Summa cum laude diplomas – lietuvei
Neseniai „Draugą” pasiekė žinia, jog šiemet lietuvė Dovilė Baniulytė aukščiausiu pagyrimu – summa cum laude – baigė bakalauro studijas Loyola universitete Čikagoje. Nusprendėme susipažinti ir pakalbinti šią puikią studentę, kuri nemažai prisideda ir prie Brighton Park parapijos veiklos.
– Kaip atvykote į JAV? Kiek metų čia gyvenate? Kodėl studijoms pasirinkote šią šalį?
– Į JAV atvykau 2002 metais liepos 13 dieną, tad šią vasarą sukaks penkeri metai, kaip aš esu už Lietuvos ribų. Atvykimas buvo labai paprastas – mano mama laimėjo žaliąją kortelę, tad visa šeima atvykome ir įsikūrėme Čikagoje. Man tada buvo 18 metų, buvau ką tik išsilaikiusi baigiamuosius mokyklos egzaminus. Mokyklos baigimo diplomą man įteikė direktoriaus kabinete, o kai mano klasės draugai šventė išleistuves, aš jau skriejau kažkur virš Atlanto. Tėvai neturėjo didelio entuziazmo išvykti iš Lietuvos, bet aš buvau labai užsidegusi čia atvykti ir toliau tęsti mokslus.
– Pagrindinė Jūsų studijų sritis – biologija, šalutinė – chemija. Kaip susidomėjote šiomis sritimis? Kuo jos Jus sužavėjo?
– Biologija ir chemija yra gamtos mokslai, kurie beveik neatskiriami vienas nuo kito. Jei žmogus pasirenka vieną dalyką, tad nedelsdamas susiduria ir su pastaruoju. Susidomėjimą gamta man tikriausiai įskiepijo tėvai ir gyvenimas kaime, Lietuvoje. Užsuktas ratas, kuriame nuo pat pradžių esi apsuptas ir stebi gyvūnus ar augalus, metams bėgant, pradedi kelti sau klausimus apie pokyčius tave supančioje aplinkoje, kol galiausiai, mokyklos suole, knygose ieškai ir bandai atrasti bent keletą atsakymų. Panašiai nutiko ir man: kaip pasinėriau į knygas, taip tik dabar trumpam iš jų ,,išbridau”. Biologijos ir chemijos mokslai mane sužavėjo savo paprastumu ir sąsajomis su daugeliu procesų, kurie natūraliai nutinka žmogaus gyvenime.
– Kaip ir kodėl pasirinkote Loyola universitetą (Loyola University Chicago)? Ar studijų metu gavote kokių nors stipendijų, kurios padėjo susimokėti už mokslus ir pragyventi?
– Tiksliausiai Loyola universitetą apibūdintų lotyniškas posakis Ad majorem Dei gloriam – žmonių ruošimas nepaprastiems gyvenimams. Tai yra senas, gilias tradicijas išlaikantis ir tęsiantis, bet tuo pačiu metu moksliniais tyrinėjimais nepralenkiamas jėzuitų universitetas. Mane sužavėjo ne tik Michigan ežero pakrantėje stovintys Loyola universiteto pastatai, bet ir dėstytojų rodomas dėmesys ir pagalba studentams.
Loyola, kaip ir kiti privatūs universitetai, nemažai kainuoja, tad be stipendijų ir artimų žmonių pagalbos, niekaip nebūčiau išsivertusi. Labiausiai turėčiau būti dėkinga savo mamai, kuri man visada pagelbėdavo ir materialiai, ir morališkai. Taip pat esu be galo dėkinga Lietuvių fondui, kelis metus iš eilės suteikusiam stipendijas, kurios tuo metu būdavo didžiulė parama. Galiausiai, šiek tiek stipendijų padengdavo valstybė, šiek tiek universitetas, likusius pati pridėdavau, tad taip ir susimokėdavau už semestrus.
– Ar planuojate tęsti studijas magistrantūroje? Gal jau pasirinkote universitetą ir studijų kryptį? Galbūt planuojate ir apie doktorantūros studijas?
– Bakalauras yra gera pradžia, bet be jokių abejonių, ketinu toliau tęsti studijas. Jau turiu išsirinkusi ir universitetą ir specialybę. Čikagos universitetas (University of Chicago) dabar bus kitas mano žingsnis, ypatingai norėčiau studijuoti biomedicinos mokslus ir vieną dieną gauti daktaro laipsnio diplomą.
– Ar Jus traukia mokslinis darbas universitete (moksliniai tyrinėjimai), ar labiau patiktų neuniversitetinė patirtis? Kokį darbą norėtumėte ateityje dirbti?
– Mokslinis darbas tikriausiai yra vienas vertingiausių dalykų, kurį man suteikė universitetas. Jau metai, kai dirbu mikrobiologijos laboratorijoje, ir tuo labai džiaugiuosi. Galiu nedvejodama atsakyti, kad iš tiesų mane mokslinis darbas labai traukia. Man patinka praleisti ištisas valandas laboratorijoje, skaityti mokslinius straipsnius ir, galiausiai, pristatyti savo projektus konferencijose. Prieš kelias savaites dalyvavau metiniame mikrobiologijos draugijos susirinkime, vykusiame Toronto mieste, iš kurio parsivežiau nepamirštamų įspūdžių. Manau, nebūsiu toli nuo tiesos, sakydama, jog ateitį sieju su universitetine karjera ir darbu.
– Papasakokite truputį apie save. Ar gyvenate Čikagoje viena, ar su šeima? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar lankotės lietuviškuose renginiuose čia, Čikagoje?
– Man pasisekė, nes Čikagoje gyvena visi man artimiausi žmonės. Nors mano visą laiką ir laisvalaikį užimdavo knygos, visada atrandu laiko savo šeimai. Tad dažniausiai praleidžiame laisvas minutes būdami kartu ir ramiai mėgaudamiesi vienas kito draugija. Esu gimusi religingoje šeimoje, tad nuo pat mažų dienų sekmadieniais varstydavau bažnyčios duris. Šią tradiciją tęsiu ir dabar, kantoriaudama Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos bažnyčioje, Brighton Park.
Mano tyli aistra yra muzika. Dar gyvendama Lietuvoje, baigiau muzikos mokyklą, dalyvaudavau įvairiuose meniniuose ir muzikiniuose renginiuose, o atvažiavusi čia, vis dar reguliariai pabrazdinu gitaros stygas ir nuo pianino klavišų grodama nuvalau dulkes.
Lietuvių renginiai man patinka ir kai tik turiu galimybę, nuskubu į lietuvišką koncertą, susuktą kino filmą ar spektaklį.
– Koks jausmas pabaigti universitetą summa cum laude?
– Jausmas pabaigti universitetą su pagyrimu yra nepakartojamas. Visada yra malonu gauti įvertinimą už padarytą darbą, juolab, kad tas darbas trunka ketverius metus, o ne vieną dieną. Kad ir kaip didžiuočiausi šiuo pasiekimu, man yra žymiai svarbiau, kai profesorius, kurio paskaitų klausiau prieš kelerius metus, vis dar atsimena mano vardą ir domisi, kaip man sekasi.
– Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Su kuria šalimi siejate savo ateitį?
– Šiuo klausimu mane prigavote, nes Lietuvoje nebuvau jau ketveri metai. Viskas taip susideda, kad tai mokslai, tai darbai sulaiko mane nuo grįžimo į Lietuvą. Be abejonės, planuoju per ateinančius metus būtinai ten grįžti ir aplankyti artimuosius. Ateities nedrįsčiau prognozuoti, nes neįsivaizduoju, į kokį kraštą mane vėjai nupūs. Tačiau esu laiminga, kad gimiau ir augau Lietuvoje, gyvenu ir mokausi Amerikoje, nes šios dvi valstybės suformavo mane būtent tokią, kokia esu dabar.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės tolimesnėse studijose!
Kalbino Aurelija Tamošiūnaitė