Mūsų žurnalistika: verslas ar idėja?

Docento Broniaus Raguočio ir Aldonos Žemaitytės pokalbis

Mes, būsimieji žurnalistai, praeito amžiaus 7–8 dešimtmečiais turėjome tris gerbiamus, atmintin įsirėžusius ir net mylimus dėstytojus: Bronių Raguotį, Joną Bulotą ir stilistą profesorių Juozą Pikčilingį. Tolesniam profesiniam mano gyvenimui didžiausios įtakos padarė doc. B. Raguotis. Prisimenu jo mąslią, specifinę kalbėseną, inteligentišką, orią laikyseną, individualų sakinį, kupiną nedemagogiškai ir nekategoriškai pateikiamos informacijos. Kas turėjo ausis, tas išgirdo. Kuris vedė jo paskaitų užrašus, ir šiandien tarp eilučių gali rasti daug tuomet negalimų pasakyti dalykų.

Šiandien aš kalbuosi su savo Dėstytoju jau ne kaip studentė, įdėmiai gaudanti kiekvieną jo frazę, o kaip su kolega, artėjančiu prie garbingo jubiliejaus, ir išmintingu bei geranorišku žvilgsniu stebinčiu šį margą, triukšmingą ir laisvą pasaulį.

A. Ž. – Kaip Jūs vertinate vakarykštę ir šiandieninę spaudą bei kitą žiniasklaidą (radiją, televiziją, internetą)? Ar esama kokio nors bendrumo tarp jų, ar galima rasti panašumų? Atrodo, kad naujoji mūsų spauda yra visai kitokios kokybės produktas...

Br. R. – Sakyčiau, kad daugiau yra esminių skirtybių. Demarkacijos linija eina per spaudos laisvę. Bet negaliu tvirtinti, kad mūsų žiniasklaida visur ir visada sugeba pilietiškai, morališkai ir žurnalistiniu požiūriu pasinaudoti ta laisve. O iš panašybių paminėčiau tik vieną – manipuliavimą visuomenės nuomone. Tai yra būdinga visai žurnalistikai – kokia ji – ir kokioje šalyje – bebūtų. Manipuliacija yra talpi sąvoka. Tiesą sakant, tą visuomenės nuomonę dabar patys žurnalistai lyg ir sau prisiskiria. Jie pasiėmė teisę būti visuomenės nuomonės reiškėjais. Ir vyksta toks keistas procesas: žurnalistai rašinėja, skaitytojai skaitinėja. O pačios visuomenės balso tarsi ir neliko. ,,Lietuvos rytas” pateikia nuomones be skaitytojų pavardžių. Laiškų į redakciją gal ir ateina, bet tokia jų pateikimo laikraštyje forma mums neįprasta. Tokių „nuomonių” per valandą galima prirašyti pluoštą puslapių.

– Taip išeitų, kad mūsų žurnalistika tarsi pati paplovė savo moralinius, vertybinius krantus...

— Tuo atžvilgiu sutikčiau su šiuo teiginiu. Imkim tokį subtilų dalyką, kaip privataus, netgi intymaus, gyvenimo išviešinimas, ypač per televizijos šou. Man keista, kad mergelikės, dar paauglės, bėga į televiziją, pasiryžusios bet kam, kad tik taptų neva „žvaigždėmis”. Kita vertus, man atrodo, kad mūsų žurnalistika pasidarė pikta. Labai piktai rašoma apie žmogų. Jau senovės išminčiai sakė, kad yra sudėtinga atskirti žmogų nuo jo ydos, bet to buvo reikalaujama jau pirmuosiuose spaudos laisvės įstatymuose. Reikia kaip nors įsisąmoninti, kad aš kritikuoju ne žmogų, o jo ydą. Pas mus, deja, įsigalėjo tokia tradicija: kai nustvers žurnalistai kokį pareigūną, dar tik įtariamą, ir rašo apie jį mėnesių mėnesiais, vis tą patį kartodami.

– Ypač tuo mėgaujasi beveik visi televizijos kanalai. O kai paaiškėja, kad įtarimas nepasitvirtino...

– ...tai pasibaigia niekuo. Triukšmas žiniasklaidoje nutyla, ir nesuprasi, ar tas žmogus buvo tikrai kaltas, ar nekaltas.

– Vadinasi, žurnalistai atsakomybės už savo žodžius spaudoje ar televizijoje beveik nejaučia.

– Atsakomybė yra tapusi problema. Žurnalistai mėgsta vartoti terminą „ketvirtoji valdžia”. Aš vis pagalvoju: o kas ją kontroliuoja? Apie savikontrolę nėra ko nė kalbėti. Esu priklausęs Leidėjų ir žurnalistų etikos komisijai. ,,Lietuvos rytas” jos visai nepripažįsta, kiti irgi nepaiso. O kontroliuoti žiniasklaidą visi privengia, nors pagal Spaudos įstatymą žiniasklaidos savininkas kasmet turi pateikti savo darbo ir pelno ataskaitą. Leidėjai tvirtina, kad pinigai esą paslaptis. Taip ir nesužinom nei  to pelno kilmės, nei jo dydžio.

– Ar neatrodo, kad žurnalistika tapo iškreiptu visuomenės veidrodžiu?

– Kaip čia pasakysi... Kritiškoji srovė labai ryški. Mūsų žurnalistika atrodo kaip nespalvota grafika: juoda ir balta. Reiškiniai beveik neniuansuojami. O juk tas pats žmogus vienokiomis aplinkybėmis gali būti kaip velnias, o kitą kartą nustembi: juk tai nuostabios širdies žmogus. Kaip sakoma, jame ir Dievas, ir velnias kartu gyvena. Daug sunkiau rašyti apie tai, kas gyvenime ir žmoguje yra tauru, gražu ir šviesu. Sunku rasti spalvų tai teigiamybei. O kritiški herojaus bruožai būna labai ryškūs. Taip yra ir literatūroje.

– Kiek metų dirbote kaip pedagogas Vilniaus universiteto katedroje, vėliau Žurnalistikos institute? Ką dėstėte, kokie dėstomi dalykai Jums buvo mieliausi, artimiausi širdžiai?

– Žurnalisto pedagogo darbą pradėjau tik baigęs universitetą su pirmąja žurnalistų laida – 1954 metais. Dėsčiau ne vieną kursą, nes tuo metu katedroje buvo 3–4 etatiniai ir vienas kitas neetatinis darbuotojas. Tarp dėstytų disciplinų buvo publicistikos teorijos pagrindai, literatūros kritikos teorija ir praktika, kultūros problematika spaudoje. Tai buvo susiję ir su žurnalistinio darbo patirtimi, nes iki tol ,,Tiesoje” buvau literatūros ir meno skyriaus vedėjas. Bet mieliausi man buvo žurnalistikos istorijos kursai, ypač lietuvių žurnalistikos istorija: nuo Lauryno Ivinskio kalendorių iki pat 1918 metų. Pamažu į mokymo programą atėjo ir Amerikos lietuvių žurnalistikos istorija – nuo jos pradžios iki 1919 metų. Iš to kurso padariau tokią knygelę, kurią Marijampolės „Ramona” išleido 2003 metais.

– Iš tiesų, ta knyga ,,Amerikos lietuvių periodinė spauda” 1879–1919 turi keistą istoriją, apie tai ,,Žurnalistų žiniose” rašė Domas Šniukas. Knyga išėjo, bet skaitytojai jos nematė. Ypač tie skaitytojai, kuriems knyga verkiant reikalinga kaip spaudos istorijos veikalas. Ar nepaaiškintumėt, kaip čia nutiko?

– Sunku man apie tai kalbėti. Leidėjas jau amžiną atilsį, tad norėčiau jį pagerbti tylėdamas. Kur didžioji tiražo dalis pradingo, taip ir liko paslaptimi. Vieną kitą egzempliorių mačiau Vilniuje, „Vagos”, Centriniame knygynuose. Gal dar kur nors yra užsilikę, jeigu neišmetė...

– Jums mieliausi, kaip sakėte, buvo spaudos istorijos dalykai. Ar teko labai apriboti save (arba Jus ribojo), kai dėstėte šiuos kursus? Juk visose ideologinio gyvenimo sferose, o ypač žurnalistikoje, tuomet jautėme galingą cenzoriaus ranką.

— Kalbėti apie dėstymo laisvę tais laikais yra tiesiog neįmanoma. Per ilgesnį laiką žmoguje „išsidirba”, kaip sakydavo a. a. Jokūbas Josadė, savotiška savicenzūra. Bet mūsų katedroje buvo pakankamai tolerantiška ir demokratiška atmosfera. Ateidavom vieni kitų paskaitas patikrinti... Mane „tikrindavo” Jonas Bulota, kadangi dėstė kitas spaudos istorijos disciplinas, aš nueidavau į jo paskaitas. Na ir, žinoma, savyje nešiojai visą laiką tam tikrą savikontrolę. Labiau akcentuodavai socialinės problematikos momentus, o jų dažnai pasitaikydavo ,,Aušroje” ir ,,Varpe”, Amerikos lietuvių spaudoje. Bet didžiulė problema buvo apeiti tautiškumo, tautos vienybės idėją, kurią ypač ryškiai nubrėžė ,,Varpas”. Nebuvo galima tos idėjos net pajudinti, nebent kritiškai.

– Gal todėl ir išeivijos spaudoje ieškojote socialinių, socialistinių motyvų? Ir monografija apie Antaną Bimbą, ko gero, tokių nuotaikų ar būtinybės rezultatas?

– Jonas Karosas buvo „kaltininkas”, kad aš rinkausi vadinamąjį pažangiojo judėjimo atstovą A. Bimbą. Laikui bėgant, universitete dėstantys pedagogai turėdavo rašyti disertacijas. J. Karosas man pasiūlė rašyti apie Bimbą ne kaip apie politiką, o kaip apie kultūrininką. Ta linkme ir pasukau savo disertaciją, kurią pavadinau Antanas Bimba – lietuvių kultūros istorikas, publicistas. Tuo metu tarp Amerikos lietuvių tai buvo žymi figūra, kairiosios, vėliau komunistinės orientacijos veikėjas. Pirmoji Amerikos lietuvių banga buvo mažaraščiai ar net beraščiai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimo berneliai. Atvykę į Ameriką jie steigė savo organizacijas, kūrė spaudą. Ypač noriu pabrėžti, kad išlaikė lietuviškumą. Ir savo vaikams jie skiepijo būtinybę bent lietuviškai kalbėti, palaikyti ryšius su Lietuva. To laikotarpio lietuviškoji emigracija, nepaisant kokios srovės ji bebūtų, buvo labai sukibusi su savo gimtuoju kraštu. Spaudos draudimo laikotarpiu Amerikos lietuvių spauda kartais suvaidindavo didesnį vaidmenį Lietuvoje, negu Rytprūsiuose leidžiamoji. Vėliau lietuviškoji išeivių visuomenė diferencijavosi, po karo čia atsirado antroji banga, kur kas intelektualesnė už pirmąją. 1970 metais lankydamasis Amerikoje turėjau progos susitikti su jos atstovais.

– Su kuo Jums tada teko susitikti ir pabendrauti?

– Su Bernardu Brazdžioniu, kuris užrašė man savo knygą, su rašytojais Algirdu Landsbergiu, Broniu Raila, su kompozitoriumi Bronium Budriūnu, su mano mokytoju Lietuvoje Pauliumi Jurkum, istoriku Trumpa, rašytojais Petru Taruliu (Pitrėnu), Kaziu Almenu ir kitais, su kunigu Kaspučiu (pirmą kartą pamačiau Amerikos kunigą – jauną, gražų, intelektualą). Jie gražiai mane priėmė, viską suvokdami, neužduodami jokių provokacinių klausimų. Sutarėm, kad politikos reikalų neliesim, kalbėsim apie kultūrą, literatūrą. Jie gražiai atsiliepė apie Janiną Degutytę, Justiną Marcinkevičių, tuomet jau beiškylantį Sigitą Gedą...

– Grįžkim į Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrą. Kaip dėstytojas, ką labiausiai pastebėjote ir vertinote savo studentuose? Kaip jie keitėsi (arba ne) Jūsų akyse per tuos keliasdešimt metų, kada dirbote universitete?

– 1994 metais išėjau iš katedros, tuomet jau pavadintos Žurnalistikos institutu, turėdamas 40 metų pedagoginio darbo stažą. Neturiu ryšio su dabartine studentų žurnalistų karta, nes nedėstau jau dvylika metų. Per šiemetinę Spaudos dieną buvau susitikęs su jais, ir jie man pasirodė visi tokie jauni, gražūs, lankstūs, drąsūs, turintys net tam tikto įžūlumo, ko mūsų laikais studentams labai trūko. Man atrodo, kad į universitetą ateina nemažai talentingų žmonių, nors jie visai kitokie žmoniškosios ir žurnalistinės etikos požiūriu.

– Ar anie, tai yra mūsiškės kartos, buvo padoresni?

– Gal padoresni, kuklesni, nors ir priversti būti vienos nuomonės reiškėjais. Visus savo studentus labai šviesiai prisimenu. Tarp studentų ir dėstytojų santykiai buvo glaudūs, tolerantiški, demokratiški. Pasitaikydavo „nubyrėjimų” — gal ir dėl sugebėjimų stokos, dėl susidariusių aplinkybių. Iš mūsų, dvidešimt penkių įstojusių į universitetą, baigėme tik dvylika, tryliktas buvo Rimantas Budrys. Viena problema buvo visiems bendra: tai darbas. Visi pradėdavom dirbti dar bestudijuodami, nes pragyventi buvo sunku. Viena bėda — paskaitų nelankymas. Kita — nuo 1952 m. katedroje prasidėjo dideli pertvarkymai. Turėjome dirbti pagal Maskvos programas, vadovautis Maskvos universiteto planais. Šiek tiek valandų buvo leista atskirti respublikos spaudos specifikai. Tai ir sugrūdom į tas valandas lietuvių žurnalistikos istoriją. Tad man liūdna, kad dabar, kai yra visiška laisvė sudaryti dėstymo programas, istorinės disciplinos Žurnalistikos institute yra ganėtinai  nustekentos. Sakiau Andriui Vaišniui, kad įsižiūrėtų į lietuviškas tradicijas, nes mes esam mėgėjai sekti svetimomis madomis, – skandinaviškomis ar kokiomis kitomis. Ir nusižiūrėjom ne į tas vertybes, kurios mūsų tautai ir mūsų žurnalistikai yra labai artimos. Pro visus kraštus plūsta bulvarinės žurnalistikos elementai. Leidėjai, žiniasklaidos savininkai iš žurnalistų reikalauja vienakryptės žurnalistikos, tarkim kriminalinių temų ar pan. Jeigu žurnalisto nuomonė ilgesnį laiką nesutinka su darbdavio nuomone, šis pasako: prašom pasiieškoti kito darbo. Kitą darbą surasti nėra lengva. Tad ir eina žurnalistai į visokias įstaigas viešųjų ryšių atstovais.

– Šiais metais Žurnalistų sąjunga mini savo 85-mečio jubiliejų. 1922 metais ji atsirado kaip rašytojų ir žurnalistų organizacija. Esate dviejų kūrybinių organizacijų – Rašytojų sąjungos ir Žurnalistų sąjungos – narys. Kuri organizacija Jums artimesnė?

– Aš gerbiu jas abi ir didžiuojuosi, kad esu jų narys. Ilgesnį laiką linkau prie literatūros kritikos, kultūrinės spaudos. Ne svetima buvo ir kultūros publicistika. Esu parašęs ir politinės publicistikos, bet ne per daug. Kol turėjau sveikatos, dalyvavau abiejų sąjungų veikloje, nors, kaip minėjau, gal daugiau pas rašytojus, nes nuo seno tarp jų buvo daug draugų. Dabar retai kur beišeinu, tik iš nuogirdų susidarau vaizdą apie šių organizacijų gyvenimą. Nenoriu būti seniokiškai irzlus, bet atrodo, kad mes, senjorai, esam nereikalingi. Mes turim tam tikrą patirtį, tad būtų galima paklausti  ir  mūsų nuomonės ar į vieną kitą komisiją pakviesti. Suprantu, kad turim nemažai neigiamos patirties, bet ta prasme ir galim padėti apsisaugoti nuo jos.

– Ką turite galvoje, sakydamas – neigiama patirtis?

– Vis dėlto mums reikėjo turėti vieną mintijimą, vieną kryptį. Kitokį galvojimą reikėjo apdėlioti vadų citatomis lyg perkūnsargiais arba išbraukti iš savo tekstų. Dabar, kai galima laikytis savo pažiūrų, pasigendu pliuralizmo. Savęs klausiu: ar yra pas mus toks laikraštis, kuris spausdina kelias skirtingas nuomones?

– Ar ne dėl to taip atsitinka, kad didžiųjų laikraščių savininkai yra suaugę su privačiu stambiu kapitalu?

– Taip ir yra. Rašiau į ,,Knygotyrą” apie žurnalistiką. Pavadinau ją tam tikru ekonominiu reiškiniu. Tai šią mintį leidėjai man išbraukė. Juk žurnalistika yra verslas, nes pagrindinis leidėjo, savininko, kriterijus: ar leidinys yra pelningas. Jis turi būti pelningas. O ar jis dorina žmones? Man visada atrodė, kad žurnalistika yra tautos ir žmogaus sielos dorinimas, tobulinimas. Gal tai tik naivus mano idealas. Bet aš visada taip maniau ir manysiu. Man toks įsitikinimas yra artimas, mielas, aš ir mirsiu su juo.

– Visada prisimenu Jūsų priesaką, išleidžiant mus, žurnalistikos absolventus, į gyvenimą. Jis taip skambėjo: mylėkite tautą, kurioje gyvenate, nedarykite kompromisų su savo sąžine ir įsitikinimais. Bet, keliaudama savo žurnalistinio gyvenimo keliu, pamačiau, kad tai beveik neįmanoma. Gal tai tėra tik siekiamybė?

– Geriau ir nepasakysi. Tai yra siekiamybė. Jeigu jos neteksi arba imsi ja labai abejoti – ką tuomet veikti žurnalistikoje ir literatūroje? Kodėl tada tu ten? Tada lieka tik verslas, toks pat, kaip statyba ar prekyba.

– Ar daug žurnalistų apie tai susimąsto?

– Yra talentingų žmonių. Ši karta gyvena ir dirba daug laimingesniais laikais negu mes. Mūsų laikai buvo sunkūs, sudėtingi, dramatiški, nelaimingi. Buvo ir šviesesnių properšų, bet gyvenime visuomet jų esti. O dabar yra visos sąlygos dirbti ir tobulėti.

— Ačiū Jums, dėstytojau, kad sutikote pasidalyti savo mintimis ir patirtimi. Kuo šviesesnių dienų ir kuo geresnės sveikatos Jums linkime...

— O aš dėkoju, kad mano auklėtiniai manęs nepamiršta.