Apie Obama užsienio politikos klystkelius

Aleksas Vitkus

Beveik kas dieną kyla benzino kainos, o su jomis ir maisto, ir kitokių prekių bei paslaugų kainos. Ir kai amerikiečiai pradėjo dėl to dejuoti ir net raginti kongresą ką nors daryti, kažkas pasiūlė, o mūsų politikai, nieko gudresnio nesugalvodami, prieš mėnesį taip pat nutarė patraukti OPEC (Organization of Petroleum Producing Countries) į teismą. Praėjo mėnuo, benzino kaina kyla ir toliau, o OPEC organizacija, susidedanti iš 11 arabų kraštų ir Venesuelos, juokiasi ir toliau taip, kaip juokėsi iš mūsų ir 1973 metais naftos embargo metu.

Iki pereitų metų vasaros kandidatas į prezidentus Barack Obama nebuvo niekada pareiškęs savo nuomonės apie išmintingumą ar reikalą be jokių išankstinių sąlygų prezidentui susitikti su tokiais Amerikos „draugais” kaip Irano Mahmoud Ahmadinejad, Sirijos Bashar alAssad, Venesuelos Hugo Chavez, Š. Korėjos Kim Jong il ar Kubos Castro broliais. Žurnalistų tada netikėtai užkluptas, nepasiruošęs, Obama su tokia mintimi sutiko ir dar pridėjo, kad prez. Bush nusistatymas to vengti, esąs ne tik „juokingas”, bet ir „žeminanti gėda”, už kurią turėtų būti atsakingi respublikonų „kaubojai”.

Taip jam vieną kartą pasisakius, kelio atgal nebuvo. Užuot prisipažinęs klydęs, nors taip gal būtų ir apsijuokęs, Obama nutarė savo pasisakymą padaryti vieną iš savo užsienio politikos pagrindinių dogmų, kuri liko neatšaukta iki šiandien. Prispaustas prie sienos pasiaiškinti Obama prisiminė, kaip 1972 m. prez. Richard Nixon, Beijing susitikęs su Kinijos vadovu Mao Zedong, pradėjo naują, gana sėkmingą užsienio politiką. Obama tą Nixon žygį paminėjo kaip sėkmingos politikos su Amerikos priešais pavyzdį, panašios į tą, kurią ves ir jis pats, nesuprasdamas, kad pirma negu Nixon nusileido Beijing oro uoste, abiejų kraštų diplomatai derybose jau buvo praleidę kelis mėnesius ir buvo gerokai suderinę stygas.

Ar Amerikos prezidentas turėtų kada nors susitikti su jos priešais? Žymusis komentatorius Charles Krauthammer mano, kad taip, bet tik su sąlyga, kad priešas būtų iš anksto sutikęs su bent pagrindinėmis Amerikos sąlygomis. Prezidentas neveda derybų su priešų vadovais, nes nėra dėl ko ir derėtis. Nejaugi Obama galvoja, kad Irano, Sirijos ar Kubos ir kitų kraštų valdovai nežino ar nėra informuoti apie Amerikos sąlygas, kaip pagerinti santykius? Krauthammer negali suprasti tokių derybų logikos, kuriose tironiškų, nusikaltėliškų valstybių vadovai turėtų progą susitikti su galingiausios pasaulio valstybės prezidentu ir taip iškopti į viešumą ir tuo įgauti svorį pasaulinėje politikoje.

Obama nenusileido ir argumentavo, kad ir prezidentai FDR ir Truman susitikdavo su priešais. Nejaugi jis nežino istorijos? Nei FDR, nei HST niekada nesusitiko su ašies valstybių vadovais. Ašies, kuri vienu metu buvo išaugusi iki keliolikos prieš sąjungininkus kariaujančių valstybių, bet kurioje jau 1944 metų pabaigoje buvo belikusios tik dvi – Vokietija ir Japonija. Jei Obama galvoja apie FDR susitikimus su Stalin karo metu ir su Truman Potsdame jau po karo, jis turėtų žinoti, kad tuo metu Stalin buvo JAV sąjungininkas, o ne priešas. Šaltojo karo metu Truman niekada nesusitiko su Stalin, nei su Mao Zedong, nei su Kim Il Sung. Truman nebuvo kvailas.
Obama sau pavyzdžiu laiko ir JFK ir jo susitikimą su Nikita Chruščiov Austrijoje 1961 m. birželį. Jaunas neprityręs prezidentas, tik ką pergyvenęs nesėkmingą Bay of Pigs avantiūrą, sovietų valdovui pasirodė silpnas ir neveiksmingas. Tuo naudodamiesi sovietai paspaudė Berlyne, pradėję statyti garsiąją to miesto sieną. Netrukus į Kubą pradėjo keliauti ir sovietų raketos, kurios vos neatvedė prie trečiojo pasaulinio karo. Ar Obama nori sekti tokiu pačiu pavyzdžiu?

Susitikimas su Ahmadinejad tik sutvirtint jo poziciją Irane ir pasaulinėje rinkoje, taip paskatinant kitas pasaulio valstybes pagyvinti santykius su Iranu. Sektų prekyba, kontraktai, diplomatinės sutartys, o tai paneigtų tuos pačius Amerikos suvaržymus, kuriuos Obama sakosi pritaikysiąs Iranui!
Kaip kiekvienas prityręs diplomatas žino, taip vadinami viršūnių posėdžiai sukelia dideles viltis kokiam nors susitarimui. O jam pasiekti reikia abipusių nuolaidų. Kur Obama galvoja, kad Ahmadinejad nusileis? Irano tariamai taikioje atominėje programoje? O kokias nuolaidas pasiūlytų Obama? Apleisti Libaną ar pripažinti Hamas teroristinę grupę, arba paspausti Izraelį? Bet Obama sakosi esąs geras Izraelio draugas.

Taip savo pažadą susitikti su Amerikos priešais prezidentiniame lygyje pakėlęs iki naujos („change”), dar nebuvusios politinės doktrinos lygio, Obama neranda išeities, kaip atsisakyti susitikti su Ahmadinejad – todėl jau pradeda blaškytis savo naujausiuose pasisakymuose. Vykdydamas rinkiminę kampaniją Oregon valstijoje gegužės mėnesį Obama pasakė, kad palyginus su buvusia Sovietų Sąjunga, Iranas mums nesudaro didelės grėsmės. Po savaitės, kalbėdamas  Billings, Montana valstijoje, Obama užgiedojo jau visai kitaip: „Aš jau seniai tvirtinu, kad Iranas yra mums labai pavojingas.”
Toks blaškymasis tik leidžia manyti, jog Obama nežino, kaip elgtis, ir taip palieka vidutinį amerikietį balsuotoją visiškoje maišatyje. Krauthammer tai vadina „metastazine klampyne”, kur viena klaida vienoje vietoje nulemia klaidą kitoje, o ta kita – ir vėl kitoje.