Svarbiausias šių metų įvykis

Danutė Bindokienė 

Svarbiausią šių metų įvykį nesunku įvardyti: tai Aštuntoji dainų šventė, ruošiama Čikagoje pačioje liepos pradžioje. Ši šventė - mūsų lietuviško gyvastingumo įrodymas. Tai tarytum vitaminai, kurie įkvėps naujo ryžto ir jaunimui (ypač dalyvaujančiam šventės programoje), ir vyresniesiems tvirčiau glaustis prie lietuviškojo kamieno, suprantant, kad tik tuo būdu galime išlikti lietuviais, nors gyvename toli nuo savo gimtojo krašto.

Po penkiolikos metų tylos lietuviška daina vėl suskambės iš tūkstantinio choro lūpų. Ir kiekvienas galėsime tarti - mes čia, gyvi, veiklūs, gyvastingi, svetima aplinka mūsų nepaskandino  ir niekuomet nepaskandins! Mes, lietuviai, dainuojančios tautos vaikai, vėl susibūrėme draugėn, kad daina galingai aidėtų, kad ji akivaizdžiai liudytų mūsų pasididžiavimą savo tautine tapatybe, mūsų ryžtą niekuomet jos neatsisakyti!

O šiuo metu tai ypač svarbu. Amerikoje vis daugiau teisių reikalaujant ispaniškai kalbantiems, mažesnės tautinės grupės gali atsidurti ,,už tvoros”, kuomet lengvatos bus dosniai dalinamos gausesniems ir garsiau jų reikalaujantiems  gyventojams (nors ir nelegaliai čia atvykusiems). Lietuviai imigrantai visuomet gerbė šios šalies įstatymus, stengėsi išmokti jos kalbą, prisitaikyti prie gyvenimo būdo (kartais net per daug ,,prisitaikyti”, atsisakant savo tautinės tapatybės). Jie supranta ir vertina Amerikos teikiamas laisves, todėl stengiasi pasirodyti, kaip kultūringa, savita ir svarbi šios šalies visuomenės dalis. Dainų ar tautinių šokių šventės, mokslo ir kūrybos simpoziumai, lietuviški operos pastatymai, lietuvių kalba leidžiama spauda - tai vis tos kultūros apraiškos, kuriomis gali didžiuotis savieji ir teigiamai vertinti kitataučiai.

Dainų šventei pasiruošimas jau seniai vyksta. Nuolat ir ,,Drauge” matome reklamas,  spausdinami straipsniai apie naujus chorus, jų vadovus, pastangas suorganizuoti kelionę į šventę. Ir visa tai žmonės atlieka, žinodami, kad reikės gerokai patuštinti savo kišenę visoms susidariusioms išlaidoms padengti.  Mūsų choristai - saviveiklininkai, repeticijas lanko vakarais, savaitgaliais, mokslo, darbo, poilsio, šeimos sąskaita. Jie tiki, kad verta pasiaukoti, kad svarbu ne pasiruošimo darbai, o jo rezultatai, kuriais ir patys gėrėsis, ir   džiaugsmą suteiks visiems, atvykusiems į šventę.

Iš plačiosios lietuvių visuomenės nieko daugiau nereikalaujama, tik šventės dieną užpildyti salę, tik pasidžiaugti dar vienu mūsų kultūros laimėjimu. Būtų didžiausias nusikaltimas prieš save, prieš visus choristus, prieš pačią lietuvių tautą, jeigu tą vieną vienintelį sekmadienį nepaskirtume Aštuntajai dainų šventei. Juk nuo kiekvieno mūsų dalyvavimo priklausys, ar dar kada nors bus ruošiama devintoji, dešimtoji... Jeigu lietuvių visuomenė neparodys reikiamo dėmesio šiai dainų šventei, kas ryšis ruošti kitas? Tik ne tie jaunieji entuziastai, kurie  šį kartą sudaro šventės ruošimo branduolį. Jeigu jie bus nuvilti, niekas jų neprikalbins dar kartą tokį nusivylimą išgyventi. O dainų šventės tikrai neruoš vyresnieji, nes jų ,,ruošimo laikotarpis” jau praėjęs.
Girdime užuominų, kad ši dainų šventė tiesiai iš salės bus transliuojama į Lietuvą. Tai jau nemažas laimėjimas, nes mūsų tėvynė nedaug dėmesio kreipia į užsienio lietuvių kultūrinę, visuomeninę veiklą. Jeigu galės matyti stiprią, vieningą tos kultūriės veiklos apraišką, kai salę užpildys žiūrovai, o sceną - milžiniškas choras, tuomet galbūt ,,atsibus” ir pažvelgs kitomis akimis. Taip pat reikia tikėtis, kad bus paruošta šventės vaizdajuostė, kurią galėsime įsigyti ir daug kartų stebėti, klausytis, pagyventi tomis džiaugsmingomis nuotaikomis, kaip ir liepos 2 d.
Kaip būtų gera atrasti magišką raktą ir juo atrakinti kiekvieno lietuvio pareigos jausmą, kad visi suprastų šios dainų šventės svarbą ir būtinai joje apsilankytų...