Žvėriškumas ir žmoniškumas

Danutė Bindokienė

Š.m. lapkričio 9 d. ,,The Christian Science Monitor” laikraštyje išspausdintas straipsnis apie prancūzą katalikų kunigą, kuris keliauja po Ukrainos kaimus ir užkampiausius viensėdžius, užsibrėžęs sau tikslą surasti dar gyvų liudininkų, prisimenančių nacių okupacijos ir žydų žudymo laikus. Kai kurie tų liudininkų buvo okupantų priversti būti žudynių stebėtojais ir net dalyviais. Artėjant giliai senatvei ir mirčiai, daugelis prašo, kad kunigas išklausytų jų išpažinties, nes tas baisus, niekam niekada nepasakotas jų gyvenimo epizodas slegia sielą ir sąžinę kaip sunkiausia našta. Tai, ką kunigui tenka išgirsti, dar kartą paliudija žmogaus nežmoniškumą žmogui. Besikalbant su tais kaimiečiais, kunigui pavyko atrasti per 500 masinių žydų kapų, bet jis mano, kad yra dar bent 1,700 nesurastų, tad reikia skubėti, nes tų laikų atmintis išnyks su senąja ukrainiečių karta. Šį artimo meilės darbą kartu su kun. Patrick Desbois dirba jo įkurta  organizacija.

Tą pačią — žmogaus žiaurumo žmogui — temą atliepia neseniai ,,Drauge” pradėta spausdinti nauja atkarpa iš Jono Grigolaičio  knygos ,,Nacių pragare”. Joje taip pat rašoma apie nežmonišką Vokietijos nacių elgesį karo belaisvių ir kitų suimtųjų lageryje, kur žmogaus gyvybė buvo visai nieko neverta, o sužvėrėję smogikai pasimėgaudami kankino ir žudė bejėgius kalinius.

Tos pačios temos kitą variaciją pateikia šią savaitę iš Vilniaus gautame knygų siuntinėlyje rasti  keli naujausi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidiniai. Tarp jų — anglų kalba išleistas katalogas: ,,The Museum of Genocide Victims. A Guide to the Exhibitions”. Leidinys puikiai paruoštas, su LGGRTC  gen. direktorės Dalios Kuodytės įvadu. Gausios nuotraukos su išsamiais, nors trumpais, paaiškinimais, dokumentų faksimilės, schemos ir žemėlapiai, pristato, tai, kas sovietų okupacijos dešimtmečiais vyko KGB rūmuose, kuriuose dabar įruoštas šis šiurpiausio Lietuvos istorijos laikotarpio muziejus.

Vien pavarčius katalogą, iki sielos gelmių sukrečia jo turinys, verčiantis pagalvoti, ką patyrė suimtieji, patekę į tą ,,žvėriškos veiklos” pragarą, kiek jie turėjo iškentėti žiaurumų ir pažeminimų, kiek tų nelaimėlių niekuomet gyvi iš KGB rūmų neišėjo...

Verta paminėti ir kitą, nemažiau sukrečiantį leidinį — Severino Vaitiekaus paruoštą ,,Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)”. Turbūt jau iš pavadinimo aišku, kokio turinio ši, daugiau kaip 350 puslapių knyga: ,,1994 m. netoli Vilniaus centro, ant Neries upės skardžio, kitoje pusėje priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje aptikta masinė kapavietė. Joje 1944–1947 m. buvo užkasami ir nukankintų ar nužudytų rezistentinio judėjimo dalyvių palaikai”, — rašoma knygos viršelyje. Kasinėjimai ir tyrimai parodė, kad tarp tų sužvėrėjusių budelių aukų buvo ir vysk. Vincentas Borisevičius. Knygoje — kapavietės tyrinėjimo dokumentai, atpažintų aukų duomenys, mirties bausmės įvykdymo būdai ir vykdytojai–budeliai. Tai dar vienas akivaizdus žmogaus nužmogėjimo įrodymas.

Ar galima tiems žiauriems pusžmogiams taikyti žvėries, o jų elgesiui — žvėriškumo — epitetus? Tai būtų netikslus ir žvėris įžeidžiantis palyginimas. Net  plėšriausi žvėrys nežudo ir nekankina vien dėl pasitenkinimo. Jie užmuša tik gindamiesi ar norėdami numalšinti alkį. Žmogus yra vienintelis sutvėrimas, kuris randa pasitenkinimą kito kančioje, kuris užmiršta visas ilgų civilizacijos amžių įdiegtas normas ir visiškai sulaukėja.

Atrodo, kad tas laukiniškas žiaurumas nesutramdomas: pasireiškia visur ir visada: jį vykdė ne tik komunizmo auklėtiniai  (net ir lietuviai), bet ir vokiečiai, kurie save laikė aukštos kultūros žmonėmis. Visais laikais, visose tautose, visuose žemynuose (deja, ir šiomis dienomis) žmogus atrado būdų ir priemonių kankinti kitus, drįsusius kitaip galvoti, elgtis, tikėti, net atrodyti...