Jei mes tylime, kalba kiti

Vladas Krivickas

Vienas iš atviros visuomenės ir globalaus pasaulio privalumų: jei tauta ar etninė grupė lyg susitarusi nenori kuria nors tema atvirai kalbėti, arba jei nuomonė sudėtingu klausimu pasidaro nedemokratiškai vieninga, visuomet ta tema pasisakys kažkas iš šalies. Taip atsitiko su holokausto interpretacijomis, su Lietuvoje po jo išlikiusių žydų klausimu ir ksenofobijos paplitimu apskritai. Lietuvos teisėsaugininkai aiškiai vengia nustatyti skaidrią precedentų grandinę, o politikai tai nevykusiai atsiprašinėja, tai demonstruoja aroganciją, neva visi čia prieš įstatymą lygūs, žydų šiuo metu mūsų šalyje gyvena nedaug, kodėl jie tokie reiklūs ir pan.

Ir net ne teisėsaugininkų sprendimuose ar politikų rezoliucijose visa esmė. Svarbiausia, kad visuomenėje neretai vengiama atviro ir draugiško pokalbio, kuriame būtų drąsiai ir pagal paskirtį vartojamos sąvokos ,,antisemitizmas”, ,,holokaustas”, ,,holokausto neigimas”. (Žodis ,,visuomenė” čia nurodo į Lietuvos gyventojų visumą, o ne istorikus, politikus ar kitus pagal profesiją istorija bei politiniais procesais besidominčius asmenis.) O kol toks pokalbis nevyksta Lietuvoje, jis vyksta kažkur kitur. Tik tuomet mes tampame ne jo dalyviai, bet pasyvūs stebėtojai. Tai, kad tik mažuma lietuvių šūkalioja antisemitinius  šūkius, dar nereiškia, kad dauguma jų yra pasiryžusi Lietuvos žydų istoriją pripažinti sava ir skaudžia valstybės istorijos dalimi.

Sausio antrojoje pusėje per maždaug dviejų savaičių laikotarpį trijuose autoritetinguose pasaulio leidiniuose — britų dienraštyje ,,The Guardian”, Jungtinės Karalystės transliuotojo BBC internetinėje svetainėje bei JAV leidžiamame dienraštyje ,,The Christian Science Monitor” pasirodė trys su holokaustu Lietuvoje susiję straipsniai, atitinkamai: ,,A Blanket Ban on Holocaust Denial Would be a Serious Mistake”; ,,Lithuanian Jews Revive Yiddish” bei ,,Ex-Communist Europe’s Pursuit of Holocaust Justice Stirs Anti-Semitism”.

Plačiau aptarsiu tik ,,The Guardian” išspausdintą publikaciją. Jos autorius Timothy Garton Ash tikina, kad Vokietijos iniciatyva šiuo metu Europos Sąjungos (ES) valdžios užkulisiuose svarstoma galimybė įstatymiškai kriminalizuoti holokausto neigimą, kaip kad šiuo metu yra Vokietijoje, būtų didelė klaida. Jo manymu, toks draudimas suduotų smūgį ir taip šiuo metu jautriaim žodžio laisvės klausimui ir suteiktų šansą antisemitams save pristatyti kaip represijų kankinius. 

Pagrįsdamas savo prielaidą, T. G. Ash išvardijo Europos šalių, kurios jau šiuo metu turi vienokius ar kitokius prieš holokausto neigimą nukreiptus įstatymus. Tai — Austrija, Belgija, Čekija, Prancūzija, Vokietija, Lietuva, Lenkija, Rumunija ir Slovakija. T. G. Ash įsitikinimu, kaip tik šiose valstybės labiau nei kur kitur Europoje įsigalėjusios ksenofobiją propaguojančios partijos. Nors kaip lietuviui skaudu savo šalį matyti ksenofobiškas bei antisemitiškas partijas globojančių valstybių grupėje, tačiau sunku su autoriaus žodžiais nesutikti. Vien Murzos partija -- rasiszmo, ksenofobijos, kraštutinio militarizmo ir fašizmo mišinys -- ko verta.

Bene dar daugiau nei pats straipsnis, akį patraukė vienas iš jo komentarų, pasirašytas internauto ,,roobz” slapyvardžiu. ,,Roobz” atskleidžia dažnam ,,neužfiksuojamą” — asmeninės patirties — holokausto pusę. Pasak šio skaitytojo, jis suvokia T. G. Ash dėstomų argumentų logiką ir iš esmės pritaria, kad holokausto kriminalizavimas neatneštų jokios naudos. Kita vertus, jam ,,užverda” kraujas, kai jis spaudoje ar kitose viešose vietose išgirsta atvirai antisemitinius ar ksenofobiškus pasisakymus.

,,Roobz”, 31 metų Londono žydo seneliai gimę ir augę Lietuvoje. Šeimos istorija šioje valstybėje siekė 400 metų. Pasak ,,roobz”, ištisi kaimai buvo susieti giminystės ryšiais. Priešingai nei daug kas mano, ,,roobz” tvirtinimu, jo protėviai nesivertė prekyba, nevaldė dvarų, nebuvo bankininkai ir ,,nesirengė kontroliuoti pasaulio žiniasklaidos”. Jauno, iš Lietuvos kiluso Londono žydo įsitikinimu, jei apie holokausto neigimą kalbame abstrakčiai, jis neatrodo toks baisus nusikaltimas. Tačiau jei į tai žiūrėsime iš asmeninio ,,roobz” taško, holokaustą neigiantys asmenys, minėtojo ,,The Guardian” skaitytojo nuoskaudai, ,,neigia mano šeimos egzistavimą dėl to, kad jie nebuvo užfiksuoti dokumentuose ir dėl to, kad įrodymai apie šeimos narių egzistavimą remiasi liudininkų ir išgyvenusių šeimos narių pasakojimais”.

Ar galima įsivaizduoti ką nors niekšiškesnio, kaip mėginimą visuotinę atmintį ištrinti naikinant individualią atmintį, naikinant vieną žmogų po kito ir iš jo vaikų atimant šimtmečius besitęsusios gimystės linijos paveldą?

Tiesiog peršasi viena paralelė. Ar ne ta patį daro dabartinė Rusijos valdžia, užsispyrusiai neigdama Baltijos šalių okupaciją ir iki minimumo siekdama sumažinti į Sibirą ištremtų Pabaltijo gyventojų skaičių? Tai, kas atsitiko su Vidurio bei Rytų Europos žydais, mažesniu mastu ir kitos ideologijos šalininkų rankomis buvo padaryta su Baltijos šalių gyventojais.

Taigi lietuvių ir žydų tautos turi daugiau bendrybių nei kartais manome. Tai ir marginalizavimas, ir tremtis, ir gyvenimas priverstinėje emigracijoje, galiausiai, kiek lietuvių išgyveno (arba ne) priverstinių darbų ar nacių stovyklų pragarą. Tad šiek tiek solidarumo, savitarpio supratimo ir istoriškai adekvačių terminų vartojimas čia niekam nepakenktų.

Negaliu nepaminėti ir kito to paties ,,The Guardian” straipsnio skaitytojo komentaro, pasirašyto slapyvardžiu ,,Gnosis”. Šis britas dėstė anglų kalbą Berlyne. Kurį laiką jo studentės buvo dvi moteriškės, išgyvenusios net dviejų nacių stovyklų baisumus. Kartą britas nesusilaikęs paklausė: ,,Kaip jūs, po viso to, ką jums padarė naciai, galite gyventi Vokietijoje?”. ,,Bet juk mes vokietės!”, — atsakė žydų kilmės Vokietijos gyventojos. Ar Lietuva nebūtų gausesnė gyventojų skaičiumi, įtakingesnė ir turtingesnė valstybė, jei naciai nebūtų išžudę maždaug 250,000 Lietuvos žydų, kurie šiandien su pasididžiavimu lietuviškai sakytų: ,,Mano žydiška giminės linija tęsiasi nuo Lietuvo Didžiosios Kunigaikštystės laikų, ir aš esu lietuvis”? (Beje, straipsnyje ,,Lihuanian Jews Revive Yiddish” nors ir apgailestaujama dėl žydų asimiliacijos, tačiau taip pat negailima pagyrų Lietuvai, kad ji buvo bene vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos valstybė, kurioje žydai nekliudomai galėjo kalbėti jidiš.)

Viltis krypsta į jaunąją kartą. Kaip papasakojo pačiame Lietuvos viduryje esančio Šeduvos miestelio gimnazijoje dirbanti istorijos mokytoja Jolanta Sabutienė, tarp jaunimo antisemitizmas kaip reiškinys neegzistuoja. Pamokų metu moksleiviai noriai studijuoja holokausto istoriją, tačiau tai jie suvokia kaip žiaurų praeities faktą. Mokytoja patvirtino, kad Lietuvos mokyklose apie holokaustą bei Lietuvos žydus dėstoma pakankamai: iš pradžių 5-6, vėliau — 10 klasėje; galiausiai prie šios temos sugrįžtama paskutinėje — 12 — klasėje, nes keletas klausimų apie holokaustą yra įtraukta į istorijos egzaminą.

Dėl to, kad Lietuva nuolat pakliūva į užsienio žiniasklaidos dėmesį kaip valstybė, kurioje klesti antisemitizmas ir ksenofobija, L. Sabutienė kaltino perdėtą Lietuvos žiniasklaidos susidomėjimą skandalais. Istorikės teigimu, mūsų šalies spauda bereikalingai reaguoja į nedidelės grupelės ,,murzininkų” šūkavimus, kurių įtaka vėliau Europoje neretai išpučiama.