Lietuvių opera tebegyvuoja

Danutė Bindokienė

Po šį pavasarį labai sėkmingo — sukaktuvinio — Lietuvių operos choro pastatyto Klovos ,,Pilėnų” spektaklio, tarsi juodas negandas pradėjo šmėkščioti užuominos, kad tai buvo Lietuvių operos ,,gulbės giesmė” ir po pusšimčio metų visam laikui užverčiamas paskutinis gaidų puslapis, į archyvus padedama dirigento lazdelė, o simboliška rūtos šakelė daugiau niekuomet nepuoš Morton gimnazijos ar kurios kitos auditorijos scenos uždangą... Daugeliui Amerikos lietuvių (net ir tų, kurie niekuomet nėra apsilankę mūsų operos spektakliuose) tai buvo skaudi žinia. Bet kuri netektis ar padėtas paskutinis ,,veiklos taškas” dar kartą akivaizdžiai paliudija faktą, kad gyvenimo aplinkybės yra tas negailestingasis veiksnys, verčiantis daug ko atsisakyti. Tačiau buvo ir įsitikinusių, kad ,,pats laikas”, kad lietuvišką operą kasmet statyti yra per didelė prabanga: juk reikia iš Lietuvos atsikviesti solistus (kartais ir chorui talką), išsinuomuoti salę, dekoracijas,  kostiumus, o kur dar orkestras ir kitos būtinybės... Tie išleistieji tūkstančiai dolerių galėtų būti panaudoti kitiems tikslams arba vargšų  šalpai tėvynėje.

Tačiau ir Kristus yra pasakęs, kad ,,vargšų jūs visuomet turėsite”. Nors būtina juos šelpti ir jais pasirūpinti, bet vis dėlto gyvenime yra ir kitų būtinybių, kitų reikalų, kurie galbūt tiek pat svarbūs, nes suteikia dvasinę atgaivą, stiprina pasitikėjimą savimi, pasididžiavimą savo tautiečių pasiekimais. O dėl tų ,,kitų tikslų”, kuriems būtų galima skirti operos pastatymui išleidžiamus pinigus, tai galime tik tiek pasakyti: kokius pinigus? Paprastai žmonės ir institucijos, pvz., Lietuvių fondas, aukoja specifiniam tikslui — šiuo atveju Lietuvių operos pastatymui. Jeigu to tikslo nėra, tai nėra ir pinigų, nes kiekvienas pasirenka aukoti pagal savo pasirinktas pirmenybes. Lietuviškos operos rėmimas pinigais ar kuriais kitais būdais, pvz., nepraleidžiant nei vieno jos spektaklio, yra tarp Amerikos lietuvių jau įgavęs ,,senaties teises”. Nepaisant, kiek ir kokių svarbių renginių ruošiama pavasarį Čikagoje bei apylinkėse, dalyvauti lietuviškos operos spektaklyje yra kiekvieno kultūringo lietuvio ir pareiga, ir privilegija. (Gaila, kad aplinkinių valstijų tautiečiai retai suorganizuoja ,,ekskursiją” į lietuvišką operą).

Artėja ruduo. Vėl pajudėjo lietuviška veikla — matome skelbimus, kad prasideda chorų, tautinių šokių grupių repeticijos, organizacijos šaukia susirinkimus... Ir štai džiugi žinutė: Lietuvių operos choras kviečia į repeticiją — ne tik buvusius choristus, bet ypač naujus balsus. Vadinasi, kitą pavasarį galime tikėtis naujo operos spektaklio? Dabartinis Lietuvių operos valdybos pirmininkas Vytautas Radžius sako — taip, tik labai pageidauja, kad į chorą ateitų naujų dainininkų, ypač trūksta vyrų. Ką gi, sakome, neseniai labai sėkmingai praėjo VIII dainų šventė, o ten vyrų — kaip mūrų, net salės lubos kilnojosi, kai užtraukė dainą. Žinoma, daug jų iš tolimesnių vietovių ir į operos chorą jiems įsijungti neįmanoma, nors ir labai norėtų. Bet juk ten daug ir tokių, kuriems repeticijas lankyti ypatingų sunkumų nesudarytų. Tik kaip tuos skardžiabalsius vyrus įvilioti į Lietuvių operos chorą? Tai jau nemaža užduotis ir, tikimės, kad jie ,,atsilieps daina” ir į šį svarbų reikalą. Na, o jeigu chore atsiras daug jaunų merginų, tai ir vyriška giminė neatsiliks. Lietuvių operos choras žengia į naują veiklos tarpsnį, tad nepalikime jo vieno.

Suprantama, lietuviškos operos pastatymas iš choro vadovybės ir kitų rengėjų pareikalauja milžiniškų pastangų. Kaip sakoma: darbo daugybė, o darbininkų maža. Todėl reikia tikėtis, kad visi tie, kurie su liūdesiu sutiko gandus apie Lietuvių operos ,,likvidavimą”, nepasitenkins tik pritarimu tęsti jos veiklą, bet aktyviai prisidės prie naujų spektaklių išvedimo į sceną. O skeptikai ar įsitikinę, kad lietuviškos operos mums nereikia, pakeis nuomonę ir taip pat įsijungs į Lietuvių operos  gerbėjų bei rėmėjų eiles.