Universitetai: žvelgiant į juos pasauliniu mastu
Prof. Justinas Pikūnas
Klauskime, kas yra universitetas savo esmėje? Kokia yra jo paskirtis? Tai aukštoji mokslo institucija, apimanti daugelį mokslo, meno ir technologijos sričių bei specialybių (fakultetų). Ypatingai XX a. mokslas labai išsišakojo — atsivėrė daug naujų mokslo šakų, susikūrė įvairovė specifinių teorijų, dar daugiau hipotezių, reikalaujančių sudėtingų tyrimų, kurie nustatytų jų pagrįstumą ir mokslinę vertę. Tolimesnei mokslo raidai ir vidinei universitetų plėtotei atrodo nebėra ribų. Jau beveik šimtmetis, kai teorijų ir tyrimų teisingumui nustatyti buvo sukonstruotas vadinamas mokslinis metodas. Juo prisilaikant gaunami mokslui priimtini rezultatai. Mokslinį metodą sudaro specifinės gairės ir procedūra sistemiškai duomenų sankrovai kaupti, ją vertinti. Statistiškai duomenis apdorojant, patvirtinamos (arba atmetamos) hipotezės. Kad šios taptų pagrįstos, tyrimai, panaudojant tą pačią metodikų specifiką, yra kitų mokslininkų pakartojami. Atrandant tolygias išvadas, svarstomos hipotezės yra ratifikuojamos. Taigi, mokslas yra susikaupiančių tyrimų ir atradimų, suformuluotų dėsnių ir tezių integracinė sistema. Sukūrus globalinės reikšmės atradimus, mokslo perspektyva reikšmingai keičiasi — besiplečianti paradigma įsiviešpatauja ir atskleidžia naują originalią mokslo (arba bent jo žymios dalies) viziją. Taip įvyko Kopernikui nustačius, kad mūsų planeta sukasi apie saulę, taip pat Albertui Einsteinui sukūrus reliatyvumo, o Maxui Planckui — kvantų teorijas. Nors kai kurie dėsniai tebėra priimtini nuo Aristotelio ir Platono laikų, bet kas buvo skelbta mokslo žodžiu prieš 50 metų, nūdien galioja gal apie 70 nuošimčių. Taigi, mokslas klysta, bet su laiku save pataiso. Universitetuose ir kitur naują technologiją bei instrumentaciją sukonstruojant ir panaudojant, kai kurie probleminiai bei originalūs klausimai sulaukia tikslesnių sprendimų — mokslo kokybė bei sankloda didėja.
Įstojęs į pažangų mokslo ir tyrimų gerai išvystytą universitetą, studentas per pirmuosius dvejus metus įgyja kultūriniam išsilavinimui būtiną mokslo dalykų, meno, filosofijos, literatūros ir techninės komunikacijos bazę, kad galėtų sėkmingai studijuoti pasirinktoje mokslo ir/ar profesijos srityje. Seka dveji arba treji studijų metai, per kuriuos įsisavinama pasirinkto dalyko teorinė ir bent dalinai pritaikomoji plotmė. Studijų sėkmę vainikuoja bakalauro laipsnis. Kultūroje ir technologijoje aukštai stovinčiose valstybėse vis mažiau lieka sričių, kuriose šio laipsnio pakanka įsidarbinti pagal profesiją. Todėl dažnai seka aukštosios (graduate) studijos, kuriose plečiamas ir gilinamas pasirinkto dalyko teorijų ir praktikos įgūdžių bagažas magistro (arba specialisto) laipsniui įgyti. Kai kuriose profesijose ir tokio pasisekimo nepakanka. Būtina toliau studijuoti ir gilintis, atlikti profesinę praktiką, nustatytą stažą, kad, mokslinius tyrimus atlikus ir disertaciją parašius bei apgynus, būtų suteiktas daktaro laipsnis. Amerikoje ir daugelyje pasaulio valstybių taip pasiekiama Parnaso kalno viršūnė — atsiveria keliai į profesinį kilimą, į profesūrą, į verslo, pramonės bei valdžios piramidės viršūnes. Filosofijos daktaro laipsnis (Ph.D.) yra aukščiausias mokslo laipsnis Amerikoje, Kanadoje ir daugumoje Europos valstybių, nes šalia savo srities giluminio pažinimo įgyjamas mokslinės metodikos procesų apvaldymas. Dominuojančioje pasaulio dalyje nėra habilitacijos darbo, nėra ir akademiko pakylos. (Ilgai užtrunkanti habilitacija vien suvėlina profesinę karjerą universitetuose ir kitur). Minėtose valstybėse daktarą į viršų stumia išradimai, tyrimo duomenų publikacija, premijos, patentai, monografijos, knygos ir svarūs savos srities straipsniai. Universitetai taip pat vertina puikų dėstymą, sėkmę ir vadovybę moksliniuose tyrimuose, įtaką visuomenės veikloje.
Mokslo laimėjimai ir technologijos pasiekimai yra labiausiai sėkmingi ten, kur yra puikiai vadovaujami ir jau didele mokslinių tyrimų apimtimi pagarsėję universitetai ir institutai — privatūs ir valstybiniai — akivaizdžiai (arba paslėptai) besivaržantys dėl pirmumo įvairiose mokslo ir technologijos srityse. Jie tarsi didžiuliai magnetai traukia į save tiek moksliniams tyrimams skiriamą kapitalą, tiek jaunus mokslininkus bei savose srityse iškilusius profesorius. Šiuo metu jų dauguma yra JAV. Iš 50 pasauliniu mastu labiausiai iškilusių pasaulio mokslo institucijų bent 40-tį atrandame Šiaurės Amerikoje. Čia susitelkė 80 nuošimčių suteiktų Nobelio premijų. Kas gali varžytis su Ivy lyga, su Harvard ar Stanford? Tuo tarpu mokslu iškilioje Vokietijoje šio lygmens institucijų nėra. Už 50-ties ribos randame Miuncheno, Hamburgo ir Miuncheno technikos universitetus — šiuo metu jie yra stiprūs kandidatai į mokslinį iškilumą pasauliniu lygmeniu. 2005 m. Šanchajaus universiteto paskelbtame 500 pasaulio geriausių aukštųjų mokyklų reitinge nebuvo nė vieno Lietuvos universiteto.
Skaitantiems šį rašinį turbūt lengva spręsti, kad Lietuvai yra likęs ilgas kelias iki kokybiškai aukšto lygio europinio universiteto sukūrimo. Universiteto struktūros modelių reikėtų ieškoti JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. Teorijų plotmėje žymieji Lietuvos universitetai stovi gana didelėje aukštumoje, betfundamentiniuose tyrimuose ir pritaikomose srityse turimi galimumai yra riboti ir pažangos nėra daug. Kodėl? Daug kalbama apie reikiamas formas, bet nesant visavalstybinės strategijos ir neskiriant pakankamo finansavimo ryškios sėkmės stinga. Taip pat turima per daug senų dėstytojų, senos instrumentacijos, per mažai išvystytas laboratorijų tinklas. Nėra ir sukoncentruotos technologijos viseto. Vilniuje arba Kaune toks visetas galėtų būti inauguruotas. Universitetų ryšiai su gausiais šalies institutais bei pramonės gigantais vis daugiau atsitiktiniai — be integruojančios sistemos. Didelė institutų dalis galėtų būti įjungta į esamų universitetų struktūras. Galimybės mokymo bazes jungti ir tuo jas stiprinti, dėstytojų kvalifikacijas kelti, moderninti laboratorijų įrangą, vis dar nėra perspektyvios. Norint ES struktūriniais fondais pasinaudoti, būtini išsamiai paruošti mokslo ir tyrimų plėtimo projektai. Deja, daugelio vadovaujančių darbuotojų (rektorių, dekanų, katedrų vedėjų) mąstysena tebėra apipinta sovietiniu reliktu — smegenys tebeveikia ta pačia kryptimi — mažai rodoma iniciatyvos — laukiama postūmių iš valdžios, o gal iš užsienio institucijų. Nors reforminės dvasios kibirkštys sužiba vienur ir kitur, bet iki šiol nei esminių struktūrinių pakeitimų, nei iškilių planų nėra nei Vilniaus, nei Kauno universitetuse. Šiemet LR Valdžios iniciatyva įkuriamas Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, tikėkimės, padės keisti stagnacinę universitetų padėtį. 2007 m. birželio 14 d. partijų dauguma pasirašė aukštojo mokslo pertvarkos dokumentą, kurio dėka gabiausieji ir todėl remtini studentai nemokės už mokslą, kiti galės gauti paskolas — tai dalis pažangos. Gaila, kad jame nėra įjungta struktūrinių permainų, kurios sudarytų reformos šerdį.
Lietuvoje daktaro laipsnį įsigijęs asmuo negali po metų ar dviejų tapti pilnalaikiu dėstytoju, docentu su reikiama alga, nes jis ar ji yra suvaržomas nerealiais habilitacinio darbo planais, pranešimų ir straipsnių pasirodymu užsienio kalbomis ir kitais sunkiai įvykdomais reikalavimais. Todėl nesistebėtina, kad daugelis talentingų doktorantų tvirtina, kad „universitetams mes nesam reikalingi.” Tad jiems telieka nūn itin atviras kelias į užsienį, kuris labai vertina daktaro laipsnį, pripažįsta ir profesinį diplomą. Todėl, kalbai kiek sutvirtėjus, siūlo aukštą profesinį atlyginimą. Tarp kitko, Lietuvos mokslo institucijose yra matomas lietuvių kalbos nuvertinimas. Mokslinių tyrimų pranešimai, spausdinti savuose žurnaluose (jų randame nemažą kiekį), yra laikomi mažaverčiais. Kaip prie sovietų disertacijos Lietuvoje buvo rašomos rusų kalba (išskiriant lituanistines temas), taip ir dabar norint tapti docentu (kai kuriose srityse ir daktaru) reikalaujama mokslinių publikacijų svetima kalba. Man pačiam doktorantai ne kartą atnešė ir prašė patikrinti tezių bei mokslinių pranešimų vertimus anglų kalba, teigdami „Man išvertė gerai mokantis anglų kalbą” arba „Šią tezę išvertė vertimų biuras.” Paskaičius pasirodo, kad tai yra daugiau pažodiniai vertimai, nė vienu atveju nebuvo pastovios anglų kalbos sakinio struktūros, tuo labiau specifinės mokslinės terminijos. O ką jau kalbėti apie idiomų vartojimą. Prestižiniai užsienio žurnalai (ir ne vien jie) tokius vertimus atmes (paskaitę gal vieną antrą puslapį). Taip doktorantams Lietuvoje uždaromas kelias į pedagogines pakopas.
Švietimo ir mokslo ministerija skelbia, kad šiuo metu Lietuvoje veikia 15 valstybinių ir 7 nevalstybiniai universitetai. Iš savo daugelio metų patirties žinau, kad jiems trūksta kvalifikuotų dėstytojų, modernių laboratorijų, specifinės instrumentacijos bei priešprofesinės praktikos galimybių. Kai kurie jų — vienafakultetiniai, pvz. Roemerio teisės, Žemės ūkio, Pedagoginis, Technikos, kiti. Man vieną ir kitą kartą paklausus dekanų „Kodėl universiteto vardas?”, atsakymai panašūs: „Kad užsienis mus pripažintų.” Tai nepagrįstas būdas save sureikšminti; o gal savo nepilnavertiškumą išreikšti. Esminis klausimas yra toks: Ar gali tokios ribotos mokslo įstaigos studijuojančiam suteikti universitetinį išsilavinimą? Iš aukštųjų mokslo institucijų to laukiama. Labai abejotina, o jis absolventui yra būtinas kultūringam inteligentiškumui reikšti. Nūdienos eroje sausas vienos ribotos srities profesinis parengimas vis mažiau darbdavius tenkina. Dabartine linkme Lietuva toli nenužygiuos; jos mokslo ir kultūros rodikliai kris — jie gali paraudonuoti. Jeigu turtingajai Norvegijai pakanka 4 universitetų, tai kodėl Lietuvai reikia 22?! Dėl didelės tų pačių programų sklaidos nukenčia jų kokybė — blogėja studentų parengimas. Keisti universitetų skaičių ir akademinę padėtį, juos realiai sujungiant ir reformuojant, daug ką turėtų padaryti LR Seimas, Prezidentas ir Valdžia — Švietimo ir mokslo ministerija. Bet ar atsiras kietos valios tokiai kapitalinei pertvarkai vykdyti? Šiuo metu — ne. Savo iniciatyva „mažieji universitetai” patys nesusijungs ir neprisijungs prie didžiųjų. Iki šiol matosi išsklaidytos reforminės pastangos — jų negali pakakti siekiant mažesnio skaičiaus, bet aukštos kokybės universitetų, kuriais galėtų didžiuotis tauta ir valstybė.
Universiteto paskirtis — plėsti jauno žmogaus mąstymo akiratį mokslo ir meno, literatūros, komunikacijos ir pasaulėžiūros srityse, teikti gausias galimybes techniškai, kūrybiškai, kultūriškai bei dvasiškai išsiskleisti. Ar gali Lietuvos vienafakultetiniai universitetai visa tai suteikti? Net ir dideli optimistai pripažintų, kad tai neįmanoma. Todėl siūlau apžvelgti iškilių užsienio universitetų modelius ir tuomet skubėti su išsamiomis reorganizacinėmis permainomis. Tokių transforminių pkeitimų dėka Lietuvoje galėtų litki 4 ar 5 universitetai, kelios kolegijos bei keli institutai. Esminių reformų nedarant, ES sudėtyje Lietuvos aukštojo mokslo institucijos gali nukristi į paskutiniąsias vietas. Tuomet svetimų valstybių universitetai galės veržtis į Vilnių, Kauną bei kitur — ir kurti savo filialus. Be didelės pažangos mokslo srityje ir įvairių profesijų parengime, kelias į šviesią Lietuvos ateitį lieka tirštų rūkų gaubiamas.