Kas vadovauja New York arkivyskupijai?

Vitalija Dunčienė

Bernardinai lt. perskaičiau New York Aušros Vartų (AV)  bažnyčios parapijiečių ir New York Lietuvių Bendruomenės vardu parašytą viešą laišką Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkui, Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui ir man kilo keletas minčių.

Niekas nesiginčys, kad bet kokios bažnyčios uždarymas yra didelis ir skausmingas praradimas. Ne išimtis ir AV bažnyčia. Šios bažnyčios uždarymas yra didelė netektis Aušros Vartų parapijiečiams, New York lietuviams, visiems lietuviams, istorijai, Lietuvos kultūrai. Žmonėms skauda, žmonės pergyvena. Mano uošvio tėvai toje bažnyčioje susituokė, o jis buvo pakrikštytas, todėl visą savo gyvenimą jautė pareigą tą bažnytėlę remti, nepaisant, kokioje valstijoje gyveno ir kokioje bažnyčioje tuo metu lankėsi. Netekties skausmas yra didelis ir suprantamas.

• • •

Bet girdėjau išmintingo žmogaus pasakymą: ,,Laimingi tie žmonės, kurie gyvenime vadovaujasi protu, o ne jausmais.” Taigi ir šiuo atveju nepasiduokime vien tik jausmų įtakai. Taip, visas bažnyčias statė žmonės (lietuviai, lenkai, italai, amerikiečiai), ir visi bažnyčių statytojai bei jų palikuonys nori tas parapijas kaip nors išlaikyti atidarytas, nesvarbu, kad jose jau seniai Dievas garbinamas anglų kalba. Štai lietuviai pateikė kardinolui Egan peticiją su 30,000 lietuvių parašų, prašydami neuždaryti AV bažnyčios. Turbūt milijonus parašų įteikė ,,Viešajame laiške” minimi East Harlem Angelų Karalienės tikintieji. Bet abejoju, ar surinkti parašai padarys kardinolui Egan didelį įspūdį ir privers pakeisti sprendimą.

Laikas nesulaikomai bėga ir situacija keičiasi. Miestuose bažnyčių daug, o tikinčiųjų mažai. Statomos naujos bažnyčios priemiesčiuose, kur tikinčiųjų parapijas sudaro tūkstančiai žmonių. Ten siunčiami ir kunigai, kurių vis labiau ir labiau trūksta. Kada bažnyčią parduoti, kada ir kur naują statyti, kokią prieglaudą/ligoninę/mokyklą uždaryti, kurią remontuoti, Arkivyskupijoje sprendžia ne parapijiečiai, o vyskupas.

• • •

,,Viešame laiške” tvirtinama, kad AV parapija buvo gausi ir tvirta, tik įgriuvusios bažnyčios lubos trukdė tai parodyti. Taip pat tvirtinama, kad labai daug neteisybių (neremontavo bažnyčios, nesikalbėjo su parapijiečiais, nepaskelbė paskutinių šv. Mišių datos ir t.t.) padarė kardinolas Egan, siekdamas uždaryti AV bažnyčią.

Aš įsivaizduoju, kad uždaryti bažnyčią ruošiamasi keletą metų. Kol niekas neatsitinka (nesugriūva, nesugenda), tol ta diena atidėliojama. Kai tik kas nors uždaryti numatytoje bažnyčioje sugriūna, tai tas įvykis (paskutinis lašas perpildantis taurę), panaudojamas galutiniam sprendimui priimti. Štai mūsų bažnyčia (ne New York) buvo nupirkta už lietuvių pinigus ir žmonės netilpdavo stovėti bažnyčioje — stovėdavo ant laiptų, lauke. Dabar gi žmones sekmadienį galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Kai vėjas išpūtė di džiulį vitražinį langą, tai ne vienas pagalvojome, kad gal bus nuspręsta bažnyčią ne taisyti, o tik uždaryti. Ačiū Dievui, tą kartą mūsų bažnyčia dar nebuvo uždaryta.

• • •

,,Viešajame laiške” teigiama: ,,Šiuo metu į Ameriką naujai atvažiuojančių lietuvių skaičius sparčiai auga. Dievo pažinimui reikia laiko. Tikrosios gyvenimo vertybės ateina palaipsniui. Ne paslaptis, kad apsilankymas bažnyčioje keičia žmogaus sąmonę. Pasikalbėkime su jaunomis šeimomis. Apie vaikų katekizaciją galime girdėti beveik iš kiekvienų tėvų — jie vaikams nori duoti tai, ko negavo patys. Tačiau kur jiems eiti?” Aš visiškai sutinku su tvirtinimu, kad daug atvažiuoja ir kad gyvenimo bėgyje žmonėms vis labiau ir labiau reikia Dievo. Deja, jokia bažnyčia negali išsilaikyti, jeigu tikintieji į ją renkasi tik du kartus metuose, kaip mūsų bažnyčioje. Mūsų bažnyčia prisipildo tik per Velykas ir Kalėdas. Gaila, kad taip yra, bet tai realybė.

Iš Lietuvos išvažiuoja daug lietuvių ir jie įsikuria visose ES šalyse, Kanadoje, įvairiose JAV valstijose. Lietuviai JAV įsikuria net ten, kur niekada prieš tai lietuviai negyveno. Jų vaikai taip greitai išmoksta angliškai, kad jiems nėra aktualu, kokia kalba ruoštis pirmajai komunijai. O katalikų bažnyčių yra bet kurioje valstybėje (valstijoje), todėl nė vienas (bet kokios tautos žmogus) negali pasiteisinti tikėjimo apleidimu, nes ,,nebuvo šalia Tautinės bažnyčios”. Sutinku, kad reikia mums visiems rinktis, jungtis, organizuotis, reikia ,,keliaujančio kunigo”, kuris rūpintųsi visoje JAV teritorijoje išsibarsčiusiais lietuviais, bet tai naujų laikų problema, kurią reikia spręsti išmintingai, išradingai, apgalvotai.

• • •

Iš ,,viešajame laiške” aprašytų kardinolo poelgių susidaro įspūdis, kad kardinolo sprendimas uždaryti AV bažnyčią buvo labai išankstinis, planingas, tvirtas ir nepakeičiamas. Iš pranešimų laikraščiuose žinome, kad AV bažnyčia buvo įrašyta į dvišalę Lietuvos ir JAV nacionalinio paveldo išsaugojimo sutartį. Taip pat žinome, kad AV parapijiečiai kreipėsi pagalbos į New York laikraščius, į New York teismus, Lietuvos Prezidentą, Popiežių, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininką, Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių ir iki šios dienos niekas negalėjo pakeisti kardinolo Egan sprendimo. Bet ,,Viešojo laiško” autorė į laiško turinį įtraukė labai keistą citatą:

„Joseph Zwilling, New York Arkivyskupijos spaudos atstovas, gegužės mėn. 22 d. parašė: ‘Cardinal Egan met with Monsignor Edmond J. Putrimas, who is the Lithuanian Bishops’ Conference Delegate for the Apostolate of Lithuanian Catholics living outside Lithuania. Monsignor Putrimas acknowledged that the Parish was not an active Lithuanian parish, and that there were not many Lithuanians in the neighborhood of the Parish, and that it would be altogether fitting that it be closed.  He mentioned to Cardinal Egan that there were two parishes in the Diocese of Brooklyn and one parish in the Archdiocese of Newark that were serving the Lithuanian Catholic community very well, indeed.  Since then Monsignor Putrimas has taken a very different perspective. Nonetheless, there is no reason to doubt the veracity of what he originally told Cardinal Egan and what the Cardinal confirmed in a letter to him’”. 

Paviršutiniškai vertinant šią citatą, atrodo, tarsi kardinolui buvo reikalingas prel. Putrimo leidimas– sutikimas uždaryti AV bažnyčią ir jis jį gavo. Bet paskaičius dar kartą ir dar kartą pamatai, kad prel. Putrimas tik konstatavo esamą padėtį. Ir citatos pabaigoje leidžiama suprasti, kad nors prel. Putrimo pozicija dėl bažnyčios uždarymo pasikeitė, tai jokios įtakos neturėjo kardinolo Egan sprendimui.

• • •

Ir štai ,,užkibome ant pamesto kabliuko”. Net Popiežius negali įtikinti kardinolą Egan pakeisti savo sprendimą, bet štai mes įsivaizduojame, kad prel. Putrimas, ,,būtų galėjęs, jeigu būtų norėjęs”.

,,Viešajame laiške” rašoma: ,,Mes tokiu Lietuvos dvasininkijos atstovo elgesiu esame labai nusivylę ir pasipiktinę.” Štai mes ,sukiršinti, pasipiktinę prel. Putrimu, negailime jo adresu pasiųsti visokiausių pasipiktinimo ir pasmerkimo žodžių, kur ,,du lietuviai mušėsi trečias eilinį kartą laimėjo”. Ir paruošė kelią ateities ,,laimėjimams” — mes supykę, nepasitikintys dvasininkais lietuviais, nevieningi. O juk užtektų paklausti savęs labai paprasto klausimo: kas iš tikrųjų vadovauja New York Arkivyskupijai? Ar tikrai prel. Putrimas yra toks galingas ir gali bet kurioje JAV vyskupijoje uždaryti/parduoti ar pastatyti/atidaryti lietuviškų parapijų bažnyčias?

Jeigu atsakymas yra ,,Ne”, tai mūsų kaltinimai prel. Putrimo atžvilgiu neturi jokio pagrindo. Juk turbūt suprantame, kad AV bažnyčia bus uždaryta ar neuždaryta ne todėl, kad prel. Putrimas sutiko/nesutiko, bet todėl, kad toks sprendimas buvo kardinolo Egan. Ir todėl, mano nuomone, New York Arkivyskupijos atstovas spaudai prel. Putrimo pavardę vartoja nekorektiškai, spekuliatyviai. Jie pavertė prel. Putrimą atpirkimo ožiu. Mes neturime pasiduoti tokioms provokacijoms. Mes privalome būti vieningi, jeigu norime, ką nors pasiekti ir išlikti lietuviais, katalikais.

• • •

Papiktino AV parapijiečius, kad prel. Putrimas apibūdino AV bažnyčią kaip ,,not an active Lithuanian parish”. Man teko lankytis stiprioje, aktyvioje amerikiečių bažnyčioje. Kiek joje buvo gyvenimo ir visokios veiklos: savipagalbos grupelės, labdaros organizacijos, savišvietos grupės, veikla už bažnyčios ribų, evangelizacija, jaunimo auklėjimas, konferencijos, Šv. Rašto studijavimo grupės, vyrų grupės, moterų grupės, jaunimo/vaikų grupės, jaunimo mišios, teminiai vakarai ir t.t.! Tai tikrai nuostabi katalikų šeima: pasirūpinanti savimi ir sergančiais/liūdinčiais parapijiečiais. Ir visa tai daro ne kunigas (žinoma, kunigo veikla parapijos gyvenime yra neišpasakytai svarbi), bet gausus bažnyčios komitetas bei visi parapijiečiai. Palyginus tokios parapijos veiklą su bet kurios lietuviškos parapijos veikla — mes visi esame ,,mirštančios parapijos”. Tai kodėl taip nustembame, kai kas nors garsiai apie tai pasako!?

• • •

Dar ,,Viešajame laiške” prieštaraujama, kad prel. Putrimas AV parapijoje lankėsi prieš 8 metus. Bet nė vienu žodeliu neužsimenama, kiek kartų jis buvo kviestas ir kiek kartų atsisakė atvažiuot. Ar parapijos komitetas kvietė prel. Putrimą prieš 3–4 metus, kai buvo atsisakyta remontuoti bažnyčią? Ar buvo tartasi su juo ieškant išeičių, sudarant bendrą veikimo planą? Tikiuosi, kad buvo, nes iš parapijiečių ,,pasipiktinimo ir nusivylimo” peršasi tokios prielaidos. Turėkime omenyje, kad prel. Putrimą kviečiasi lietuviai, gyvenantys visame pasaulyje, todėl visus aplankyti nėra taip paprasta. Griaudami kunigo autoritetą, nesąmoningai griauname visos bažnyčios, tikinčiųjų autoritetą, savo ir savo vaikų tikėjimą.

• • •

Vieną kartą teko sutikti korėjietę studentę amerikiečių bažnyčioje. Išsikalbėjus ji paminėjo, kad norėtų susirasti čia gyvenančius korėjiečius. Suradome korėjiečių Mišias ir kitą sekmadienį mes ją ten nuvežėme. Bažnyčioje buvo keli šimtai korėjiečių. Jie tą bažnyčią kiekvieno sekmadienio popietę išsinuomuodavo iš amerikiečių. Ir jų parapija buvo be galo stipri, be galo draugiška, be galo gyvybinga, gausi, nors neturi savo – korėjiečių – bažnyčios. Ar negali to paties padaryti bet kuriame JAV mieste esanti didesnė lietuvių grupė — išsinuomuoti bažnyčią, pasikviesti lietuvį kunigą, pasikviesti prel. Putrimą? Ar AV bažnyčios uždarymas (kad ir koks jis būtų skausmingas) reiškia tikrą lietuvių parapijos panaikinimą? Juk esmė yra ne pastate, o žmonėse, tikėjime, vienybėje, susiorganizavime! Jeigu AV parapijai priklauso 400 aktyvių, veiklių parapijiečių, tai nepaisant, kas atsitiks su AV bažnyčia, lietuvių parapija Manhattan augs, gausės ir stiprės. Bet kad mes, lietuvių bendruomenės/parapijos, būtumėme stiprios, gausios, praktikuojančios gyvą tikėjimą, turime būti vieningi, draugiški, padedantys vieni kitiems, o ne ,,užkimbantys ant bet kieno pamesto kabliuko” ir ieškantys kaltų ir dar kaltesnių, kad pateisintumėme savo neveiklumą. Ne rytoj ir ne kitais metais sprendžiasi lietuviškų parapijų likimas, o šiandien – kiekvieną sekmadienį. Ir mes galime nuspręsti protu būti tais ,,gyvaisiais akmenimis”, kurių nepajėgs išgriauti/parduoti/atiduoti, sukiršinti tarpusavyje jokios jėgos.