Visi gavo tikrus steak’us su česnakais ir tikrais pipirais

— Kokie vėjai atpūtė Jus į Ameriką?

— Atvažiavau į New York pas draugus. Ir nors mano pirminis planas buvo aplankyti draugus ir gimines, iš kitos pusės į Ameriką važiavau su išskirtine virtuozine smuiko programa. Prieš atvažiuodamas į JAV šią programą grojau 8 Lietuvos miestuose, paskutinį kartą — senojoje Vilniaus rotušėje. Nujaučiau, kad važiuodamas į Ameriką vis dėlto turiu turėti kažkokią programą, nepriklausomai nuo to, ar aš turiu pianistą šalia, ar aš turiu orkestrą šalia. Buvau pasiruošęs sau atstovauti vienas, ir tai, atrodo, visiškai pasiteisino. Aš pranešiau apie savo atvykimą Lietuvos ambasadai Washington, DC, konsulatui New York. Pagrindinis variklis buvo Dalė Lukienė, kuri su kitų žmonių pagalba žaibiškai man suorganizavo mažą turnė Amerikoje. Teko jau du kartus groti Washington, vienąkart New York ir du kartus Čikagoje. Tokiam Pilypui iš kanapių — puiku!

— Per dvi savaites suorganizuoti koncertą Čikagoje, kai tuo pat metu vyksta ne vienas renginys, yra labai daug.

— Tai čia aš jau turiu nukelti kepurę prieš man padėjusius žmones: Arvydą Reneckį, Mindaugą Breslauską ir Renatą Bliumaitę. Aš vienas pats nebūčiau žinojęs nei kur, nei kada, nei su kuo. Jie ėmėsi tokios rizikos ir tai taip gerai padarė, kad turėjome pilną salę.

— Kaip Jus priėmė publika?

— Man vienoj vietoj net teko sukąsti liežuvį, kad smakras nedrebėtų. Žiūrovų priėmimas buvo labai netikėtas ir labai šiltas. Buvau išties pagerbtas. Publika buvo intelektuali, net ir priėjus šeimoms su vaikais buvo šventa tyla, tokią tylą galima patirti tik pačiose didžiausiose ir geriausiose salėse, kur ateina muzikos žinovai ir klauso ne tik tavo muzikos, bet ir kiekvieno tavo atsidusimo. Vakar (rugsėjo 9 d. Lietuvių dailės muziejuje PLC, Lemont — D.C.) jaučiau artimą ryšį su publika. Man, kaip muzikantui, tai yra šventa.

— Kai rinkote programą vežti į Ameriką, ar taikėte ją specialiai Amerikos lietuviams?

— Man visi sakė: ,,Martynai, važiuoji į Ameriką, ten visi žmonės truputį paviršutiniški, mėgsta visokias balabaikas”, o aš sakiau: ,,Arba manęs klausys ir ‘valgys’ tokį, koks aš esu, arba ne”. Ir aš išsirinkau pačią rimčiausią, sudėtingiausią ir nelengvai suprantamą muziką. Tik aš ją stengiausi groti aiškiai, tiek, kiek galiu, ir aš matau, kad man tai pavyko. Šiuo atveju tikrai nesiderinau prie ,,amerikoniškos” lengvesnės, limonadinės programos, visi gavo tikrus steak’us su česnakais ir tikrais pipirais. Po koncerto draugai klausė, ar esu pavargęs, atsakiau, kad pavargęs, bet maloniai. Tas sąlytis su publika yra toks, kad bent žinai, dėl ko tu gyveni.

— Kaip pakliuvote į ,,Meno8Dienas” Neringoje, Vermont?

— Lygiai taip pat — per Dalę Lukienę. Man parašė ,,Meno8Dienų” organizatorė Danguolė Kuolienė ir pakvietė. Kaip jie man vėliau sakė, jie nelabai įsivaizdavo, ką aš — tokia primadona, atvažiavusi į stovyklą, darysiu, ar galėsiu miegoti ant čiužinių, vaikščioti basas. Aš pasijuokiau: ,,Gaila, kad visą žolę nupjovėte mašina, būčiau parodęs, kaip žolę reikia dalgiu šienaut”. Neringoje atitikau kaip Petras kepurę. Ir grojau, ir kalbėjau, ir mokiausi iš tų menininkų, kurie ten atvažiavę rodė savo amatą ir sugebėjimus. Būtent ten susipažinau su čia Čikagoje surengtų mano pasirodymų organizatoriais: Renata, Arvydu ir Mindaugu. Man Neringa buvo lyg keltas į Čikagą.

— Pakalbėkim apie Jūsų kasmet Lietuvoje rengiamą muzikos festivalį ,,Alternatyva”. Šiųmetiniame Santaros–Šviesos suvažiavime minėjote, jog šių metų tema yra ,,Tolerancija”. Kodėl būtent tolerancija, o ne meilė, supratimas ar dar kas nors kita?

— Kiekvienais metais renkamės temą. Praėjusiais metais buvo tema ,,Gamta”. Kai tik prasidėjo miškų atidavinėjimas Lietuvoje, per mėnesį galima buvo pamatyti, kiek yra iškertama miškų plotų. Jeigu atsimenate, kokios miško sienos stovėjo važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus, tai dabar tos sienos ten nebėra. Viskas iškarpyta laukymėm, ir mažiausiai šimto metų reikės, kol tos skylės užaugs. Tai yra katastrofa. O su tolerancija yra dar didesnė katastrofa, nes mes esame ne miškai, o žmonės. Lietuvoje yra taip negerbiamas žmogus, maždaug paimant nuo 39–40 metų. Dabar tie naujieji vadybininkai į darbą priima dar jaunesnius už save paauglius. Netoleruojamas protas, žinios, brandus suvokimas. Aš net nekalbu apie visus piliečius, kurie turi fizinių ar psichinių negalių, bet koks invalidas yra nurašytas, nuvertintas, pasmerktas, taip pat ir senyvi žmonės. Pasaulio lietuvių centre pamačiau užrašą ,,Gerbk seną, nes ir pats pasensi”, tokius užrašus reikėtų skelbti kiekvieną dieną per radiją ir televiziją Lietuvoje.

— Praėjusiais metais festivalis vyko Klaipėdoje? Ar šiais metais kis jo geografija?

— Taip, šiais metais keliausime po visus svarbiausius ir kultūriškai įdomiausius Lietuvos miestus Aukštaitijoje: Zarasus, Anykščius, Kėdainius, Ukmergę, Uteną, Panevėžį, Kauną ir Vilnių.

— Kas dalyvaus programoje?

— Festivalis prasidės spalio 22 d. Viską galima surasti internetiniame puslapyje www.alternatyva.lt.

— Jeigu neklystu, prieš metus ar dvejus buvote nusprendęs daugiau festivalio neorganizuoti. Kodėl vėl sugrįžote prie šio projekto?

— Visai neseniai pasakiau, kad festivalį darysiu tol, kol gyvas būsiu, nes supratau, kad tai ne vien tik mano vieno sprendimas ir kad tokių švietėjiškų renginių labai trūksta ir labai reikia Lietuvai, ypač, kai menininkai koncertuoja mažose vietose ir įėjimas į koncertus yra nemokamas.

— Kokie planai su Amerika? Kaip jau minėjote, šie pirmieji trys mėnesiai buvo tarsi apsižiūrėjimo mėnesiai, ar jau galvojate apie konkrečius planus?

— Mano planai labai konkretūs. Norėčiau iš anksto pranešti datas ir atvykti į Ameriką. Norėčiau pravažiuoti beveik per visą Šiaurės Ameriką, taip pat ir Kanadą. Norėčiau pravažiuoti ne tik kaip smuikininkas, bet ir kaip kultūros atstovas, nes pamačiau, koks didžiulis yra poreikis apsikeisti informacija apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Viena yra ką rašo laikraščiai, kurie tą informaciją apdoroja, kitas dalykas, kai susitinki gyvą žmogų ir su juo galima kalbėti, ir ta tema gali visai netikėtai pakrypti į kitą pusę. Supratau, kad esu laukiamas. Sulaukiau daug užklausimų dėl muzikuojančio jaunimo: smuikininkų ir kamerinės muzikos, kurie norėtų mano vedamų meistriškumo klasių.

— Sėkmės rengiant festivalį ir iki malonaus vėl Amerikoje.

Kalbino Dalia Cidzikaitė