Ar įves ciklonas demokratiją Myanmar valstybėje?

Aleksas Vitkus

Per pirmo gegužės mėnesio savaitgalio audrą (cikloną „Nargis”) pietryčių Azijos Myanmar valstybėje žuvo mažiausiai 80,000 žmonių, dar apie 40,000 yra dingę, spėjama – žuvę. Kai kurie užsienio diplomatai ir politikai mano, kad ši didžiulė gamtos nelaimė nukentėjusį kraštą gali sugrąžinti į demokratiją, ko per paskutinius 60 metų neįstengė pasiekti pati diktatoriškų generolų prispausta, nelaiminga tauta.

„Ko žmonių rankos negalėjo padaryti, gal Dievo siųstas ciklonas atliks”, – viltingai rašo Georgie Anne Geyer, žinoma Washington, DC komentatorė, primindama, kad neseniai panaši nelaimė dramatiškai pakeitė padėtį ir Indonezijoje. Pirmoji JAV ponia, Laura Bush, atidžiai sekusi Myanmar žmonių pastangas įsivesti demokratinę tvarką, tuoj po praėjusios audros sukritikavo valdančių generolų kliką ne tik už jų tokią vangią ir neveiksmingą nukentėjusiems audroje pagalbą, bet ir už aiškų valdžios nenorą į kraštą įsileisti įvairias užsienio globos organizacijas, pasirengusias teikti visokeriopą pagalbą.

Geyer savo pirštą pirmiausiai nukreipia į kitas gana turtingas Myanmar kaimynes valstybes, tokias kaip Kinija, Sinagapūras, Tailandas ir Malaizija, kurios, ypač Kinija, Myanmar turinti nemažą politinį ir ekonominį svorį, galėtų paspausti generolų chuntą skubiai priimti užsienio siūlomą pagalbą. Tas kaimynes ragindama, rašytoja Frida Ghitis cituoja žinomą XVIII a. britų politiką ir oratorių Edmund Burke: „Kad blogybė triumfuotų, reikia, kad gerieji nieko nedarytų.”

F. Ghitis primena, kad ir Jungtinės Tautos (JT) gali čia padėti. Dar prieš trejus metus, JT asamblėja priėmė dokumentą, pagal kurį JT turi „atsakomybę apsaugoti”. Į tai įeina bendra tautų atsakomybė saugoti savo žmones nuo genocido, etninių valymų, karo nusikaltimų, nusikaltimų prieš žmoniškumą ir, aišku, saugoti ir gelbėti žmones, nukentėjusius nuo gamtos nelaimių.

Ghitis nuomone, Myanmar generolus turėtų stipriai paspausti JT Saugumo taryba, kur nemažą svorį turi Kinija ir Rusija. Jos turėtų prisidėti prie rezoliucijos, reikalaujančios tuoj pat atidaryti Myanmar sienas. Rašytoja mano, kad bailūs burmiečiai generolai, kurie neprileidžia savų piliečių prie bet kokio kontakto su užsieniu, tikrai neišdrįs priešintis tarptautiniam spaudimui, ypač jei Beijing valdovai nedviprasmiškai ir aiškiai pasisakys, jog Myanmar generolai neturi kitos išeities.

Čia gal tiktų pasakyti vieną kitą žodį ir apie pačią, iki šiol mažai žinomą, bet taip staiga išgarsėjusią generolų valdomą Myanmar valstybę, kuri iki 1989 metų buvo žinoma Burma vardu. Valstybė yra maždaug  Texas valstijos dydžio. Jos kaimynai yra Kinija, Laos, Tailandas ir Bangladešas. Joje dabar gyvena apie 53 mln. gyventojų, kurių dauguma yra burmiečiai, beveik visi budistai, kadaise į ten atkeliavę iš Tibeto aukštumų. Be jų yra daug ir nemažų etninių grupių, pvz., Shan ir Karen.

Valstybė, galima sakyti, susikūrė XI a., kai vietines gentis sujungė pirmasis jos karalius Anawratha, kraštą valdęs iš krašto viduryje esančio Pagan, dar ir šiandien žinomo kaip 1,000 pagodų miesto. Po maždaug 200 metų trukusios budistų ramybės kraštą užėmė iš Kinijos atkeliavęs mongolų vadas Kublai Khan. XVI a. atsirado europiečiai, pirmiausia portugalai, paskui olandai, prancūzai, kuriuos visus išstūmė anglai, XIX pradžioje užėmę pietinę krašto dalį, 1888 m. savo valdžią išplėtę iki pat šiaurės kaimynų.

1886 m. britai sostinę perkėlė iš tolimo Mandalay į prie Bengalijos jūros jų įkurto miesto Rangoon, kuris dabar yra vadinamas Yangon. Kraštas buvo valdomas kaip dalis Britų Indijos, kai po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. sausio 4 d., Burma pasiskelbė nepriklausoma. Karo metu kraštą buvo užėmę japonai.

Nepriklausomą gyvenimą visą laiką drumstė etininiai nesutarimai, perversmai ir revoliucijos. Pirmasis krašto premjeras buvo U Nu, kuris kartu su Indijos Nehru, Indonezijos Sukarno, Egipto Nasser ir Jugoslavijos Tito sudarė valstybių bloką, pasivadinusį „nonaligned” – nei pro-sovietinį, nei Vakarų krypties. Nors oficialiai kraštas buvo vadinamas „Socialistinė Burmos unijos respublika”, amerikiečiams ji buvo labiau žinoma kaip komunistinės valdžios valdoma šalis. Nuo 1962 iki 1988 m. kraštą valdė gen. Ne Win. Jam atsistatydinus, 1990 m. gegužės 27 d. įvyko pirmi tikri rinkimai, kuriuos laimėjo opozicinė partija, vadovaujama demokratės Aung San Suu Kyi, 1947 m. nužudyto gen. Aung San dukters. Generolai ją įkalino, ir taip valdžia liko jų rankose. Dabartinis krašto tikras vadas nuo 1997 m. yra gen. Than Shwe save laikąs „Nr. 1”. Jo rankose yra 400,000 vyrų kariuomenė, griežtai prižiūrinti kraštą, laikanti daugiau nei 60,000 žmonių darbo batalionuose ir neįleidžianti nei amerikiečių, nei europiečių organizacijų pagelbėti ciklono aukoms.

Man pačiam 1984 m. teko laimė pabuvoti tuometinėje Burmoje net visą savaitę, nors tuo metu turistams vizos paprastai būdavo išduodamos tik 24 valandoms. Nežinau, kaip tai mums pavyko, nes mūsų grupei tuomet vadovavo University of Chicago antropologijos profesorius Manning Nash, ten dažnai lankydavęsis kaip archeologas ir, matyt turėjęs reikalingų pažinčių. Po dešimt dienų Thailande mes pasukome į Burmą, pirmiausia į Rangoon, ir po to iš ten nuskridome ir į toliau šiaurėje esančius Pagan, Mandalay ir Taunggyi miestus. Gal reikės kada tos kelionės įspūdžiais pasidalinti ir su „Draugo” skaitytojais.