Autoironijos išvestinė pagal Vydūną

 Paulius Saudargas

,,Burbulas". Eltos nuotr.

Tyčiojamės, kad kaimyno tvartas dega, valdžios tvartelis skęsta, o ,,realybės šou” — pornografinis. Apgaulingai išvirkščia gaida prasidėtų dar vienas autoironiškas lietuviškojo identiteto maišymas su žemėm. Tikime, kad jį kaip žiemkentį pakišus po velėna, išaugs šviesesnė genijų —patriotų karta. Verkiam, kad sugebame išauginti tik vieną disko metiką, 136 gatvės graffiti meistrus, o poetų, krepšininkų ir statybininkų eksportuosime pagal paklausą. Tiesa, po krepšinio nesėkmių, iniciatyvesni imasi raganų medžioklės ir čia. „Runkelių kraštas”, „dejuotojų tauta”, „išsivaikštanti Lietuva” ir kiti akmenukai vis paspiriami, kiekvieno save gerbiančio nūdienos švietėjo kelyje per gimtąjį daržą. Gudresnis dar paklausia: „ar taip niekad ir neturėsim jauno ir protingo prezidento vienu metu?”

Būtų tai dar vienas pasigraudenantis charakiri. Tačiau, darbams rudeniop įsivažiuojant, norisi ne veršlenti, o gyventi. Optimizmo ieškom skaičių magijoj: dalinam Kinijos gyventojų skaičių (~1 mlr.) iš Lietuvos gyventojų skaičiaus (~3.5 mln.). (Tingesniems: Programs/Accessories/Calculator). Imame jaustis maži ir ypatingi. Nes kur tie kinai slepia 285is su puse disko metikus ir kodėl krepšinyje jiems nepadeda penki Ming Yao? Šviesa tunelio gale. Vėliau tai patvirtins Vydūnas.

Nuosekliai imkimės į daržą primestų akmenukų surinkimo.

Kalba keiktis nepritaikyta

Keikiamės, kad net keiksmažodžių riebesnių nesugalvojam... Kalbininkų pastangos įdiegti lietuviškesnių keiksmų vainikuojasi: „kad juos kur tupinčius sutrauktų”. Kodėl? Atsakymai surašyti jau prieš šimtą metų. Viskas iki skausmo giliai lietuviška. Pasak Vydūno, lietuvių kalba pritaikyta didiems, pasmingiems dalykams. „Su giliu kvėpavimu ir daugiau dar su tuo, kad ji yra kalba aukštoms, kilnioms mintims apreikšti rišasi lietuvių kalbos ritmas” – rašo Vydūnas. Taigi ritmas, skambesys, kvėpavimas, žodžiuose užprogramuota amžių glūduma — viskas tarnauja lietuviškajam patosui. Ne veltui vadinamės „poetų tauta”. Tad giedokime himnus, poemas, rinkimines kalbas ir mokslinius traktatus, o išspjauti kažką „po čelovečeskii” derantis turguje ar baudžiant atžalas, savo kalba nepavyks. Lietuvi, jei pastebėjai savo žodyno 50 procentų jau sudarant rusų, anglų ir totorių, pats esi iš kelmo spirtas, o ne kalbininkai.

Ekonominis tautos išlikimo garantas

Apie lietuvaičių emigraciją – ten kur geriau, prirašyta ir prikalbėta daug. Pradžioje rankas grąžėme dėl šviesiausių protų nutekėjimo. Ištrūkdavo — geriausieji. Šiandien darbo jėgos „kraneliai” nuolat atsukti visose srityse. Kažin ar besulauksime nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimo, jei Lietuvoje neliks nė vieno statybininko. Ekonominė migracija, nesubrendusios demokratijos ir tik kylančios ekonomikos šalyje išties didelė problema. Tautos gyvybės kilimas juk tiesiogiai proporcingas kūrybingų ir darbingų piliečių koncentracijai. Tačiau jei kaltinsime pilietiškumo stoka ieškančius „gardaus valgio šaukšto”, tai kaltinsime ne priežastį, o pasekmę. Vydūnas teigia sekančiai: „Daugiau atliekame ekonominį kitų lietuvių padėjimą gerindami. Taip nors kiek tvirtiname tautos gyvybę”. Taigi – tuščiame pilve įkvėpimo nedaug. Tačiau dalykus surašytus finansų ir ekonomikos vadovėliuose palikime spręsti valdžios vyrams ir moterims. Tam juos ir išrinkome.

Atskiesti genai

Profesionalus nutautinimo scenarijus apima ne tik kalbos, tikybos, kultūros, bet ir pačių gyventojų keitimą ar bent jau atskiedimą svetimkūniais. Daugel šiuo klausimu galėtume skausmingai pagodoti, tačiau įžvelkime optimizmo ir čia. Juk, šešioliktus metus gyvendami nepriklausomoje valstybėje ir neturėdami didelės tautinių mažumų problemos, dejuoti galime tik dėl prastos demografinės situacijos. Tačiau menkos reprodukcijos kaltininkų tikrai neieškosime pas didžiuosius kaimynus, netgi imperialistiškai nusiteikusius.

Kol kas mūsų daugiau kaip trijų milijonų, turime į valias natūralių blondinių, augalotų ąžuolų bernelių, na, ir visaip kitaip jaučiamės lietuviais. Taigi nesutikčiau su Vydūnu dėl apgailestavimo, kad lietuvių kraujas tiek tapo nustekentas slavų, lenkų, totorių ir kitų to meto lietuvaičių meilužių. Kodėl džiaugiamės tūkstantmetėmis sąsajomis su indais, bet spjaudomės nedidelės injekcijos temperamentingų totorių? Negi esame iš dangaus nuleisti „lietuviais esame mes gimę”? Esame tiesiog unikalus proceso mirksnis. Pats Vydūnas teigia, kad lyginti Lietuvos, kurios taip negailėjo istorijos vėtros, su kitomis šalimis tiesiog negalima. Todėl, net jei ir išvažiavai „Big Benų” statyti, statyk pakelta galva ir nekompleksuok, kad alaus prigėręs futbolo sirgalius nežino: „What is Lithuania?”

Peikti negalima

Toliau bandysim iš savo daržo išguiti bene didžiausią riedulį ir silpnesnieji tegul pabūna nuošaly. Matyt, amžinosios problemos yra iš ties amžinos, nes ir XX amžiaus pradžioje, taipogi į valias buvę geranoriškų tautiškumo žadintojų, kurie visaip bardami ir koneveikdami tautiečių ydas, darė meškos paslaugą. Vydūnas supeikia tokį netinkamą bausmių metodą ir teigia, kad tik asmeniniu pavyzdžiu sukursi Tautos gyvybės pridėtinę vertę: „tik vienu būdu galima žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę samonę, o krypsta į kitas tautas. Reikia pačiam tiek aukštai dvasioje ir doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo dvasios gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo tautoj”.

Pasak vieno išminčiaus: „esi laimingas tiek – kiek pats manaisi esąs”. Ne kitaip ir su tautiškumu. Žinoma, nereikia perdėtai ir tiesiogiai taikyti visos pasididžiuotinos Lietuvos istorijos su iškeltu Vytauto kardu šiandienos praktikoje, bet pozityvas turi viršyti negatyvą visose viešosios nuomonės srityse.

Šiandien situacija — kita. Lietuvoje vyrauja negatyvus požiūris žiniasklaidoje, veikimo metodai politikoje bei versle, ir netgi negatyvi kūryba.

Politinis kandidatas, žinodamas šiuolaikinius rinkos dėsnius, kandidatuoja veikiau ne girdamasis nuveiktais darbais, bet menkindamas konkurentus bei dalydamas nepagrįstus pažadus, kurie vėliau tampa pagrindu visuomenei eilinį kartą nusivilti. Patekę valdžion, politikai nesidrovi keisti ar net kurti naujų partijų, galutinai supainiodami rinkėją. Teisingi valstybės valdymo sprendimai juk gimsta grynų ideologijų sandūroje ir dialoge, bet ne indiferentiškoje savų interesų mišrainėje. Dažniausiai tarpartinėje kovoje taikomi metodai: skandalų ir interpeliacijų iniciavimas. Formuojamas požiūris apie politiką kaip apie nešvarų dalyką neatneš naudos nei auginant naujas politikų kartas, nei tvarkantis valstybėje čia ir dabar. Jei rinkėjas balsuoja ne „už” bet „prieš”, tai mūsų pilietiškėjimo procesas ima atrodyti lyg sveikų dantų traukimas išsinarinus koją.

Kita purvo drabstymo barikadų pusė — žiniasklaida — žiba panašiais perliukais. Kritiškai peržiūrėjęs TV programą imi atlaidžiau žiūrėti į Hollywood ir meksikiečių produkciją, nes vienintelis pozityvas trykšta nebent iš serialinės Marianos šypsenos. Žurnalisto pradžiamokslis prasideda: „geriausia naujiena – bloga naujiena”.

Pasistengus galima įžvelgti ir pozityvo: keli televiziniai projektai likimo nuskriaustiesiems remti ir kelios muzikinės laidos, kuriose išskyrus Algį Ramanauską ir atrankos į Euroviziją komisiją, niekas pernelyg piktais sarkazmais nesispjaudo. Tiesa, kai kuriuose koncertuose V. V. Landsbergis įžvelgia ir vaikų pornografijos elementų, tačiau čia, matyt, kalta jaunųjų žvaigždžių sceninio įvaizdžio kūrėjų fantazija, o ne programų režisieriai. 

Tiesa dar, Leonido Donskio „Be pykčio”, bent jau iš pažadinimo žada pozityvų dialogą, tačiau laidos herojai, nors ir nesipykdami, vis tiek dejuoja, gvildendami nūdienos blogybes. ,,Realybės šou”, jau visi minties milžinai seniai iškeikė, kaip kokią Darbo partiją (DP). Bet kaip ir DP – niekur trauktis neketina, taip iš žydrųjų ekranų nesitraukia ir lėkštų, bet tikrų jausmų kompiliacijos natūralios buities nuogybėje. Keikiam, bet žiūrim. Visa kita herojinė publicistika: gelbėtojų, detektyvų ir atjautėjų šou varoma išimtinai tos pačios žurnalistinio pradžiamokslio patarlės. Su pasimėgavimu maudomasi ašarose, kraujyje, skandalų adrenaline ir nešvarių baltinių prakaite. Ginčytis būtų sunku: paklausa formuoja pasiūlą.

Aukščiausia negatyvo forma, t.y. jau ne blogybių kūrimas ir viešinimas, bet jų analizė ir piktinimasis, dažniausiai aptinkama rašančiųjų tarpe. Tikriausiai ir šį rašinį nesunkiai priskirtume pabėdavojimų kategorijai, tačiau atsikirsiu Vytauto Visocko žodžiais „Kitaip neišeina, nors tu ką!: rašinyje „Dar vienas paverkšlenimas”.

Privalo išeiti — nėra to blogo, kas neišeina. Nors lietuviško požiūrio į egzistenciją dvilypumas „kaip bus – taip, bet viskas blogai” gali neapdairiai būti sumaišytas su budistine tiesa: „viskas yra taip kaip yra”, tačiau budistai dar prideda: „nors viskas yra taip kaip yra – nuolatos turime stengtis, kad būtų geriau”.

„Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visuomet: kaip auginsime tautą”, – iš šimtmečių glūdumos moko mus Vydūnas.