Septynios Lietuvos vyriausybės „nuodėmės”

Pranešimas skaitytas š. m. vasario 24 d. Šv. Antano parapijoje, Cicero, Illinois

Aleksas Vitkus

Švęsdami Vasario 16-osios šventę turėtume nepamiršti ir Kovo 11-osios. Jei mes visi lietuviai per tuos ilgus 50 okupacijos metų nebūtume nuolat meldę ir svajoję apie Vasario 16-ąją, nebūtų buvę ir Kovo 11-osios.

Apie Lietuvos nepriklausomybės 1918, 1941 arba 1990 metais paskelbtus aktus ir įvairius su tuo paskelbimu susijusius įvykius mes visi esame jau daug kartų skaitę ar girdėję. Užuot kartodamas tai, šįmet pabandysiu plačiau pagvildenti kai kurias įdomesnes Lietuvos istorijos kontraversijas, kurias jaunas būdamas kadaise vadindavau septyniomis Lietuvos vyriausybės „nuodėmėmis”.
vitkus
Kai buvau dar visai mažas mokinukas, niekaip negalėjau tuometinei Lietuvos vyriausybei dovanoti pirmųjų dviejų, mano nuomone, didelių jos „nuodėmių”. Viena buvo mums visiems vaikams tada žinoma Vilniaus byla, kai 1920 m. lenkų generolas Želigovskis maršalo Pilsudskio įsakymu užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių, ir Lietuvos kariuomenė ar vyriausybė nesiryžo jos ginklu atsiimti. Taip, jauna ir silpna mūsų valstybė bandė, bet ne tiek kariškai, kiek įvairiais diplomatiniais keliais per Tautų Sąjungą, Ambasadorių konferenciją ir Haagos tribunolą. Tai nusitęsė net iki mano ankstyvos vaikystės metų. Mus, vaikus, netrukus ne tik tėvai, bet ir mokytojai, ir kiti suaugusieji greitai išmokė nekęsti klastingųjų lenkų. Mokykloje karštai dainuodavome „Mes be Vilniaus nenurimsim”, o gatvėje, sutikę kokį vaikigalį, kalbantį lenkiškai, mes tuojau jam šaukdavom: „Važiuok į Varšuvą”. Dar geriau, pradėdavome dainuoti tuomet tokią populiarią dainelę: „Sėdi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko...”

Jau gerokai vėliau, kai išmokau šiek tiek geriau skaityti ir susidomėjau XX a. Lietuvos istorija, užtikau ir antrą Lietuvos vyriausybės „nuodėmę”. Pasirodo, kad 1918 m., atsikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, latviai užėmė lietuvišką Palangą ir, pasiremdami buvusių caro Rusijos Kauno ir Kuršo gubernijų sienų žemėlapiais, kurie neatitiko etnografinės linijos, ją prisijungė prie Latvijos. Lietuviai pačioje pradžioje irgi rodė noro sau prisijungti visą Kuršo žemę, kuri po Liublino unijos buvo valdoma Lietuvos kartu su Lenkija. Vėliau lietuviai sieną norėjo nustumti bent iki Liepojos, o latviai atgal – iki Klaipėdos. Tuomet tarp Lietuvos ir Latvijos diplomatų vyko dideli ginčai, vos neatvedę prie rimto broliškų tautų karinio susirėmimo. Pagaliau 1921 m. buvo susitarta sienas ištaisyti. Palanga ir Šventoji grįžo į Lietuvą, o taip pat ir mažas žemės rėželis prie Zarasų. Latviams už tai turėjome atiduoti žemių nuo Žagarės ir tarp Žeimelio bei Saločių.

O aš, patriotas berniūkštis, vis negalėjau suprasti, kaip lietuviai su tokia sena, didinga ir ilga savo valstybės istorija nusileido latviams, kurių įvairios lybių, latgalių, žemgalių ir kuršių gentys, jau XII a. pasidavusios Livonijos ordinui, niekada nesugebėjo sukurti savo valstybės net iki 1918 metų, o dabar jau derasi dėl žemių su Lietuva kaip lygus su lygiu. Skaičiau, kad kai kurie latvių ir lietuvių veikėjai tuomet galvojo sukurti bendrą Baltijos valstybę, o aš maniau kitaip. Mūsų, lietuvių, juk daugiau negu latvių, mūsų kariuomenė ir, ypač aviacija, buvo stipresnės, tai kodėl Lietuva neužkariauja visos Latvijos sau? Kiek tie latviai galėtų mums pasipriešinti, – lakstė mintys mano jaunoje galvoje.

Kitos penkios Lietuvos politikų „nuodėmės” ir vėl – tik mano tuometine jau paūgėjusio gimnazisto nuomone – buvo papildytos vos nepamečiui. Ne viską tuomet supratau, tai gal ir tos „nuodėmės” šiandien man jau nebeatrodytų tokios nedovanotinos ir nesuprantamos.

Ginčas tarp Lietuvos ir Lenkijos, kilęs 1920 m., tebesitęsė, ir Lietuvos vyriausybė protesto ženklan atsisakė užmegzti normalius diplomatinius santykius su Lenkija. Ir štai 1938 m. Lenkijos vyriausybė atnaujino puolimus prieš Lietuvą, surengė dideles eitynes Varšuvoje ir Vilniuje, kurių metu buvo reikalaujama žygiuoti prieš Lietuvą. Tuoj po to, kovo 17 d., Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama, kad Kauno vyriausybė su ja užmegztų diplomatinius santykius. Mes gimnazistai norėjome, kad Lietuva Lenkijai nenusileistų, bet Lietuvos vyriausybė ultimatumą po dviejų dienų priėmė, vien tik pažymėdama, kad Lietuva nusilenkia jėgai, bet ne teisei. Mūsų akimis žiūrint, tai vis tiek buvo negarbinga ir „nuodėmė”. Pagalvoji, o kas būtų, jei Lietuva būtų pasipriešinusi? Lenkija tikriausiai būtų gana nesunkiai laimėjusi, bet Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuva būtų sulaukusi kaip viena iš ankstyvųjų agresijos aukų.

Praėjo vos metai ir 1939 metų kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentrop pareikalavo, kad Lietuva taikingai grąžintų Vokietijai Klaipėdos kraštą, primindamas, kad jei ji nesutiktų, Vokietija tą kraštą atsiimtų kitu būdu, ir „kas žino, kur vokiečių kariuomenė, pradėjusi žygį, sustotų...” Ir vėl po dviejų dienų ultimatumas buvo priimtas. Čia mes gimnazistai jau supratome, kad prieš tokį galingą milžiną nepasipriešinsi, nors buvo ir labai skaudu pasiduoti. Šiandien vis dar kirba mintis – o kas būtų, jei būtume vokiečiams pasipriešinę? Kaip būtume sąjungininkų vertinami po karo, nors vokiečiams ir pralaimėję?

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija siūlė Lietuvai prisidėti prie jos puolimo prieš Lenkiją ir pačiai atsiimti Vilnių. Lietuvos vyriausybė, vesdama neryžtingą neutralumo ir nesikišimo politiką, tik atsakė: „Ačiū, ne.”  Ar reikėjo išnaudoti progą atgauti senąją Lietuvos sostinę patiems? Karštesnieji galvojome, kad reikėjo. Būtume išsaugoję nepriklausomybę dar kelis metus, bet susidėję su karą pralaimėjusia Vokietija. Kaip į tai būtų žiūrėję Vakarai? Bet iš kitos pusės, Suomija irgi kariavo Vokietijos pusėje, ir sąjungininkai jai dėl to nepriekaištavo. Ji ir liko sovietų niekuomet neokupuota.

Lietuvą apnikusios nelaimės nesiliovė. Nors Vilnių užėmusi Sovietų Sąjunga Lietuvai atidavė jį tų pačių metų spalio mėnesį, pagal spalio 10 d. pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį, Lietuva turėjo įsileisti 20,000 Raudonosios armijos kareivių, kai tuo tarpu Lietuvos kariuomenėje tuomet buvo tik apie 30,000 karių. Mums gimnazistams tai atrodė kaip tikras nepriklausomybės išdavimas, ir su liūdesu ne vienas iš mūsų kartojome: „Vilnius mūsų, Lietuva rusų.” Ne vienas iš mūsų klasės jau suprato, kad prie Lietuvos artėjantis karas sugriaus, nors tikėjome, kad tik laikinai, ir Lietuvos nepriklausomybę. Pradėjome diskutuoti, jei taip atsitiks, kurio kaimyno laikinoje priespaudoje būtų geriau praleisti visuotinio karo metus. Vieni galvojo, kad rusai bus sukalbamesni, o kiti labiau linko prie vokiečių. Mano tuometine nuomone, rusai būtų mums priimtinesni, nes galvojau, mums esant už juos gudresniems, būtų juos lengviau už nosies vedžioti negu vokiečius.

Neilgai truko laukti ir trečiojo ultimatumo, šį kartą iš Sovietų Sąjungos. 1940 m. birželio 14 d., tą dieną, kai vokiečiai įžengė į Paryžių, užsienio reikalų komisaras Molotov Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui įteikė ultimatumą su reikalavimu į Lietuvą įleisti neribotą skaičių sovietų kariuomenės, sudaryti naują sovietams palankią vyriausybę ir tuojau pat atiduoti teisman vidaus reikalų ministrą Skučą bei Saugumo departamento direktorių Povilaitį. Panašiai, kaip ir Klaipėdos atveju, ir čia Molotov pareiškė, kad ir „kaip jūs atsakysite, sovietų kariuomenė vis tiek rytoj įžengs į Lietuvą”.

Po visą naktį trukusio posėdžio valstybės prezidentas ir vyriausybė padarė ir septintą „nuodėmę”: atsisakė ginti krašto valstybingumą. Ultimatumas buvo priimtas, ir jau kitą, paskutinę tų mokslo metų dieną, grįždamas iš mokyklos su ašaromis stebėjau pirmuosius į Kauną įriedančius, baisiai traškančius tankus su mongoliškų veidų įgulomis. Galvoje ramybės nedavė mintis, ar Lietuva niekada negins savo 1918 m. krauju iškovotos laisvės? Ateities, žinoma, negalėjau atspėti, bet 1944 m. pagaliau prasidėjo sunkiai organizuojamas kruvinas pasipriešinimas okupantui, nors jau ir be savos valstybės, be vadovybės ir be kadaise visai neblogai parengtos savos kariuomenės. Jei kas nors mums, senajai kartai, priekaištautų, kad mes pirmąją 1918 m. atgautą nepriklausomybę taip praradome — be šūvio ją ginti, jis būtų teisus. Teleidžia man klausytojai paminėti, ką apie tuometinį be šūvio pasidavimą galvojo kai kurie Vakarų politikai.

Kai 1940–1941 m. anglai ir amerikiečiai pradėjo kalbėti apie galimybę, kad kare prieš nacius jiems gali tekti bendradarbiauti ir su sovietais, lordas Halifax, buvęs Anglijos užsienio reikalų ministras ir tuo laiku jau ambasadorius Washingtone, kalbėdamas su Sumner Welles, Amerikos diplomatu ir prezidento Roosevelt patarėju, jam taip pareiškė: „Jei mums reikės rusų pagalbos, paaukosime jiems ir Pabaltijį.” Welles į tai atsakė, kad tai būtų neteisinga ir nemoralu, šitaip palygindamas: „Jei pripažintume Pabaltijį Rusijai”, – sakė jis, – „tai gal sutiktume, kad ir Belgija ar Olandija gali būti atiduotos Vokietijai?” O ką Halifax į tai? „Bet Pabaltijo kraštai jau daugiau nei šimtą metų priklausė Rusijai!” Amerikietis Welles nepasidavė: „Bet juk ir suomiai jau nuo senų laikų buvo Rusijos carų nuosavybė.” Ir čia lordas Halifax atrėžė: „Taip, bet suomiai 1939–1940 m. gynė savo laisvę, o pabaltiečiai?” Gal ir turėjome gintis, tačiau to nepadarėme.

Bet ir šių laikų karta nėra be kaltės. Ar ji neatsisakė pripažinti 1941 m. valstybės kūrimo? Kaip tai atsitiko? Buvo praėję jau daugiau negu dešimt metų nuo 1990 m. nepriklausomybės paskelbimo, kai 2000 m. rugsėjo 12 d. LR Seimas iškilmingai priėmė įstatymą, kuriuo Lietuvos laikinosios vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. paskelbtą Nepriklausomybės atkūrimo pareiškimą pagaliau pripažino teisės aktu.

Tame sukilime dalyvavusieji neilgai tuo džiaugėsi, nes prez. Valdas Adamkus, Seimo nario Emanuelio Zingerio primygtinai raginamas jį vetuoti, atsisakė jį pasirašyti, aiškindamas, kad toks Seimo nutarimas buvęs „klaida”. O buvęs prez. Algirdas Brazauskas netrukus ir pareiškė, kad 1941 m. nepriklausomybės akto įteisinimas „būsiąs žalingas Lietuvos santykiams su užsieniu”. Neturėjo ryžto nei LR Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prisipažinęs, jog „įvykęs sunkiai suvokiamas nesusipratimas”, po ko įstatymas buvo įšaldytas”. Toks jis ir liko.

Užuot atidavę pelnytą pagarbą 1941 m. sukilėliams, visos Lietuvos valdžios, spaudžiamos tų jėgų, kurios Amerikos politikoje visuomet turi didelę įtaką, pasidavė. Gal dėl to, kad kaip tik tuo laiku buvo sprendžiamas Lietuvos įstojimo į NATO ir net ES klausimai? Bet taip buvo įžeisti to sukilimo dalyviai.

Prisiminkime, kad ir dabartinėje Lietuvoje netrūksta kuriozų. Užuot stiprinus lietuvybę, mes jungiamės į globalinę Europos Sąjungą ir džiaugiamės jos mums dalinamais pinigais. Partijoms bekovojant dėl valdžios, lenkiškų savivaldybių valdomas Vilniaus kraštas ne tik neatlietuvėjo, bet gal net ir daugiau nutautėjo.

Kai Švietimo ir mokslo ministru tapo Zigmas Zinkevičius, jis buvo greitai atstatytas, nes buvo užsimojęs visose Lietuvos mokyklose mokyti lietuvių kalbą, stiprinti jaunimo tautinę sąmonę, lietuvinti nutautėjančią rytinę Lietuvą, kur įnirtingai ir šiandien yra brukama lenkų kalba, panašiai kaip būdavo ir bajorų laikais.

Baigiant noriu grįžti į lemtingus 1939 metus. Tuomet, minint 21-ąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, t.y. paskutinę, kai Lietuvos žemėje dar nebuvo nė vieno sovietų kareivio, 1939 m. vasario 16 d. Kaune tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taip kalbėjo: „Vasario 16 diena Lietuvai yra kaip Nauji Metai. Kaip kiekvienų Naujų Metų angoje mes atsigrįžtame į išeitąjį kelią, jį apžvelgiame, įkainojame ir nusistatome gaires ateinantiems metams, taip ir vasario 16 dieną mes visi turime peržiūrėti, ką padarėme, ir kas dar mūsų laukia.” Baigdamas savo kalbą, prezidentas sveikino visus Lietuvos žemės sūnus ir dukras, ir net visus lietuvius už tėvynės ribų.

Ar prezidentas tuomet galėjo įsivaizduoti, kad vos tik po kelių metų prie tūkstančių nuo bolševikiško maro bėgusių tautiečių prisidės šimtai tūkstančių savo noru paliekančių vėl nepriklausomą tėvynę? Ar ne apie tai reikėtų pamąstyti minint jau 90-ąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį? (49)