Rinkimai prieš 60 metų

Aleksas Vitkus

Harry Truman laiko ,,Chicago Tribune" laikraščio kopiją su klaidingus rinkimų rezultatus skelbiančia antrašte.

Artėja rinkimai, ir noriu iš anksto spėti, kad abejus Kongreso rūmus — Atstovų ir Senatą — perims valdyti demokratai. Jei šis straipsnis ras vietos „Draugo” puslapiuose dar prieš rinkimus (jei redaktorė iš viso ras jį tinkamu spausdinti), ir jei būsiu teisus savo spėjimais, jausiuos kaip tikras pranašas. O jei ne, tai nesijausiu blogiau negu „Chicago Tribune” redaktoriai, vieną dieną po 1946.11.05 įvykusių rinkimų paskelbę, jog Thomas Dewey buvo išrinktas naujuoju Amerikos prezidentu.

Ta proga ir norisi prisiminti panašius rinkimus prieš 60 metų, kai dauguma mūsų dar gyvenome Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose, arba tėvynėje kentėjome sovietų priespaudą ir apie Amerikos politiką dar labai nedaug težinojome, daugiau rūpindamiesi savo varganos buities reikalais. Tai prisiminus, žmogus kažkaip pajunti, kad vis dėlto politikos pasaulyje nedaug kas pasikeitė. Šiandien, kaip ir tuomet, vienas kandidatas kitą purvais drabsto, juodina ir nori kaip nors įrodyti, kad tik jis yra tinkamas užimti Atstovų rūmų nario ar net senatoriaus vietą.

Per dvylika metų Amerikos politikai vadovaujant labai populiariam prezidentui Franklin Delano Roosevelt (Toliau — FDR), respublikonams niekada nepavyko iš demokratų paveržti daugumos nei Senate, nei Atstovų rūmuose. Bet, artėjant 1946 m. rinkimams, respublikonai po tokio ilgo laiko jau galėjo užuosti pagaliau artėjančią  pergalę. Pirma, FDR, kurio vien vardas demokratams duodavo daug balsų, jau buvo daugiau kaip metai miręs. Antra, pagal tradiciją, neprezidentiniuose rinkimuose, valdančioji partija paprastai prarasdavo bent keliolika vietų, ir kas blogiausia, demokratų prezidentas Harry S. Truman (toliau — HST) buvo nepopuliarus.

Kai prieš pat karo su Vokietiją pabaigą, 1945 metų balandžio 12 FDR mirė ir prezidentu tapo HST, niekas negalėjo net pagalvoti, kad truputį daugiau negu už metų turinčiuose įvykti rinkimuose demokratų planuose jis taps tokiu aiškiai negatyviu faktoriumi toliau išlaikyti Kongrese savo partijos daugumą. Po to kai HST sėkmingai užbaigė II pasaulinį karą, surengta „Gallup” apklausa rodė, kad net 87 proc. entuziastingų amerikiečių jam pareiškė pasitikėjimą, ko niekada nebuvo pasiekęs net populiarusis FDR.

Truman bėdos prasidėjo gana greitai. Karas buvo baigtas, amerikiečiai, dar neseniai iškentėję ilgą depresiją ir po to karo metu įvairius normalų gyvenimą varžančius trūkumus, tikėjosi staigios ekonominės gerovės pagerėjimo. Dabar gal tai net sunku suprasti, bet karo meto ekonomika, stipriai išvarginta karo poreikių, nesuspėjo persijungti į taikos meto, taip kad Amerikoje 1946 m. dar trūko daug prekių, ką mes prie sovietų vadindavome „deficitu”. Grįžę iš kariuomenės milijonai jaunų vyrų norėjo daug ko: butų, namų, baldų, automobilių, o to visko trūko, ir kainos nenumaldomai kilo.

Ir kaip tik HST bebandė tą ekonominę ir socialinę problemą išspręsti, jam nelabai tai sekėsi. Tarp gyventojų neišvengiamai vis kildavo nuolatinis klausimas: „Ką toje situacijoje būtų daręs FDR, jei jis dar būtų gyvas?” Naujajam prezidentui padarius keletą stambių klaidų, cinikai iš jo net pradėjo juoktis, sakydami: „O ką būtų daręs HST, jei jis dar būtų gyvas?” Dar kiti, prisiminę aristokratišką FDR, iš HST tyčiodavosi: „Ko gi norėti iš to vyriškos galanterijos reikmenų pardavėjo?” Kiti mielai pasišaipydavo, kad HST buvo baigęs tik vidurinę mokyklą, o ne universitetą, kaip būdavo įprasta krašto vadovui. „Ne tokiam nemokšai būti prezidentu”, — atsidusdavo ne vienas amerikietis.

Tuoj pasibaigus karui, prasidėjo daugybė darbininkų streikų. 1945 m. lapkritį streikavo 750,000 plieno pramonės darbininkų. Kai jie iškovojo nemažą atlyginimų pakėlimą, valstybė, nors dar ir lyg veikė karo metu įvesta kainų kontrolė, turėjo leisti pakelti plieno kainas. Tuojau pakilo ir plieno bei kitokių gaminių kai  nos.

1946 m. gegužę streikavo geležinkelių unijistai, sutrikdę tuo meto beveik vien geležinkeliais vedamą transportą ir prekių pristatymą. Desperatiškas prezidentas nutarė prašyti Kongreso, kad jam leistų streikuojančius geležinkeliečius imti į kariuomenę. Ir kai valstybės prokuroras Tom Clark suabejojo, ar toks įstatymas nepažeistų JAV konstitucijos, HST jam atrėžė: „Pirmiausia reikia susitvarkyti su streiku ir tik paskui pagalvosim ir apie konstituciją”. Stebėtina, bet Atstovų rūmuose tokį įstatymą priimti, net 30–13 dauguma, užtruko tik dvi valandas. Bet kas bus, jei streikininkai į darbą negrįš? Ar juos, kaip kareivius, reikės bausti karo teismuose? Taip galvojo senatoriai, ir tą įstatymą atmetė. Prezidentas turėjo nusileisti, o unijos jam to bandymo jas suvaldyti neatleido.

Kai 1946 metų birželį Kongresas panaikino kainų kontrolę, kainos staiga vėl pašoko ir prezidento populiarumas krito iki 32 proc., ir vos tik dviem savaitėm likus iki rinkimų, respublikonai trynė sau rankas, juokdamiesi iš „nežinančio” ką daryti prezidento: „To err is Truman” (plg. su „human”) tapo kasdieniniu populiariu posakiu. Prieš pat rinkimus respublikonai pasisamdė daugybę sunkvežimių, kurie važinėjo gatvėmis su tokiais plakatais: „Ladies, if you want meat, vote Republican”.

Atėjo lapkričio 5, balsavimo diena, ir 35 milijonai amerikiečių aiškiai  pasisakė už respublikonų partiją. Atstovų rūmuose jie laimėjo daugiau negu bet kas tikėjosi — net 54 naujas vietas, ko jau nebuvo atsitikę nuo 1894 m. Net tradiciškai demokratiškoje California valstijoje, populiarų demokratą Jerry Voorhis nugalėjo beveik niekam nežinomas respublikonas, — JAV laivyno buvęs karininkas, 33 metų amžiaus, Richard Milhous Nixon.

Tuo tarpu kitame Amerikos pakraštyje, Massachusetts valstijoje, kur apie laimėjimus respublikonai galėdavo tik svajoti, vėl laimėjo demokratas, kurio sunkiausia kova buvo ne lapkričio, bet pirminiuose demokratų partijos rinkimuose. Kad tuose dar vasarą vykusiuose rinkimuose būtų išrinktas jaunas, 29 metų, irgi JAV laivyno karininkas, John Fitzgerald Kennedy, jo tėvas, Joe papirko galimus sūnaus varžovus, demokratus, išgarsino sūnų kaip karo herojų, ir visokiais — švariais ir nelabai švariais — būdais paveikęs balsuotojus, užtikrino sūnui pergalę.

Senate respublikonų viltys buvo gerokai kuklesnės, nes čia buvo balsuojama tik dėl trečdalio visų senatorių. Bet kai balsai buvo suskaičiuoti, pasirodė, kad respublikonai laimėjo 13 vietų, ir taip naujame Senate jie sudarė 51–45 daugumą.

Prieš rinkimus respublikonai neužmiršo įtaigoti juodaodžių amerikiečių, nors tais laikais ir labai negausių, kad demokratų partija yra ne vien FDR ir jo žmonos Eleanor partija, bet pietiečių rasistų partija. Georgia valstijos Taylor apskrityje išdrįsęs balsuoti tik vienas juodas, jau rytojaus dieną buvo žiauriai nužudytas. Tuo tarpu Mississippi valstijoje demokratų kandidatas perrinkimui į Senatą, Theodore Bilbo taip pareiškė: „Tie, kurie bando juodiesiems suteikti balsavimo teises, turėtų būti atomo pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus”. Prieš pat rinkimus jis dar pridėjo: „Kiekvienas tikras amerikietis turėtų imtis bet kokių priemonių, kad neprileistų juodųjų prie balsavimo urnų”. Nemažai taip ir panašiai išgąsdintų juodųjų paliko FDR partiją, ir pasirinko Abraham Lincoln kelią. Kaip pasikeitė laikai per 60 metų!

Vargšas HST tapo net ir savo partijos nevykėliu, nes visi jo partijos bendradarbiai kaltino jį dėl partijos nesėkmės. Kai trečiadienį, lapkričio 6, dieną po rinkimų, Truman tradiciniu traukiniu grįžo į Vašingtoną, stotyje jį pasitiko tik užsienio reikalų pasekretorius Dean Acheson. Tai buvo kartus smūgis prezidentui. Tuometinė apklausa parodė, jog net 5 proc. amerikiečių galvojo, kad per ateinančius (1948) rinkimus prezidentu būtų išrinktas koks nors demokratas.

Tuoj po rinkimų, nusivylęs jų rezultatais, Arkansas senatorius, demokratas J. William Fulbright ne tik ragino HST atsistatydinti, bet ir pasiūlė prezidentui valstybės sekretoriumi paskirti gerai žinomą respublikoną Arthur Vandenberg. Kadangi tuo laiku nebuvo viceprezidento, Vandenberg taptų prezidentu, jei HST atsistatytų, Fulbright lygino porinkiminę situaciją Amerikoje su Anglijos, kur 1945 m. liepą Winston Churchill vedama konservatorių partija visuotiniuose rinkimuose prarado pasitikėjimą parlamente, ir tuoj po to naujuoju ministru pirmininku tapo Labour partijos vadovas Clement R. Attlee, nors pats Winston ir neprarado savo vietos parlamente. Fulbright nuomone, Truman atsistatydinus, naujas respublikonų prezidentas galėtų našiau ir veiksmingiau dirbti kartu su respublikonų kongresu.

Kai Fulbright, buvęs garsiojo milijonieriaus Rhodes stipendininkas Oxfordo universitete, taip pat ir buvęs University of Arkansas prezidentas, tai pasiūlė, įširdęs HST jį ne tik pavadino „over–educated Oxford S.O.B.”, bet ir pasiūlė jam rimčiau pastudijuoti JAV konstituciją, kartu dar jį pavadinęs „senator Halfbright”.

Atrodė, kad 1946 m. rinkimai pakreips Amerikos politiką respublikonų pusėn ir išstums demokratus į antraeilę poziciją ištisoms kartoms. Pirmą kartą nuo 1930 m. respublikonai užvaldė ir Senatą, ir Atstovų rūmus. Laikraščiai pradėjo rašyti apie „Roosevelt imperijos žlugimą”. New York valstijos balsuotojai 680,000 balsų persvara išrinko respublikoną Thomas Dewey tos valstijos gubernatoriumi, taip jį padarydami ne tik rimtu kandidatu 1948 m. prezidentiniuose rinkimuose, bet ir beveik tikru būsimu Amerikos prezidentu.

Respublikonus remianti spauda, kaip, pvz., „Chicago Tribune”, džiaugėsi 1946 m. laimėjimu tokiomis frazėmis kaip „Mes išėjome iš tamsos į šviesą” ar „Išbridę iš purvo, tapome švarūs”. Tačiau žurnalas „Fortune”, nagrinėdamas demokratų pralaimėjimo priežastis, vis dėlto nutarė, kad pralaimėjimas įvyko ne dėl to, kad demokratai galutinai ir masiškai persiorientavo į respublikonus, bet tik dėl laikino jų nepasitenkinimo nuolat kylančiomis kainomis ir vis dar nepakankamai mažėjančiu prekių trūkumu.

Nors naujasis 80–asis Kongresas galėjo didžiuotis tokių įstatymų įgyvendinimu kaip Marshall planas padėti atstatyti per karą sugriuvusią Europą, taip pat ir kitais užsienio politikos pasiekimais, kaip išgelbėjimas Graikijos nuo komunizmo, ir pan., vidaus politikoje tas pats Kongresas atvėsino piliečių jiems išreikštą entuziazmą tokiais įstatymais, kaip fondų sumažinimas, paremti ūkininkus, žmogaus teisių nepaisymas, ir gal labiausiai — Taft–Hartly įstatymas, kurį Kongresas iniciavo, kad ir su prezidento veto, kas nustūmė daugelį unijistų atgal į demokratų stovyklą.

Prasidėjus 1948 metų rinkiminei prezidentinių rinkimų kompanijai, HST ignoravo savo varžovą respublikoną, New York gubernatorių Dewey, ir puolė vien tik Kongresą, vadindamas jį nieko gero nepasiekusiu ir net niekam netikusiu. Ir taip, visų nuostabai, 1948 m. lapkričio 2 d. Truman ne tik nurungė Dewey, bet ir padėjo demokratams atgauti abejus Kongreso rūmus, nors respublikonų laikraštis „Chicago Tribune”, būdamas tikras, kad rinkimus laimės Dewey, savo ankstyvoje lapkričio 3 dienos laidoje paskelbė „Dewey defeats Truman”. Atsimenu, kai ir Muenchene, Vokietijoje, „Sueddeutsche Zeitung” trečiadienį išėjo su antrašte „Dewey — neuer Amerikas Praesident”. Tą laikraštį aš dar ir šiandien laikau savo memorabilijų archyve.

Grįžtant į 1946 m. rinkimus, įdomu pažymėti, kad tuose lemtinguose rinkimuose pirmą kartą sėkmingai pasirodę du nauji Kongreso nariai, Jack Kennedy ir Dick Nixon, jau 1960 metais susikibo dėl JAV prezidento vietos. Tuose pačiuose rinkimuose sėkmingai pasirodė ir dar viena, laikinai labai pagarsėjusi, politinė žvaigždė Amerikos politikos horizonte, ir tai buvo iki tol beveik nežinomas, bet pasižymėjęs kaip karo veteranas — jūrų pėstininkas 38 metų amžiaus Joseph R. McCarthy, tapęs Wisconsin valstijos senatoriumi. Aršus antikomunistas, jis pagarsėjo, kai 1950 m. apkaltino Valstybės departamentą esant giliai infiltruotą komunistų agentų. Vėliau ir pats McCarthy buvo apkaltintas nesąžiningumu, puolant įvairius kitus vyriausybės pareigūnus, po ko jie nustojo savo veiksmingumo, nors ir liko Senate iki pat jo mirties 1957 metais.