Lietuviškos spalvos Flyway filmų festivalyje


Š. m. spalio 10–12 dienomis nedideliame Pepin miestelyje Wisconsin valstijoje rengiamas Flyway filmų festivalis (Flyway Film Festival, www. flywayfilmfestival.com). Lietuvišką akį šis festivalis gali patraukti tuo, jog spalio 11 d. šio festivalio metu bus rodomas ir V. V. Landsbergio filmas ,,Kai aš buvau partizanas”. Apie šį festivalį ir lietuviškus akcentus jame paprašėme papasakoti vieno iš pagrindinių organizatorių, Lake Pepin Art & Design Center filmų ir muzikos programų direktoriaus Rick Vaicius.

– Kaip kilo mintis pradėti rengti Flyway filmų festivalį?

– Per pastaruosius dvejus metus mes reguliariai Lake Pepin Art Center rodėme įvairius užsienio šalių ir nepriklausomų kūrėjų filmus. Visa tai labai natūraliai išsivystė į filmų festivalį.

– Ar tikėjotės, kad jis bus tarptautinis?

– Aš asmeniškai tikėjausi, kad mes sulauksime ne tik JAV kūrėjų pasiūlymų, tačiau buvau maloniai nustebęs dėl tarptautinių pasiūlymų kiekio ir kad jų sulaukėme beveik iš kiekvieno žemyno.

– Ar norite, kad festivalis taptų kasmetiniu? 

– Taip, norėtume, jeigu sulauksime pakankamos paramos iš kino mylėtojų ir rėmėjų.

– Koks pagrindinis festivalio tikslas?

– Mūsų tikslas yra dvigubas. Pirmiausia sukurti vietą tiek jauniems, kylantiems, tiek jau žinomiems kino menininkams parodyti savo darbus prieš tai sugebančią įvertinti auditoriją bei pakviestą žiuri. Antra – suteikti galimybę po festivalio išpopuliarėti.

– Kaip apibūdintumėte savo festivalio motto?

– Oficialaus motto festivalis neturi. Tačiau jo pavadinimas kilęs nuo to, kad Pepin, WI yra įsikūręs prie Mississippi upės ir pavasario bei rudens mėnesiais tampa tikru gamtos stebuklu, kai pradeda migruoti paukščiai. Mūsų festivalio ženklą (logotipą), kuriame pavaizduotos skrendančios komedijos ir tragedijos figūros, sukūrė žinomas menininkas Peter Seitz (http://blogs.walkerart. org/design/2007/10/31/ulmminneapolistracingpeter/). Nenorime į festivalį žiūrėti pernelyg rimtai ir siekiame, kad visi linksmai praleistų laiką, nors kai kurių filmų tematika privers ne vieną susimąstyti.

– Kaip Jūs manote, kuo buvimas periferijoje (Pepin, WI) gali pasitarnauti Jūsų renginiui?

– Nemažai pasaulyje garsių filmų festivalių yra rengiami gana nežinomose arba neįprastose vietose. Mūsų vietovė labai graži ir, nors kai kuriems galbūt atrodome kiek nutolę nuo centro, iš tiesų esame tik už 90 min kelio nuo Minneapolis/St. Paul miesto. Nors mūsų bendruomenė maža, ji intelektuali: čia gyvena nemažai menininkų, išsilavinusių žmonių iš visų JAV, ar net iš viso pasaulio.

– Ar tikėjotės festivalyje sulaukti dalyvių iš Lietuvos? 

– Nors tikėjausi gauti filmų pasiūlymų ir iš kitų šalių, tačiau net neįsivaizdavau, kad gausime filmą ir iš Lietuvos. 

– Šiais metais Flyway filmų festivalyje bus galima išvysti V. V. Landsbergio filmą ,,Kai aš buvau partizanas”. Kaip manote, kuo šis filmas galėtų patraukti žiūrovų dėmesį ir kodėl šį filmą derėtų pamatyti?

– Tai labai geras filmas ir puikus platesniam pasauliui nežinomos šalies kinematografijos pavyzdys. Tai žvilgsnis į žmonių, susidūrusių su Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos sunkumais, sielas. Aš manau, kad tai puikus šiuolaikinis pavyzdys, įrodantis, kokie svarbūs Lietuvos kultūrai yra menas ir meninė išraiška.

– Jūsų nuomone, kuo lietuvių kinematografija išsiskiria iš kitų ir kartu yra unikali? 

– Sunku atsakyti, nes aš nesijaučiu esąs lietuviško kino žinovas. Čia, JAV ir ypač Vidurio Vakaruose, nedažnai tenka galimybė pamatyti lietuvišką filmą, nors ir turime progresyvių erdvių, pvz., U Film Society (University of Minnesota), kuriai vadovauja Al Milgrom. Mano ankstesnė pažintis su lietuviškuoju kinu buvo Algimanto Puipos filmas ,,Bilietas iki Tadž Machalo”. Manau, būtų teisinga pasakyti, kad šie du filmai gimė iš dviejų skirtingų meninių pozicijų. 

Turėdamas omeny europietiškojo kino tradiciją, teigčiau, kad ,,Kai aš buvau partizanas” galėtų būti palygintas su panašaus tipo filmais, pvz., Klaus Haro ,,Mother of Mine” ir Pavel Lounguine ,,The Island”. Abu šie filmai yra puikūs europietiškų filmų pavyzdžiai.

– Kaip V. V. Landsbergio filmas įsilieja į bendrą festivalio vaizdą? 

– Tai puikus įrodymas, kaip skaitmeninės kinematografijos amžius ir internetas padarė dalykus daug pasiekiamesnius. Šis filmas nebūtų buvęs mums pasiekiamas be interneto, be galimybės autoriui paversti jį į DVD ir siųsti po visą pasaulį peržiūroms. V. V. Landsbergis yra menininkas ir pasakotojas su vizija ir aistra. Pasakodamas savo istorijas, jis jas nuspalvina savo paties, Lietuvos istorijos ir kultūros spalvomis. Pagaliau Landsbergio filmas puikiai įsilieja į bendrą festivalio nuotaiką, nes jis vertas varžytis su kitais 182 filmais, kurie buvo atrinkti rodyti Flyway filmų festivalyje.

– Kuo šis filmas panašus ir kuo jis skiriasi nuo kitų?

– Techniškai kalbant, jis taip pat gerai pastatytas, kaip ir tie filmai, kurie mus pasiekia iš Los Angeles studijų. Bet daugeliu atvejų filmas unikalus: lietuviška istorija, papasakota iš lietuviškos perspektyvos. Kita vertus, šis filmas vertas didesnės auditorijos. Bent jau tokia mano viltis ir iš dalies šio filmo rodymo priežastis.

– Ar savo rengiamuose filmų vakaruose Lake Pepin Art & Design Center esate rodę ir lietuviškų filmų?

– Ne, lietuviškų filmų Lake Pepin Art & Design Center dar nerodėme. Tikiuosi, kad šią klaidą ištaisysime. Norėtume parodyti daugiau V. V. Landsbergio ar kitų kūrėjų filmų. Žinau, jog Lietuvių filmų centras Vilniuje gana aktyviai reklamuoja lietuvišką kiną ir kino kūrėjus pasaulyje, tikiuosi, kad mūsų vietą jų ,,radaras” irgi pasieks.

– Jūsų pavardė išduoda lietuvišką kilmę. Kokios Jūsų šaknys? 

– Mano tėvas Aloyzas Vaičius atvyko į JAV po Antrojo pasaulinio karo 1949 metais kaip išvietintas asmuo (DP). Iš Louisianos jis atvyko į Čikagą ir po kelių metų tarnystės armijoje per Korėjos karą jis apsistojo Čikagoje, kur susipažino su mano olande motina. Aš gimiau Arnhem, Nyderlanduose 1962 m., o po kelių metų sugrįžome gyventi į Čikagą.

Kai buvau vaikas, mano tėvo šeima visada man atrodė mįslinga ir niekada apie ją daug nekalbėdavome. Sulaukęs paauglystės, pradėjau klausinėti apie savo lietuvišką kilmę ir lietuvišką šeimą, pradėjau pamažu suvokti skausmingą savo tėvo paauglystę ir jaunystę. Gimnazijoje pradėjo formuotis mano politinės žinios ir aš pradėjau skaityti apie Lietuvą viską, kas man tada papuolė po ranka: tiek knygas, tiek spaudą. Kai mano tėvas atnaujino ryšius su savo šeima Lietuvoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tai buvo tikras lūžis mums abiems. Pirmą kartą į Lietuvą nuvykau 1992 metais aplankyti tos šeimos pusės, apie kurią labai mažai žinojau. Su manim elgėsi taip, tarsi būtų pažinoję mane visą gyvenimą. 

Apie save galvoju kaip apie lietuvį ir olandą, nors giliai širdyje, aš turbūt esu tikras amerikietis. Aš tikiuosi, kad esu amerikietis, kurio pasaulėžiūra yra nuspalvinta bent  keletu tų pačių dalykų, kuriais pasižymi ir V. V. Landsbergio pasaulėžiūra.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmingo festivalio.

Kalbino
Aurelija Tamošiūnaitė