Apie prezidento ryžtą, nepasiduodančius darbiečius ir dešiniųjų politines tuoktuves

Andrius Navickas

Keičiasi prezidento intonacijos?

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus visuomet garsėjo kompromisų paieškomis. Kraštutinių pozicijų vengimas neretai kritikams leido Adamkų vadinti neryžtingu politiku. Kita vertus, būtent atkaklus noras suderinti skirtingas pozicijas, rasti kompromisą tarp Lenkijos ir Vokietijos vadovų Adamkui pelnė kandidato į labiausiai nusipelniusius šių metų Europos politikus vardą.

Pastarosiomis savaitėmis išvydome kiek kitokį Adamkų. Štai per Vilniuje vykusį energetinio saugumo forumą, jis griežtai pareiškė, kad Europa privalo su Rusija kalbėti vienu balsu ir nepriimtina, kai atskiros valstybės (neabejotinai turėtos galvoje Prancūzija ir Vokietija) imasi koketuoti su Rusija. Šie žodžiai gerokai sunervino Rusijos valdžios atstovus, Rusijos žiniasklaidoje Adamkus gavo nemažą porciją kritikos. Nepaisant jos, praėjusios savaitės pabaigoje, duodamas interviu BBC World, Adamkus kalbėjo dar griežčiau. Jis sakė, kad reikia daiktus vadinti tikraisiais vardais, nevynioti žodžių į vatą, jog Rusija ekonominius veiksnius naudoja politiniam spaudimui kaimyninėms valstybėms daryti.

Viešai griežtai kritikuoti Rusiją seniau sau leisdavo tik Vytautas Landsbergis, o Adamkus paprastai švelnindavo profesoriaus teiginius. Dabar abu šie politikai kalba panašia intonacija. Ar tai liudija apie pokyčius Lietuvos užsienio politikoje? O gal Lenkijos ir Ukrainos prezidentų pavyzdžiai įkvėpė Adamkų?

Beje, pakankamai ryžtingas Adamkus buvo ir kalbėdamasis su Seimo frakcijų vadovais apie kitų metų biudžeto projektą. Prezidentas aiškiai išsakė nuomonę, kad dabartinis projektas nėra vykęs ir, jei Seimas jo kokybiškai nepagerins, Adamkus pasiryžęs vetuoti biudžeto projektą. Labiausiai Adamkaus netenkinta tai, kad ir vėl planuojamas deficitinis biudžetas, kad Vyriausybė nesugeba sumažinti administravimui skirtų lėšų, taip pat tai, jog švietimo sričiai, kurioje numatomos svarbios reformos, nėra numatyta pakankamai lėšų.

Ryžtingas prezidento kalbėjimo būdas – svarbus signalas premjerui Gediminui Kirkilui, kuriam iki šiol pavykdavo pergudrauti ar perkalbėti prezidentą. Jei Kirkilas prarastų Adamkaus paramą, mažumos Vyriausybės situacija gali tapti dar trapesnė. Ar tai būtų blogai, žvelgiant iš valstybės perspektyvų? Veikiausiai – ne. Turime šansą suformuoti susitarimo biudžetą. Iki šiol valdančioji dauguma sugebėdavo prasimušti pro opozicijos pasipriešinimą ir diktuodavo savo sąlygas. Dabartinis jėgų išsidėstymas to neleidžia daryti. Šioje situacijoje labai svarbu, kad prezidentas būtų ryžtingas ne vien žodžiais, bet aktyviai tarpininkautų tarp partijų, balansuojant galutinį biudžeto projektą.  Prezidento komanda turi šansą įrodyti savo sugebėjimus. Priešingu atveju, pasikeitusias prezidento intonacijas teks vertinti tik kaip įvaizdžio kūrimo subtilybes.

Dzūkai pasirinko Kęstutį Čilinską

Baigėsi antrasis pakartotinų Seimo rinkimų Dzūkijos rinkimų apygardoje, Alytaus rajone, turas. Advokatas Kęstutis Čilinskas nugalėjo milijonierių Viktorą Uspakichą. Premjeras Kirkilas, vertindamas rinkimų rezultatus, pareiškė, jog politinis projektas – Darbo partija – galutinai žlugo. Entuziazmo netrūko ir kitų politikų pasisakymuose. Iš tiesų, tai, kad mokesčių slėpimu įtariamas Uspakich nepateko į Seimą, reikėtų vertinti pozityviai. Jis tikrai neprisidėtų prie konstruktyvaus darbo įstatymų leidybos srityje, bet padidintų vidinę įtampą Seime. Taip pat galima tikėtis, kad geras teisininkas Čilinskas galės padėti sunkiai su savo funkcijomis susidorojančiam Seimo Teisėtvarkos komitetui. Kita vertus, labai sureikšminti šių rinkimų rezultatų nevertėtų.

Pirma, jie parodė, kad dauguma žmonių į rinkimus nebeina. Net tada, kai jie dramatizuojami, apie juos daug kalbama žiniasklaidoje. Tai reiškia, kad žmonių nusivylimas politiniu gyvenimu nemažėja.

Kitas dalykas – tai, kad Uspakichas sugebėjo surinkti 40 nuošimčių, atėjusių į rinkimus, žmonių balsų, net neturėdamas teisės su žmonėmis bendrauti tiesiogiai – neįkvepia optimizmo.

Taip, Darbo partija šiandien yra kur kas silpnesnė nei prieš keturis metus. Ji vargu ar sugebės pakartoti praėjusių rinkimų sėkmės. Tačiau dar prieš metus ši partija buvo ant subyrėjimo slenksčio, o dabar vėl gali girtis neblogais reitingais. Tikėtina, kad darbiečiai turės nemažą frakciją ir būsimajame Seime. Deja, ne  dėl to, kad sugeba realiai pasirūpinti žmonių problemų sprendimu. Darbiečiams rinkimai Dzūkijoje buvo reikalingi, jog sustiprintų savo, kaip opozicinės jėgos, įvaizdį. Pats Uspakich per rinkimus akcentavo, kad yra puolamas, su juo esą bandoma susidoroti, nes jis esą yra nepatogus valdantiesiems. Uspakich „pamiršo”, jog visai neseniai buvo valdančiosios koalicijos svarbus narys, vadovavo Ūkio ministerijai. Jis „pamiršo”, kad nemaža dalis to, ką šiandien darbieąiai kritikuoja, yra jų pačių politinis kūdikis.

Dar viena priežastis, kodėl darbiečiai išlieka politiniame gyvenime – tai, kad socialdemokratai, konservatoriai, liberalai iki šiol su žmonėmis dažniausiai bendrauja iš televizoriaus ekranų, nesugeba įvertinti tiesioginių kontaktų su žmonėmis būtinybę. Darbiečiai, liberaldemokratai atranda laiko ir noro nuolat važinėti po kaimus ir miestelius ir pasakoti savo tiesas. Tikiu, kad, artėjant rinkimams, kitos partijos pradės elgtis panašiai. Tačiau ar nebus per vėlu?

Konservatorių ir krikščionių demokratų tuoktuvių šokis

Praėjusią savaitę dar pasistūmėjo Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų derybos. Labai tikėtina, kad šios dvi politinės partijos į Seimo rinkimus eis vieningu sąrašu. Tiesa, dar reiks įveikti ne vieną barjerą ir nėra garantijų, kad tai seksis daryti sklandžiai. Didžiausiu barjeru išlieka tai, kad abi partijos skirtingai interpretuoja politines tuoktuves.

Konservatoriai elgiasi kaip haremo šeimininkas, papildantis haremą dar viena politine žmona.  Regis, konservatoriai įsitikinę, kad tuoktuvės labiau reikalingos krikdemams, todėl pastarieji turi sutikti su konservatorių sąlygomis ir tvarkingai įsijungti į jau egzistuojančią struktūrą. Krikščionys demokratai savo ruožtu trokšta dviejų partijų susijungimo lygiais pagrindais. Jie sutinka, kad šiandien LKD yra mažiau populiari nei Tėvynės sąjunga, bet labai vertina ilgametę savo partijos istoriją bei tradicijas. Krikdemai įsitikinę, kad tik lygiateisis susijungimas yra naudingas abiems pusėms, o bet kuris kitas variantas neduos laukto rezultato.

Dar viena problema – pačioje LKD egzistuoja pakankamai stipri opozicija, politikai, kurie kategoriškai priešinasi bet kokia suartėjimui su Tėvynės sąjunga. Jų tvirtinimu, konservatoriai yra save diskreditavę ir krikščionių demokratų tikslas tapti lyderiais dešiniame politiniame sparne, įrodant savo kitoniškumą. Tiesa, nelabai aišku, kodėl iki šiol krikščionims demokratams nepavyko išsikovoti populiarumo ir kuo paremtos viltys sėkmingai pasirodyti per Seimo rinkimus, atsiribojant nuo bet kokių politinių draugysčių?

Tenka konstatuoti – tuoktuvės tarp LKD ir TS yra bus nelengvos ir komplikuotos. Tačiau vargu ar galima pasiūlyti joms geresnę alternatyvą. Jos galėtų gerokai sustiprinti dešiniosios politikos pozicijas Lietuvoje. Vokietijos pavyzdys įrodo, kad konservatoriai ir krikdemai gali sėkmingai dirbti kartu ir išsikovoti didžiosios visuomenės dalies pasitikėjimą. Svarbiausia, jog konservatorių ir krikdemų derybininkams nepritrūktų kantrybės ir išminties.