Ar gali vergas būti laisvas?

Vitalija Dunčienė

Parašiau straipsnį: ,,Ar tikrai mes pasmerkti išnykimui?” (,,Draugas”, 2007 m. rugsėjo 22 d.) ir ,,išgirdau” savo mintyse priekaištą, kad daug skaitytojų bus nepatenkinti, jog taip neteisingai ,,apšmeižiau” sovietinės sistemos įtaką žmogaus gyvenimui. Kai kurie žmonės dar vis ilgisi sovietinės santvarkos ir jos sudarytų sąlygų žmogui dvasiškai tobulėti. Sovietinės sistemos propagandistai nuoširdžiai įsitikinę ir atkakliai tvirtina, kad ,,tada” žmonės buvo daug laisvesni, kultūringesni, labiau rūpinosi dvasiniais dalykais: ,,Prisirinkdavo žmonių pilnos salės klausytis klasikinės muzikos. Žmonės stovėdavo eilėse per naktis, kad tik gautų bilietus į teatrus ar operos rūmus. Tarybiniai piliečiai stovėdavo didžiausiose eilėse prie knygynų, norėdami nusipirkti lietuvišką knygą. Jie laisvalaikiu skaitydavo knygas, surasdavo laiko įvairiems knygų aptarimams. Valstybės aprūpinti rašytojai rašė, menininkai kūrė. Nebuvo pornografijos, nebuvo narkomanų, nebuvo laikraščiuose besireklamuojančių prostitučių. Vaikai buvo mandagūs, paklusnūs. Mažai buvo išsiskyrusių šeimų, mažai apleistų vaikų. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. O dabar!? Visus žmones sugadino Vakarų kultūra: laukinis kapitalizmas, palaidumas”.

• • •

Paviršutiniškai vertinant, šie argumentai atrodo lyg ir teisingi. Tikrai taip buvo. Teko ir man ne vieną valandą praleisti ilgose eilėse bilietui į teatrą gauti ar knygai pirkti. Ieškojome teatruose laisvesnės minties ir džiūgavome išgirdę net perkeltinės prasmės užuominą apie laisvę. Klasikinės muzikos garsų pagalba mes galėdavome laisvai iškeliauti į bet kokią tolimiausią pasaulio šalį ir nors valandėlei pasijusdavome laisvi, nevaržomi, nesekami. Kai matėme ir žinojome, kad okupantai visokiais būdais bando sunaikinti mūsų kalbą, kultūrą, istoriją, kai spausdinta lietuviška knyga buvo retenybė, žinoma, kad lietuviškos knygos ,,gavimas” atnešdavo didžiulį džiaugsmą. Man atrodo, kad mes labiau džiaugėmės gavę nusipirkti lietuvišką knygą, nei džiaugiasi dabar žmogus nusipirkęs automobilį. Teisybė, dalis žmonių ėjo į teatrus ir pirko knygas tik tam, kad tuo pasididžiuotų prieš kaimynus, bet... aklai sekančių madą visada buvo ir bus. Tikrai, sovietiniais laikais nebuvo to palaidumo, ciniškumo, kai kokia nors ,,aktorė” išsirengusi plikai spokso į tavo vaiką iš žurnalo viršelio ir postringauja, kad viešai išsirengti, tai – aukščiausia laisvės ir demokratijos išraiška.

Bet jeigu mes iš tikrųjų buvome tokie dvasingi, kultūringi, apsišvietę, taip sugebantys atskirti gėrį nuo blogio, taip besirūpinantys dvasine saviaukla prieš 17–20 metų, kas atsitiko su mumis šiandien, kad mes taip smarkiai pasikeitėme, kad mūsų vertybių sistema staiga apvirto aukštyn kojom, kas atsitiko, kad mes savo ,,tobulųjų” vertybių nesugebame perduoti savo vaikams?

• • •

Turbūt kiekvienas žmogus turės savo atsakymą į šį klausimą.  Man atrodo, kad sovietinės sistemos suteiktos ,,vertybės” niekur nedingo – neišnyko kartu su Lietuvos vergyste. Sistemos suformuotos vertybės mumyse nepasikeitė per vieną savaitę/metus, o tik įgavo galimybę laisvai pasireikšti – atskleidė mūsų vertybių esmę. Juk kalėjime sėdintis žmogus (o toks ir buvo sovietinio žmogaus gyvenimas) nelabai turi pasirinkimą, kaip jis praleis dieną, ką jis veiks, ką jis valgys, kada eis miegoti, kada kelsis, ką skaitys ir su kuo kalbės. Aš manau, kad šių dienų Lietuvos kalinys turi daug daugiau pasirinkimo laisvės, negu ano meto ,,laisvas” žmogus, turėjo. Kalinys gali įrodinėti visam pasauliui, kad jis labai sveikai (vegetariškai) maitinasi – visus metus valgo tą pačią surūgusių kopūstų sriubą. Ir teisybė, kopūstai yra vegetariškas maistas, bet joks čia kalinio nuopelnas (jo vertybių išraiška) – jam kalėjimo prižiūrėtojai parinko tokį maistą. Jeigu jis išėjęs iš kalėjimo ir turėdamas pasirinkimą, savarankiškai nuspręs ir pasirinks valgyti vegetarišką sriubą, tik tada galėsime šnekėti apie žmogaus vertybes, kurios nulėmė jo pasirinkimą. Taip ir sovietinėje sistemoje: ėjo žmogus ten, kur galėjo, skaitė, tai, ką gavo nusipirkti – darė tik tai, ką prižiūrėtojai leido daryti. Stovėjo eilėse prie visko ir džiūgavo bet kokiu ,,gavimu”.

• • •

Nepriklausomybė, kaip ankstyvas ir netikėtas pavasaris, ,,atidengė” mūsų akis, atkimšo mūsų ausis ir leido išgyventi pasirinkimo laisvės jausmą. Paveldėtieji sovietinio dvasinio ,,tobulumo” rezultatai geriausiai pastebimi statistikos lentelėse: pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių, išgerto alkoholio kiekį, našlaičių skaičių, skyrybų. Sovietinio gyvenimo išsiilgę žmonės sakys, kad tokie statistikos duomenys yra ne sovietinės okupacijos išdava, o laukinio kapitalizmo padarinys. Ir aš iš dalies sutinku. Laukinis kapitalizmas Lietuvos žmonėms neatnešė jokio moralinio gėrio, bet laukinis kapitalizmas galėjo Lietuvoje padaryti tiek žalos tik todėl, kad žmonės neturėjo jokios tvirtos krikščioniškų vertybių sistemos: gyvo tikėjimo Dievu, savarankiškumo, atsparumo atslenkančiam iš Vakarų moraliniam supuvimui.  

Mes buvome sovietinės sistemos užguiti, ,,suaugę kūdikiai”, absoliučiai nepajėgūs savarankiškai rinktis ką priimt, ką atmest, kam pasipriešint – visiškai nepasiruošę atsispirti neigiamai aplinkos įtakai. Lengva kaltinti vyriausybę, kuri ,,nesiėmė ,,neuždraudė”, neišleido įstatymo. Juk Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta iš tokių pat vergovėje išaugusių ,,nesubrendusių vaikų”, kurie absoliučiai nesugeba atsisakyti ,,blizgančio žaisliuko” ar ,,skaniai kvepiančio saldainio”. Juk šiandien dauguma Lietuvos žmonių mano, kad tiesa ir gėris yra absoliučiai reliatyvūs dalykai, priklausantys nuo to, kas garsiau, kas įtikinamiau tuo metu kalba.  

Taigi, jeigu kalbėtojo (komunistų partijos) vietą šiandien užėmė kitokios rūšies kalbėtojai (mados ,,žinovai”, žmogaus kūno prekiautojai, gobšuoliai), tai minia be jokio susimąstymo pradėjo sekti juos. Laisvoje Lietuvoje mes tapome pinigų, sekso, kūno, narkotikų, alkoholio, mados vergais. Mes naujuosius pavergėjus garbiname ir jiems tarnaujame (paklūstame), įsivaizduodami, kad tai laisvo žmogaus laisvas pasirinkimas. Deja, tai tik vienos vergystės pakeitimas kita. Skaičiai statistinėse lentelėse leidžia suprasti, kad dabar mes esame dar didesni vergai, nes net nesuvokiame, kas yra mus pavergęs, kodėl mums taip blogai, kodėl taip sieloje tuščia ir nyku, kodėl sielos skausmo nenutildo tie taip trokštami dalykai (pinigai, kūno grožis, seksas, karjera, jaunesnė žmona)?

• • •

Prieš 17–20 metų pavergėjas buvo aiškiai matomas ir suprantamas – jie (okupantai) buvo visų mūsų nelaimių priežastis. Dabar mūsų pavergėjai nėra taip akivaizdžiai matomi, jie prisidengę visokiais šūkiais. Naujieji vergvaldžiai per visas žiniasklaidos priemones hipnotizuoja mus: ,,Jūs pajusite pilnatvę, tapsite laimingi, jeigu tik įsigysite pakankamai daiktų, laiku atsikratysite nenorimo vaiko ar nusipirksite atitinkamą automobilį, ar pakeisite savo žmoną jaunesne, ar….”  Ir mes bandome to pasiekti: žurnalai pilni apsinuoginusių mergaičių, kurios giriasi (didžiuojasi!?) galėjusios praleisti atostogas Pietų Amerikos ,,viešbučiuose” (kuriuose niekas nenešioja rūbų) su turtingais užsieniečiais ar pozuoja prie savo ,,nepakartojamo interjero”, arba fotografuojasi prie automobilių kolekcijų, arba didžiuojasi savo 40-čia porų batų, arba demonstruoja savo į dukras tinkančią -ntąją žmoną. Bando įtikinti save ir visą pasaulį pasiekta laime.

Deja, tokios žmogaus pastangos pasiekti laimę, laisvę, gyvenimo pilnatvę yra pasmerktos žlugimui. Teisybė, mažiau turintys ir matantys besišypsančius veidus, skaitantys besigiriančių herojų mintis apie surastą laimę bus ir toliau hipnotizuojami siekti to paties. Sustokime, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime. Lengvai pastebėsime, kad tokios materialinės laimės ieškojimas daugelį žmonių nuveda į visišką nusivylimą (depresiją) ir net savižudybę. Kodėl? Todėl, kad žmogus niekada neturės savo rankose visų pasaulio turtų ar visų pasaulio gražuolių savo namuose. Ne visi galės didžiuotis savo prigimtiniu ir niekad neblėstančiu fiziniu gražumu, nepriklausomai nuo tarnavimo kūnui, nuo jo šlovinimo ir garbinimo.

 • • •

Kristus mums aiškiai ir šviesiai nurodė kelią į tikrąją laimę ir laisvę: ,,Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: ‘Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai: jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus’” (Jono evangelija 8:3132). Atrodo, kad neužtenka vien tik save deklaruoti kataliku, kaip tai daro dauguma Lietuvos gyventojų. Reikia laikytis Kristaus mokslo, kuris leis suvokti tikrąją Dievišką Tiesą, kuri mus įgalins galų gale išsivaduoti iš bet kokios vergijos ir pripildys mūsų širdis pilnatvės, pasitenkinimo, ramybės. Mes visko turime pakankamai. Mes patys, mūsų kaimynas, bet kuris žmogus esame didžiausia vertybė šioje žemėje (sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą – Pradžios knyga 1:26), nepriklausomai nuo sukauptų turtų kiekio, užimamų pareigų ar sijono ilgio.

Ne mūsų kaltė, kad mes buvome vergai ar vergų vaikai, bet šiandien mes galime atsakyti sau: ar mes ir toliau sutinkame likti vergais? Kadangi esame laisvi rinktis, tai kviečiu sąmoningai pasirinkti pažinti Tikrąją Tiesą, kuri atves mus visus į tikrąją laisvę. Ir jeigu dauguma Lietuvos žmonių padarytų tokį sąmoningą pasirinkimą šiandien, gal nereikėtų 40 metų klaidžiojimo, kad Lietuva taptų puikiausiu žemės kampeliu, kurioje būtų gera gyventi mums visiems.