,,Žaltvykslės” aktoriai.

I. Čiapaitė: Spektaklis bus gyvas

 Dalia Cidzikaitė

Praėjus beveik metams, Čikagos teatro sambūris ,,Žaltvykslė” kviečia žiūrovus į naują spektaklį — ,,Upė ant asfalto”.

Trumpame spektaklio pristatyme sakoma, jog tai pjesė, kurioje išgalvotas pasaulis susipina su realybe, kur fantazija ir realybės suvokimas eina vienas šalia kito, tik kas nugalės?

Teatro sambūrio režisierė Ilona Čiapaitė vasario 2 d., šeštadienį, Jaunimo centre įvyksiančiame spektaklyje vėl sugrįžta prie mažosios teatro formos — vienaveiksmės pjesės, kurioje vaidina tik trys aktoriai. Šįkart scenoje matysime jau poroje ,,Žaltvykslės” spektaklių vaidinusią Aušrą Jasaitę, nė vieno spektaklio iki šiol nepraleidusį aktorių Liną Umbrasą ir Antaną Steponavičių, kurį žiūrovai prisimena iš spektaklių ,,Palangoje”, ,,Gyveno kartą senelis ir senelė” bei ,,Jubiliejuje”.

Ilona Čiapaitė jauno dramaturgo ir novelisto Dmitrij Lipskerov pjese ,,Upė ant asfalto” susidomėjo dėl kelių priežasčių. Anot jos, patiko, jog dramaturgas savo dėmesį sutelkia į charakterio atskleidimą per kitą žmogų. Pjesė nustebino ir patraukė savo temų gausa. Šioje konkrečioje pjesėje realus gyvenimas persipina su išgalvotu pasauliu, kalbama apie žmogaus baimę įsilieti į normalaus gyvenimo tėkmę, kur, — įsitikinusi režisierė, — ir vyksta kova už būtį.

Nors dramaturgo sumanymu, spektaklis skirtas dviems žmonėms, Ilona įvedė ir trečiąjį personažą. Tai tėvo vaidmuo. Jis iš dalies ir yra savo sūnaus — vieno iš pagrindinių spektaklio veikėjų — nesėkmingų bandymų įsilieti į normalų gyvenimą kaltininkas. Tėvas buvo dailininkas, tačiau tikrai ne genijus. Nenoras susitaikyti su tokia realybe paveikia tėvo psichiką: jis nustoja bet ką daryti, pradeda girdėti garsus ir pan. Žmona palieka jį, o sūnus pasilieka gyventi su tėvu. Sūnus Ričardas stebi tėvą, kuris ima matyti, girdėti, įsivaizduoti. Ilgainiui tėvas užsidaro nuo aplinkinio pasaulio. Ir nors jis nori išeiti į realų gyvenimą, baimė nustelbia visus kitus jausmus. Galų gale ateina diena, kai tėvas iššoka pro langą iš dvylikto aukšto, mat jam pasirodo, kad apačioje plaukia upė, nors ten būta kieto grindinio ir juo einančių žmonių. Tad simboliškai, — sakė naujo ,,Žaltvykslės” spektaklio režisierė, — tėvas lyg ir norėjo sugrįžti pas žmones, įsilieti į juos, bet jo vaizduotė paima viršų. Būtent šią temą galima įžiūrėti ir spektaklio, kurį sukūrė Irena Grigas, afišoje. Anot Ilonos, jeigu gerai įsižiūrėtume į dailininkės nupieštą upę, pamatytume, kad tie maži kabliukai ir yra žmonės — tai tarsi be paliovos tekanti upė.

Kai kurias tėvo savybes — užsisklendimą, nemokėjimą bendrauti su aplinkiniu pasauliu, baimę jam — turi ir sūnus Ričardas. Netikėtai jis susipažįsta su mergina ir čia vėl susiduria du pasauliai: fantazija ir realybė. Kurį laiką sūnus negali būti nei čia, nei ten. Ką jis pasirinks? Kas nugalės: tėvo, jau mirusio, pasaulis, ar jaunos merginos drąsi, kartais gal net pernelyg drąsi, tikrovė?

Nors žanro prasme pjesė yra psichologinė drama, naująjį spektaklį ,,Žaltvykslės” režisierė linkusi vadinti tragikomedija. Panašiai elgėsi ir lietuvių dramaturgas Juozas Grušas, kurio kūryboje psichologinė drama ir tragikomedija ėjo viena šalia kitos, neretai persipindamos, pakeisdamos viena kitą.

Naują spektaklį Ilona stato su scenos jau ragavusiais aktoriais. Mudviejų pokalbio metu ji negailėjo gerų žodžių jiems. Anot režisierės, nuo pat repeticijų pradžios jie leidosi minkomi, buvo imlūs ir labai stengėsi. Ji tai pat džiaugėsi, kad aktoriai labai greitai išmoko tekstą. Tą padarius, darbas labai lengvai vyko.

Ir kiti Ilonai talkinantys žmonės ne naujokai. ,,Kai komanda pažįstama, gera dirbti” — įsitikinusi režisierė. Ties nauju spektakliu dirba: apšvietėjas Sidas Ulevičius, scenografijos meistras Arūnas Žentikas, afišą sukūrė jauna menininkė Irena Grigas, kuri ,,Žaltvykslei” jau anksčiau talkino savo patarimais.

,,Pjesė pulsuoja. Jei aktoriams pavyks išlaikyti nuotaiką, tempą, spektaklis bus labai gyvas, — sakė Ilona. Žiūrėjau ją paskutinį kartą repeticijoje ir pagalvojau, kad mielai pažiūrėčiau ir dar vieną kartą. Gal dėl to, kad norisi vis dar ką nors pakeisti, pataisyti, — taip likus nepilnoms dviems savaitėms iki premjeros kalbėjo ,,Žaltvykslės” režisierė