau ir būti negali. O optimistas jam prieštarauja: gali.

Pastaruoju metu visi bandome kuo šmaikščiau ir tiksliau įvardinti tą „dabar”. Dabar, tai po to, kai į Rusiją pabėgo spalvingiausias žmonių mulkintojas Viktoras Uspaskichas. Vieni tą „dabar” vadina rusišku žodžiu „smuta” (suirutė, sąmyšis), kiti — tarpuvaldžiu. Šachmatininkų terminais kalbant, susidarė pato situacija, nors valstybėje patas neįmanomas, išeitis anksčiau ar vėliau bus surasta. Tiesiog valdžiaturiai, valdžiažmogiai (Ramūno Trimako terminas) šiandien nežino kaip elgtis.

Jau taip blogai, jau taip blogai... Žmonės vieni kitų ir patys savęs klausia: ar dar yra kita valstybė, kurioje per trumpą laiką kiltų tiek daug skandalų, taip negražiai atrodytų tie valdžiažmogiai, valdžiaturiai, kaip Lietuvoje? Seimo pirmininkas — didžiausio pažadukų, vokelių ,,uabo” vienas iš įkūrėjų — visai neseniai buvo į Rusiją pabėgusio suvirintojo bendražygis ir užtarėjas, vos vos pats spėjęs išnešti sveiką kailį (dar nežinia, ar tas kailis liks sveikas, kai prokuratūra atriš tuos iš minėtojo ,,uabo” išsineštus maišus). Premjeras jau senokai kalba tik tiek ir tik tą, kiek ir ką leidžia jo žmona. Jis už nieką neprisiima atsakomybės, todėl kaip savo ausis kitais metais matysime eurą (tiesa, daug kam tai patinka), jam nusispjaut, kaip elgiasi jo kabineto nariai. Todėl Sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga visai netausoja mūsų sveikatos, daužo uošvio mašiną ir V. Uspaskicho pinigais perka naują, labai pigiai, tik už 8,000 litų. Todėl Kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas nepažįsta savo vaikų ir vaikaičių ir pastaruoju metu taip „nusidainavo” ir taip toli „nukeliavo”, kad iš valstybės prašo 500 litų pašalpos. Todėl Švietimo ir mokslo ministerija iš pirmo karto niekaip negali išlaikyti lietuvių kalbos valstybinio egzamino, užduotys vis nuteka ir nuteka...

Pesimistas teisus: blogai, labai blogai, tačiau Lietuvoje ne blogiau, negu daugelyje kitų valstybių Europoje, kuri, pasak Gintaro Beresnevičiaus, „eina į pabaigą. Su malonumu. Sanatorija, į kurią ji pavirto, nėra šviesios ateities ženklas. Ji, ko gero, įsitikinusi, kad jeigu nieko pernelyg nelies ir nekibins, nejudins pusiausvyros, jai Kinija, Islamas, Rusija leis nusibaigti patogiam fotelyje su viskio stiklu rankoje”.

Bala nematė tos Europos, mes patys esame Europa. Iki patogaus fotelio su viskio stiklu rankoje Lietuvai dar toli. Aš linkęs pritarti Mariui Laurinavičiui: „Lietuva — ne tiktai skandalų, Lietuva — greičiau stebuklų šalis. Kai jau atrodo, kad nešvarūs Kremliaus žaidimai ir visos įmanomos šalies politikų ydos beveik palaužė valstybės stuburą, Lietuva vis atsitiesia, tėkšdama skambų antausį Maskvai”.

Iš tiesų: „Mažeikių nafta”, nepaisant akivaizdžių ir užmaskuotų Kremliaus pastangų, išsprūdo, pateko į rankas tų, apie kuriuos Algirdas Mykolas Brazauskas pradžioje nenorėjo nieko girdėti. Tris kartus nusispjaukime, dar nesusigundykime švęsti pergalės, antra vertus, argi blogai į kišenę įsidėti per du milijardus litų, atsikratyti žeminančių sutarties sąlygų ir tikėtis, kad Maskvai išsprūdusi gamykla ne mažiau reikalinga, negu mums Maskvos „vamzdis”!

O skandalai — jų buvo ir bus. Ypač tokių, kuriais suinteresuota Rusija, kurie susiję su užsitęsusiomis turto dalybomis, Europos Sąjungos fondais. Iš skandalų ir juose dalyvaujančių dvasios ubagų (kaip pasakytų mano bičiulis) visuomenė, reikia tikėtis, šio to pasimokys. Tiesa, šis iš klaidų ir niekšybių mokymosi procesas labai užsitęsęs, labai lėtas, o laiko turime nedaug. Net jeigu dabartiniai valdžiažmogiai, pasiramstydami neįtikėčiausiomis koalicijomis, etikos ir elementariausio padorumo nepaisymu „ištemptų” iki kadencijos pabaigos, visuomenė nėra ir nebus pasirengusi ištaisyti savo, kaip rinkėjos, klaidų. Greičiausiai ji dar kartą nueis lengviausiu keliu, t.y. labai pasyviai dalyvaus rinkimuose, nes nežinos, kuo pakeisti uspaskichus, bosus, graužinienes ir balsienes, padaigas ir prudnikovus.

Tad ką jau kalbėti apie pirmalaikius rinkimus, kurių vargu ar pavyks išvengti! Atėjusieji balsuoti (koks trečdalis) išrinks tuos pačius arba į juos panašius. Akivaizdžiausiai matome, kad geras dainininkas nebūtinai bus moralus ir kompetentingas valdžiavyris. Australai jau paskelbė Eurovizijos šokėją Lietuvos premjeru. O jeigu taip atsitiktų iš tikrųjų? Jeigu vienas iš to šaunaus šešetuko, pavyzdžiui, „truputį chuliganas”, imtų vadovauti Kultūros ministerijai? Įmanoma. Juk populiarumas milžiniškas, tereikia tik pano-rėti. Tik ar kultūrai būtų geriau negu dabar?

Užtektų panorėti — ir kai kurie nuolatiniai įvairiausių forumų, kultūrinių, politinių laidų vedėjai ir dalyviai, „paskutiniųjų instancijų”, „sąmokslo teorijų kūrėjai”, vienas kitas istorikas, vienas kitas politologas lengvai atsidurtų Seimo belangėje. Iš dalies anksčiau ar vėliau taip ir atsitiks, nes jie geriausiai matomi, tereikia tik panorėti. Bet tai dar ne garantija, kad jie bus aktyvūs, kompetentingi, nesavanaudiški valdžiavyriai, tačiau toks variantas — ne pats blogiausias, nes blogesnę valdžią, negu dabar turime, tiesiog sunku įsivaizduoti. Šiaip ar taip, televizijų žvaigždės visos į Seimą, kitas patogias vietas nesulėks, į valdžiavyrius tinkamiems žmonėms vietos atsirastų, tik kur jie? Kaip juos pastebėti, išskirti iš juodųjų technologų parengtų, pamokytų prisitaikėlių, prisiplakėlių, išverstaskūrių? Kartais naršydamas internete nustembi: ir tas, ir anas iškilus, padorus, kuklus kultūrininkas, pasirodo, bandė patekti į Seimą, bet tu to net nežinojai, nes visagalė žiniasklaida į jį neatkreipė dėmesio.

Ne Vilniaus žmonės labai retai matomi televizijų laidose, kur jie galėtų pasakyti savo nuomonę, „sublizgėti”, patraukti būsimųjų rinkėjų dėmesį. Kelios „grupelės draugų” pavydžiai saugo savo iki gyvos galvos užsiimtas kėdes, nes taip laidų vedėjams labai patogu. Jiems net į galvą neateina, kad, pavyzdžiui, „Spaudos klubas” galėtų vieną kartą vykti Žemaitijoje, kitą kartą — Sūduvoje, kad ir mokytojai, ir medikai, inžinieriai turi savo nuomonę apie tragiškai nepopuliarias partijas ir neskaidrų jų finansavimą, apie bėglius ir perbėgėlius, kitokias politines, visuomenines aktualijas. Sąjūdžio laikais panašiais keliais į politiką atėjo nūnai pripažinti visuomenės veikėjai.

Rinkimų kampanijos, partijų finansavimo skaidrumo, kandidatų parinkimo problemos visu aktualumu gali iškilti labai greitai. „Sistema, politinė konkurencija taip įtraukia, tiek reikalauja lėšų, kad nebesilaikoma įstatymų, moralės normų. Norėdami atrodyti geriau nei Darbo partija, kiti politikai taip pat verčiami konkuruoti, siekdami geresnio aprūpinimo finansais, ir tarytum turi eiti tokiu pat keliu... Būtinas sprendimas: partijos negali būti finansuojamos jokiomis kitomis lėšomis, tik iš valstybės biudžeto ir savo narių mokesčio. Tai išardytų sistemą ir stabdytų nelegalių lėšų srautus”, — sako buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Jeigu maišai, prokuratūros paimti iš Darbo partijos kabinetų, bus atidžiai peržiūrėti ir perduoti teisėjams, o šie preciziškai juos „pasvers” (karti patirtis verčia tuo abejoti), tai pesimistas pagaliau pasakė tiesą: blogiau Lietuvoje jau nebus.