VSD šįkart tikrai persistengė
Danutė Bindokienė
Vienas ryškiausių demokratinės santvarkos valstybėje ženklų yra laisva spauda. Net jeigu toji spauda kartais ,,išeina į lankas” ir spausdina valdžiai nepatinkančius straipsnius ar pasisakymus, laisvas spausdintas žodis yra neliečiamas ir nevaržomas. Ypač Amerikoje, kurios konstitucija užtikrina gyventojams išraiškos laisvę.
Tai nereiškia, kad spauda ar kita žiniasklaida gali išeiti už žmoniškumo, padorumo ir tiesos ribų. Jeigu išspausdinama ar kitaip paskleidžiama neteisinga, šmeižianti informacija apie asmenį, instituciją, organizaciją, ją skleidžiantys gali būti patraukti į teismą ir nubausti. Spausdinama medžiaga taip pat gali sukelti skaitytojų pasipiktinimą, atsisakant prenumeratos arba neperkant spaudinio, todėl visgi stengiamasi laikytis tam tikros etikos.
Tačiau kartais ir žurnalistai ar leidėjai peržengia ,,liniją” — besistengdami sudominti skaitytojus, išspausdina medžiagą, nepatikrinę jos autentiškumo ar nepaiso, kad toji informacija gali pakenkti valstybės saugumui. Pastaruoju metu New York ir Washington, DC, laikraščiai būtent tą ribą ir peržengė, susilaukdami net paties JAV prezidento priekaištų. Bet ir tuo atveju nebuvo imtasi cenzūros priemonių prieš tariamai nusikaltusią spaudą: niekas nesustabdė leidybos, nekonfiskavo laikraščių, neatėmė spausdinimo technikos ir redaktorių neuždarė už grotų. Ar kam patinka, ar nepatinka laikraščiuose skelbiami straipsniai, spaudos laisvė demokratinėje valstybėje yra nepažeidžiama.
Bet ne visos, net save vadinančios demokratinėmis, šalys šio principo laikosi. Jau kuris laikas Vakaruose užsimenama, kad Rusijoje iš esmės nėra spaudos laisvės — nors oficialiai neprisipažįstama. Visa žiniasklaida yra Kremliaus ,,malonėje” ir turi šokti pagal iš ten sklindančią muziką. Panaši sutuacija yra ir Baltarusijoje, kur prez. Lukošenkos diktatoriškas režimas visą šalies žiniasklaidą yra stipriai sugniaužęs savo saujoje.
O kaip Lietuvoje? Dar neseniai būtume galėję pasakyti, kad ten klesti spaudos laisvė, nors daugelis visgi pripažintų, kad ,,truputis cenzūros kartais nepakenktų”. Tačiau š.m. rugsėjo pradžioje atsitiko netikėtas dalykas: Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) sulaikė ,,Laisvo laikraščio” redaktorių Aurimą Drižių, konfiskavo jau paruoštus platinti to laikraščio egzempliorius, iš redakcijos išvežė kompiuterius ir kitą techniką. Buvo tvirtinama, kad ,,Laisvas laikraštis” savo puslapiuose atidengia ir skleidžia slaptą valstybinę informaciją.
Atrodo, kad VSD šįkart gerokai persistengė ir dėl to kilo nemažas triukšmas — ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Prieš tokį VSD poelgį protestavo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir net pats valstybės prezidentas. ,,Tai yra sukrečiantys veiksmai, kurie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams. Aš visuomet pasisakiau, pasisakau ir pasi-sakysiu už laisvą spaudą, už laisvą žodį. Kito kelio, jeigu mes norime ginti demokratijos principus ir įgyvendinti juos Lietuvoje, nėra”, — kalbėjo prez. Valdas Adamkus.
Ar galima iš žurnalistų reikalauti atsakomybės už tai, kad jie gavo informaciją ir ta informacija pasinaudoja? Žurnalistai juk net neprivalo atskleisti tos informacijos šaltinių, jeigu ir reikėtų dėl to asmeniškai nukentėti, kaip neseniai pasitaikė Amerikoje, kai viena žurnalistė dėl šios priežasties nemažai laiko praleido kalėjime. Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvoje buvo taip griežtai ir greitai reaguota į VSD poelgį su ,,Laisvu laikraščiu” bei jo redaktoriumi. Tai kaip tik parodo, kokį tvirtą žingsnį demokratijos keliu jau yra žengusi mūsų tėvynė — jeigu ne visuose horizontuose, tai bent spaudos laisvės atveju. O kur egzistuoja laisva spauda, ten gyvuoja ir tikroji demokratija. Tikimės, kad šis įvykis Lietuvai nepadarė daug žalos užsienyje.