Kaip sugrąžinti į Lietuvą tautiškumą?

Stasė  E. Semėnienė

Nors mūsų visažinanti liaudis perspėja, jog viena gervė – ne pavasaris, tačiau vis vien pirmieji gėlių pumpurai pranašauja gražų įvairiaspalvių, kupinų ir kvepiančių žiedų pavasarį. Panašiai ir naujieji metai, jau savo pirmomis dienomis žadina bei žada žmonijai daug gerų vilčių, jų svajonių ir pageidavimų išsipildymą, siekiamų idealų įgyvendinimą. O juk gyvenimas be idealų yra tarsi neužbaigta simfonija. Ir daugeliui lyg tai vaidenasi, kad kas nieko nesiekia ir nieko nesimoko, nėra vertas gyvenimo. Kažkas kažkada yra metęs mintį, jog idealai, kaip ir medžiai, privalo savo šaknis turėti žemėje. Ach, argi ne mūsų visų pareiga sekti mūsų tautos genialaus poeto Adomo Mickevičiaus testamentu virtusius žodžius: „Siek ten, kur vyzdys nepasiekia, laužk tai, ko protas nepajėgia!”

Atvertę 2008 metų dar tuščią – neprirašytą ,,dienoraštį”, žvelgdami su jautriu lūkesčiu bei viltimi į ateitį, linkėdami laimės, sėkmės, visa širdimi trokšdami savo tėvynei Lietuvai buitinių ir dvasinių gėrybių, taipgi viliamės ten ir kai kurių teigiamų pasikeitimų. Tuo, gink Dieve, visiškai neketinama ieškoti tuščių priekabių, bet tik norima pasiremti vieno išmintingo filosofo (atmintis sušlubavo kurio krašto ir kas) paskelbtu daug sakančiu šūkiu: „Taika su žmonėmis, karas su ydomis!”

Žvelgiant iš toli, regis, jog iš laisvos Lietuvos, kaip dūmai, išsisklaidė ir visiškai dingo labai svarbūs žodžiai su dar daug svarbesne reikšme: „tauta, tautybė, tautinis, tautiškumas”, taip pat „valstybė, valstybinis”. Jau tik stebint iš paviršiaus, turisto akimis, matai tėvynėje, ypač gausu sostinėje Vilniuje, kaip apsčiai pavasarį pražydusias kiaulpienes, tuos mums brangius žodžius pakeitusius ir „puošiančius” valstybinius pastatus: nacionalinė biblioteka, nacionalinis dramos teatras, nacionalinė galerija, nacionalinis muziejus, nacionalinis parkas; net duodama nacionalinė premija. O jau vargšė tauta, daug iškentusi, kraują praliejusi, atkakliai siekdama laisvės ir nepriklausomybės, virto tik „nacija”, svetima lietuviui, ledine, nieko nesakančia, net nejaučiama sąvoka. Argi jau visa Lietuva, niekam neprieštaraujant nei nesipriešinant, pasidarė kažkokio kraupaus siaubo visiškai „nacionalizuojama”?! Tiesiog neįtikėtina! Na, ką gi tie naujadarai „tarptautiniai” žodžiai reiškia, kur jų esmė, kokia meile jie mus šildo ar iš viso skleidžia kilnų, pasiaukojantį, daug nuveikiantį jausmą? Savo neigiama prasme jie kasdien primena mums nekenčiamus prispaudėjus – nacius.

Todėl argi bereikia stebėtis, kad mūsų tėvynainiai Lietuvoje retkarčiais užmeta išeiviams neužtarnautą epitetą, jog jie esą naciai?  Tai ne tik šauta aklai pro šalį, bet net įžeidžiama bei skriaudžiama išeivių savigarba. Atvirkščiai, išeiviai, prieš įkeliant jiems koją į demokratinę valstybę JAV, buvo mėtyti ir vėtyti įvairių pareigūnų. Ištisos komisijos, lyg per kokį rėtį, kruopščiai ir nuodugniai persijojo kiekvieną, tiesiog blusinėdami, ar jie nėra naciai ar komunistai. Nelaimei, kai kurie tame švarinimo siete (visai nekaltai) įstrigo. Ir, žinoma, neišvydo „rojaus krajų”. Ogi va, tie, kurie atvyko į Dėdės Samo „pasakos” šalį, yra švarutėliai, it naujagimiai kūdikiai, visa savo siela bei kūnu besikratą, tarytum maro, nacizmo ir komunizmo.

Susipratusiam lietuviui tėvynė, tauta, nepriklausoma valstybė, demokratinė respublika – didžiausia vertybė, brangiausias jo turtas. O kiekvienoje valstybės formoje tikras įstatymdavys yra tauta! Mūsų tautos valdžios vyrai, politikai, valstybės kūrėjai, įstatymų skelbėjai turi niekad nepamiršti ir laikyti savo pareiga vykdyti tai, ką mūsų didis patriotas Vladas Putvys Nepriklausomoje Lietuvoje yra rašęs: „Tautos didybė ir laimė susideda iš daugelio gerai atliktų smulkių darbelių. Tauta žūsta, jei joje yra daug nevykusių didžiavyrių, kurie niekina mažus darbelius, o gaudo didelius ir gadina juos”.

Visos mūsų viltys atkreiptos į mūsų atžalyną – tautos ateitį. Jų rankose – Lietuvos gerovė, klestėjimas, tautinis supratimas, kilnių darbų ugdymas ir tobulėjimo siekimas. O juk augimui, gerėjimui, tobulėjimui ribų nėra. Todėl labai svarbu pagerinti mokytojų–auklėtojų padėtį ir sugrąžinti jiems priklausančią pagarbą, kad jie savo ruožtu įskiepytų savo jaunimui – moksleiviams ir studentams tautiškumo jausmą, didelę meilę ir pagarbą tėvynei, pasididžiavimą savo tauta, istorija, praeitimi, didvyrių šlovinimu ir didžiuotųsi viskuo, kas lietuviška! Atgimstančio jaunimo credo turi būti – tautos didybė, laimė bei šviesi ateitis!  Šviesusis Vaižgantas nuolatos primindavo, jog tėvynė, pasitikėdama mumis, neprivalo apsivilti. O Kazys Inčiūra, lyg nujausdamas mūsų tėvynės Golgotos kelią, paliko mūsų jaunimui poetišką perspėjimą: „Veltui tavo mintys į svetur keliauja. / Saulė, nors šviesiausia, bus svetur tamsi. / Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja, / Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.”