Jonischkies lietuvių kapinės prie Yorktown (pirmas laidojimas 1860 m., paskutinis 1945 m.).L. Žiaugrienės nuotr.

Lietuvininkų protėvių takais Texas valstijoje — 1

Liuda Žiaugrienė

Pirmosios žinios apie prieš 150 metų senumo lietuvių emigraciją iš Mažosios Lietuvos į Texas valstiją pasirodė mūsų spaudoje beveik prieš dešimt metų. Tada, o ir vėliau, Čikagoje gyvenantis Petras Petrutis parašė keletą straipsnių ,,Draugo” dienraštyje, informuodamas šio krašto lietuvių visuomenę apie naują ir labai įdomų istorinį faktą. Apie 2002 m. Lietuvos mokslininkas antropologas V. Čiubrinskas ir kiti susidomėjo šia XIX a. vidurio dokumentika, idant papildytų oficialią versiją, kad pirmoji emigracijos banga iš Lietuvos buvo ne Pennsylvania valstijoje įsikūrę angliakasiai, bet grupė lietuvininkų, emigravusių į Pietų Texas iš Rytprūsių dar prieš Pilietinį karą, t. y. 1848-1864 metais. P. Petrutis š. m. vasario 16 d. ,,Draugo” straipsnyje ,,Chicago, Yorktown, Boston, Klaipėda” apibendrina įvykių ir tyrinėjimų raidą ir užsimena, kad Bostone gyvenantis ,,Jonas Limantas irgi susidomėjo Texas įsikūrusiais lietuvininkais (…). Limantas jau turėjo progos artimiau susipažinti su Texas valstijoje gyvenančiais lietuvininkų palikuonimis.”

Būdama viena iš penketo bostoniškių, kurie kartu su J. Limantu sausio viduryje lankėsi Pietų Texas, norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš šios nuostabios kelionės, gausios susitikimais ir naujomis pažintimis.

Kas esame ir kodėl keliavome?

Geriausiai galėčiau apibūdinti mūsų grupę kaip būrį entuziastų, įvairios patirties ir profesijų, kuriuos jungia smalsumas ir savo šaknų, kultūros ir istorijos pažinimo aistra. Jonas Limantas ir filmuotojas Romas Šležas kilę iš Mažosios Lietuvos, todėl abu degte degė sužinoti daugiau apie šią lietuvininkų diasporą. Dr. Milda Bakšytė-Richardson, Naujosios Anglijos istorinės architektūros draugijos skyriaus prezidentė, architektūros istorikė, teikė šiai ekspedicijai teorinį ir eksperimentinį bei dokumentavimo pagrindus. Reda Veitas-Limantienė fotografavo ir kopijavo dokumentus, padarė net 1,200 nuotraukų ir kartu su šių eilučių autore atliko įvairias organizacines ir technines užduotis, kurios iškildavo projekto eigoje. 

Pereitų metų pavasarį J. Limantas lankėsi Čikagoje, kur susitiko su Lituanistikos tyrimo ir studijų centro direktore Skirmante Migliniene, kuri jam parodė centre saugomą medžiagą apie Texas lietuvių emigrantų palikuonis. Šią unikalią medžiagą surinko ir pateikė LTSC teksasietė Patsy Hand, kuri ir yra šio viso atradimo autorė, iniciatorė ir nepailstanti Yorktown-Victoria apylinkių archyvų ir genealoginių šaknų tyrinėjimo siela. Kilo klausimai, kodėl taip mažai žinome apie šiuos lietuvininkų palikuonis? O kartu ir sumanymas, kad reikalingas platus ir viešas šių dokumentų paviešinimas ir aprašymas žiniasklaidoje, tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek ir JAV. Viešėdamas tais pačiais 2007 m. Lietuvoje, Limantas susisiekė su Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejumi, kur buvo nutarta paruošti bendrą projektą – parodą ir katalogą, skirtus Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui, kuris bus švenčiamas 2009 m.

Taigi, vykome į Texas su tikslu susipažinti su ten gyvenančiais 4-os ir 5-os kartos lietuvininkų ainiais ir tęsti rinkti faktinę ir dokumentinę medžiagą apie pirmąją lietuvių emigrantų bangą į Jungtines Amerikos Valstijas. Taip pat tikėjomės aptikti naujai surinktus papildomus dokumentus, medžiaginius objektus, antkapius, paminklus. Apjungta dokumentinė medžiaga: nuotraukos, oficialūs raštai ir asmens liudijimai, gimimo, vedybų, mirties metrikai, dienoraščiai, laiškai – sudarytų pagrindą bendram JAV ir Lietuvos ,,Texaso lietuvininkai” parodos ir kataloguoto leidinio projektui. Taip pat planuojama parengti dokumentinį filmą su žmonių pasakojimais, asmeninėmis ir šeimos istorijomis, perduotomis iš kartos į kartą, išlikusiais papročiais, tradicijų aprašymais, patikslinti šeimas ir šeimos narių skaičius, kiek išvyko jų iš Lietuvos, kiek dar liko palikuonių.

Praeities-dabarties vaizdai, keliai ir žmonės 

Nors tikėjomės saulės ir šilumos, tačiau Houston mus pasitiko rūškanu, debesuotu dangum. Išsinuomavome automobilį ir po trejeto valandų jau buvome Victoria, tapusia mūsų pastoge penketui dienų. Ir nors orai ne itin mus lepino, pliekė lietumi ir vėjo gūsiais, bet žmonių nuoširdumas, atvirumas, žmogiška šiluma, atradimų džiaugsmas ir plačios Texas erdvės atpirko visas negandas ir kelionės nuovargį. Kitą dieną nuo pat ryto mus perėmė savo globon Patsy ir Glenn Hand šeima, ir taip tvarkingai prasidėdavo kiekviena diena iki pat vėlaus vakaro. Mums buvo sudaryta gana intensyvi dienotvarkė, įžymių vietų, muziejų, kapinių lankymų, įvairiausių susitikimų ir susipažinimų programa. Glenn kantriai apvežiojo mus 500-600 mylių spinduliu Victoria-San Antonio-New Braunfels-Weesatche-Yorktown-Meyersville-Victoria. O Patsy buvo puiki gidė ir visos kompanijos siela, ji pasakojo apie savo gimtąjį kraštą, jo turiningą praeitį ir dabartį, žmones, ūkio reikalus ir, žinoma, apie savo mėgstamiausią užsiėmimą, skirtą archyvų tyrinėjimams ir genealoginėms paieškoms.

Apie šią nepaprastą moterį vertėtų atskirai parašyti. Prieš kokius 30 metų Patsy Hand pradėjo tvarkyti savo ir savo vyro šeimos archyvą. Atsekdama giminystę iki savo prosenelių ir proprosenelių iš dokumentų ir nuotraukų, ji susidūrė su labai keistai skambančiomis pavardėmis ir vietovardžiais. Kadangi tradiciškai jos tėvai save laikė vokiečių kilmės, Patsy tikrai buvo susidomėjusi, kokios tautybės galėtų būti tokia keista prosenelio pavardė Lundschen ir kur Europoje yra ne vokiškai skambanti vieta – Akmeniszken, kur jis gimė ir užaugo. Jos pirminės paieškos prasidėjo dar prieš internetinius laikus, kai reikėdavo eiti į miesto ir kitų įstaigų archyvus, rašyti laiškus-užklausimus, vesti kruopštų ir atkaklų susirašinėjimą su specialistais ir val-džios įstaigomis. Užtrukdavo mėnesius, o kartais net ir metus laiko, kol gaudavo vieną kitą atsakymą.

Pagaliau paslaptis buvo atskleis-ta: Patsy sužinojo, kad jos protėviai buvo lietuvių kilmės, kilę iš kaimo netoli Šilutės, t.y. iš Mažosios Lietuvos, tuomet įėjusios į kaizerinę Prūsiją. Toliau – dar gražiau. Patsy ,,užsikabino” už viso būrio archyvinių dokumentų, rodančių, kad esą buvę ir daugiau ateivių iš Mažosios Lietuvos, atvykusių į Texas, o tai reiškė, kad galėjo būti ir daugiau lietuvininkų palikuonių. Kruopštus darbas ir, kaip ji pati sako, ,,Dievo ranka” ją atvedė pas kitus texasiečius, kurie vienas po kito atrado savo lietuviškąsias šaknis.

Kelios dešimtys šeimų yra atsekę savo giminystės kilmę iš  iš Šilutės-Pagėgių-Rusnės-Rupkalnių- Ragainės-Labguvos-Gumbinės vietovių, kurių pavardės skamba: Stanchos (Stančius), Lundschen (Lundsenas), Mertine (Mertinas), Kirlicks (Kirlikas), Jonischkies (Joniškis), Ragoszus (Ragošius), Weischwill (Vaišvila), Lenkeit (Lenkaitis), Waitschies (Vaičys).

Tos pavardės yra gerai išsaugotos ant antkapių Jonischkies – lietuvininkų etninėse kapinaitėse, buvusio Joniškių šeimos ūkio žemėje, kur palaidota apie 30 šeimų narių ir giminių. Lietuviškų pavardžių aptinkama ir Woodlawn (Weesatche), Meyersville senose kapinėse, kurias globoja tų apylinkių istorinių paminklų draugija.

Milžiniškas Patsy Hand darbas atnešė viešą oficialų pripažinimą, kai 1995 m. birželio 3 d. buvo iškilmingai atidengta istorinė paminklinė lenta, liudijanti apie lietuvių emigrantų svarų indėlį į Texas valstijos istoriją, dalyvavimą Pilietiniame, Pirmame ir Antrame pasauliniuose karuose, taip pat į krašto ekonomiką bei kultūrą. Tas ženklas gerai matomas nuo pagrindinio 119-South kelio važiuojant iš Yorktown į Jonischkies kapines.

Lietuvininkai atvyko kaip dalis bendrosios emigracijos iš Prūsijos įsikurti mažai apgyvendintame, neištyrinėtame Texas, kuris dešimtį metų (1836–1846) buvo nepriklausoma valstybė. Jiems buvo pažadėta pigi žemė. Apsigyveno daugiausia De Witt ir Goliado apskrityse, ūkininkavo, augino medvilnę, grūdus, kukurūzus, soją, galvijus, arklius, kitus naminius gyvulius. Galvijų augintojai tuoj įsigijo vardinius ženklinimo antspaudus, liudijančius karvių ir jaučių nuosavybę, o šiek tiek praturtėję tuoj nusipirkdavo daugiau žemės ir gerino sodybas, pastatus. Kadangi buvo protestantų liuteronų tikėjimo, statė bažnyčias, mokyklas drauge su vokiečiais.

Kiti užsiminėjo prekyba, amatais, vežiojo prekes po visą Texas ir į Meksiką, kas buvo pavojinga. Pirmųjų persikėlėlių šeimos, kaip tuo metu buvo įprasta, būdavo gausios, po 12-14 vaikų, susidurdavo su dideliais nepritekliais, skurdu, bet nevengdavo jokio sunkaus darbo: moterys tarnaudavo pas turtingus, augino vaikus ir tvarkė namus ir pastatus. Dokumentai rodo, kad pirmoji karta tuokėsi tarp tautiečių, bet ilgainiui susijungė su vokiečiais, kurių buvo žymiai daugiau, ypač New Braunfels apylinkėje. Daugiau pasakojimų ir atmintinų daiktų bei dokumentų aptikome per specialiai mūsų garbei suruoštą renginįpriėmimą Yorktown muziejuje.

Viršuje nuotrauka: Lietuvininko Ragošiaus antkapis Jonischkies kapinėse. 
R. Veitas-Limantienės nuotr.

Tęsinį skaitykite kitą šeštadienį, balandžio 19 d.