Suvažiavimo dalyviai ir organizatoriai M. Mažvydo bibliotekoje. (Vygaudo Juozaičio nuotr.)

Vilniaus magiškas laikas. II Pasaulio lietuvių rašytojų suva­žiavimas

Jolanta Vitkutė.

Oro uostuose tvyro lengvas chaosas, eilės nuvingiuoja tarsi vasarinės upės, siaučiant lietaus sezonui Meksikoje. Grįžtu iš Vilniaus, II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo, pilna įspūdžių ir emocijų. Kaip gerai, jog į kelionę mane lydėjo mano vyras Andrés – dabar laukdami kilsiančio lėktuvo, galime prisiminti matytas parodas, diskutuoti apie išgirstus lietuviškus kūrinius – net ir gerai nesuprantant lietuvių kalbos, jos tėkmė ir skaitančiojo balsas palieka pėdsakus širdyje. Ilgam. Juk tai – magiškas laikas.

Dalyvius sveikina suvažiavimo organizatorės. Iš k.: B. Jonuškaitė-Augustinienė, Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Jūratė Caspersen.

Aš nepaprastai didžiuojuos lietuvių rašytojais, suvažiavusiais į Vilnių iš skirtingų pasaulio šalių. Vėl sklaidau II Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos antologiją „Egzodika II” tarsi trijų dienų prisiminimus. Žiūrėk, sakau vyrui – tai Kristina Janušaitė-Valleri iš Italijos, jos elegantiškos eilės glosto širdį lietuviškais žodžiais ir kartais kvepia kava. Čia Akvilina Cicėnaitė-Charles, kurios knygų puslapiai medituoja sakiniais, prisisotinusiais Australijos dvelksmo ir gyvenimo neišverčiamumo. Sandra Petraškaitė-Pabst, gyvenanti Vokietijoje ir tiksliai nusakanti lietuviškų žodžių skambesį, pagriebianti nykstančias prasmes ir jas tarsi įamžinanti kalbos fotografijose. Dalia Staponkutė iš Kipro. „Iš dviejų renkuosi trečią”, – sako ji, žadėdama pasirinkimo laisvę. Vilma Kava iš Čika­gos užklumpa su klausimu – jei kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, ką prisimintumei, ką ištartumei garsiai, o ką nutylėtum? Paul Jaskunas, atvykęs iš Marylando ir eilėraščiais matuojantis laiką. Antanas Šileika, kurio žodžiai suskamba keliaudami nuo mūsų suvažiavimo iki Rotušės. Čia rašytojo žmona Snaigė – Kanados lietuvių menininkė – tuo pat metu švenčia parodos atidarymą.

Skirtingi ir panašūs, ilgesiu rašydami savo istorijas, mes vėl susirinko­me. Jau antrą kartą. Švęsti savo bendrys­tės. Apglėbti Lietuvą. Dovanoti savo knygas. Dalintis mintimis ir kūryba. Prisiminti. Susipažinti. Išsaugo­ti tai, kas brangiausia. Tiesiog pabūti kartu.

Kultūros taryba renginio reikšmės nesuprato

Kūrybos skaitymai – Vilma Kava.

Plačiau apie II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, jo organizavimo patirtis, įspūdžius ir nuotaikas kalbamės su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Kultūros komisijos pirmi­ninke, Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo idėjos autore Jūrate Casper­sen ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke, rašytoja Birute Jonuškaite-Augustiniene.

Pasidalinkite savo patirtimi apie II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo organizavimą šiuo gan sudėtingu laikotarpiu. Ar gelbėjo pirmojo susitikimo patirtys, užmegzti kontaktai, ilgas pandeminis išsiskyrimas? Galbūt viskas ėjosi kaip sviestu patepta? Ar visgi susidūrėte su kliūtimis? Kokiomis? Kaip pavyko jas išspręsti?

Jūratė Caspersen: II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimui rengtis pradėjome prieš metus. Pirmasis organizacinio komiteto (jį sudarė Jūratė Caspersen, prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jolanta Budriūnienė, dr. Žydronė Kolevinskienė ir Birutė Jonušaitė-Augustinienė – red. past.) posėdis įvyko 2021 m. liepos 18 d. Ir jau tada nutarėme gan daug: laiką, vietą, almanacho „Egzodika II” bendrą temą – „Tolstanti/artėjanti Lietuva”. Taip pat sutarėme, kad I suvažiavimo formatas pavyko, tad reiktų jį išlaikyti ir II suvažiavime. Pasiskirstėme darbais. Reikėjo parašyti kvietimus I suvažiavimo dalyviams ir laiškus Lietuvių Bendruomenių pirmininkams, kad jie pakviestų savo gyvenamose šalyse kuriančius ir leidžiančius knygas registruotis į suvažiavimą. Ruošėme paraiškas suvažiavimo finansavimui ir kūrybos almanacho leidybai, derinome programą, apgyvendinimo ir maitinimo klausimus. Viena pagrindinių užduočių buvo parengti ir išleisti suvažiavimo dalyvių kūrybos almanachą „Egzodika II”. Aptarti darbus kas dvi savaites „susitikdavome” Zoom platformoje. Artėjant suvažiavimo datai, baigėme rengti kultūrinę programą ir suderinome apsilankymą Prezidentūroje.

Didžiausias sukrėtimas buvo sužinojus, kad Kultūros taryba (KT) nusprendė neparemti suvažiavimo. Labai tikėjome, kad I diasporos rašytojų suvažiavimo sėkmė 2019 m. įtikino kultūros ekspertus tokio renginio reikalingumu, abipuse nauda, kai į tėvynę sugrįžta po pasaulį pasklidę lietuvių ir lietuvių kilmės rašytojai, dalijasi gyvenimo patirtimi, socialiniais kontaktais, dovanoja nacionalinei bibliotekai svetur išleistas knygas lietuvių ir užsienio kalbomis.

Kūrybos skaitymai – Antanas Šileika.

Pribloškė ne tai, kad parama neskirta (prašytojų visada yra daugiau nei resursų), bet argumentai, kodėl pro­jektui duota tiek mažai balų. Tada suskubome ieškoti privačių rėmėjų.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: II suvažiavimą buvo lengviau pradėti organizuoti, nes jau turėjome I suvažiavimo dalyvių sąrašą, bet nebuvome tikri, ar rašytojai norės atvykti į Lietuvą tokiu sudėtingu laiku, kai visi dar abejojo dėl pandemijos ir jos pasek­mių. Vis dėlto džiaugėmės, kad šios prie­žastys nesustabdė mūsų kolegų ir jau pernai rudenį buvo nemažas būrys entuziastų, kurie iš karto užsiregistravo, planuodami kelionę. Ir atvyko nepaisydami ne tik COVID-19 viruso, bet ir karo keliamos grėsmės. Tačiau, kaip paminėjo Jūratė, buvo kitų kliūčių, labai nuliūdinusių mūsų organizacinį komitetą. Sulaukėme neigiamo atsakymo iš Kultūros tarybos, kad ji dalinio finansavimo projektui neskirs. Paprašę ekspertų vertinimo, kodėl nebu­vo skirtas finansavimas, gavome atsakymą: „didžiausia bėda – keleriopas neapibrėžtumas: nežinoma, kiek daly­vių atvyks bei sunku prognozuoti, ar renginys iš viso įvyks. Taip pat keista, kad paraiškos teikėjai nesinaudoja pandemijos suteiktais įrankiais – renginį galima organizuoti nuotoliniu būdu.” Taigi vasarį, kai jau buvo visi or­­ganizaciniai darbai įsibėgėję, buvom pastatytos prieš faktą, kad visas mūsų triūsas yra įvertintas nuliu, kad ekspertams vis dar neaišku „ar renginys įvyks” (nors jie gavo užsiregistravusių dalyvių sąrašą, kurių dalis tuo metu jau buvo ir bilietus į Lietuvą nu­sipirkę), ir kad turėsime suvažiavimą surengti be jokio KT rėmimo. Ką gi, nenuleidome rankų ir toliau dirbome. Labai džiugu, kad atsirado dosnus rėmėjas, Antanas Šakinis, VšĮ „Lietuvos namai” vadovas, kuris finansavo Suvažiavimo dalyvių maitinimą, o anto­logijos „Egzodika II”  išleidimą – Lietuvių Fondas. Už šios antologijos parengimą ypač esame dėkingi Žydronei Kolevinskienei. Suvažiavimą parėmė ir Jūratė Caspersen, ir žinoma, visos jį organizavusios įstaigos: Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjunga, ir M. Mažvydo bibliote­ka bei Renginio partneriai: Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namai, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Rašytojų klubas.

Kūrybos skaitymai – Valdas Aušra.

Sunku suprasti ekspertus, kodėl šis, per Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondą pateiktas projektas, puikiai atitinkantis Programą: „Globali Lietuva” idėjos sklaida, finansavimo negavo. Juk šio projekto esmė – gyvas, o ne nuotolinis bendravimas ir „Egzodika II” pristatymas. Galbūt tai yra nerimą keliančios tendencijos – leisti karaliauti kad ir abejotinos meninės vertės vizualui, vis labiau nustumiant į paraštes rašytinį meną – dalis? Juk šiais metais šimtmečio proga ne tik iš KT gavome tokių neįtikėtinų „dovanų”: pirmą kartą per visą Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos gyvavimą ši premija nebuvo skirta nė vienam rašytojui. Jeigu sprendėjų nuomone jos neverti tokie klasikai kaip Kazys Saja ar Vytautė Žilinskaitė bei daugybė kitų literatūros titanų, tai, matyt, baigia įsigalėti knygų neskaitančios kartos valia.

Gerai, geriau, dar geriau

Taip premijos, programų finansavimas dažniausia atspindi visuome­nei svarbius pokyčius, tarsi nurodo kryptį, kur link einama, į ką orientuo­jamasi. Tad tikėkimės, jog tai tik šių metų „netikėtumas”, o ne besiformuojanti tendencija. Bet grįžkime prie suvažiavimo. Kokius įspūdžius parsivežėte namo? Kas buvo labiausia prie širdies, galbūt kas nors maloniai nustebino? O galbūt į užrašinę nugulė ir pastabų sąrašas, ko kartoti nenorėtumėte?

Jūratė Caspersen: Įspūdžiai iš renginio patys geriausi. Buvo be galo miela vėl pasimatyti su jau pažįstamais ir susipažinti su naujais rašytojais. Mane maloniai nustebino, kad yra tiek daug geros ir įvairios lietuvių literatūros, parašytos už Lietuvos ribų, ir rašytojai bei poetai atvyksta savo kūrybą pristatyti į Lietuvą, dažnai ne tik Vilniuje, bet ir savo gimtuosiuose miestuose ir miesteliuose. Man pačiai, jau 30 metų gyvenančiai Šveicarijoje, yra labai įdomu lyginti kitų tautiečių emigrantines patirtis su savo, reflektuoti įvairius ryšio su Lietuva požiūrius.

Knygų paroda.

Šveicarijoje jau 20 metų veikia Ciuricho Lietuviškos knygos klubas. Stebime diasporoje kuriančius rašytojus, mielai kviečiamės juos į savo vakarones ir virtualius susitikimus. Tai man pačiai pirmasis suvažiavimas su rašytojais Vilniuje prieš trejetą metų, jau padovanojo galimybę keletą autorių pakviesti pristatyti savo kūrybą ir Šveicarijoje.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: Džiaugiuosi, kad šiame suvažiavime daugelį žmonių jau galėjau sutikti kaip senus gerus pažįstamus, kad kiekvienas jų yra užsifiksavę atmintyje su savo išskirtiniu temperamentu, kad pradedu juos pažinti ne tik iš knygų. Žinoma, labai gaila, kad buvo ir tokių, kurie jau iškeliavo Amžinybėn. Kalbu apie ypatingai mielą ir malonią I suva­žiavimo dalyvę – Mariją Petrikaitę-Ma­žeikienę, saugau šios močiutės man pasirašytą knygelę „Maniutės sąsiuviniai”, skirtą didžiausios lietuvių kalbos salos Baltarusijoje – Gervėčių krašto – istorijai. Atsimenu, kaip smagiai su ja pasikalbėjome! Abi prisiminėme 1970-aisiais Maniutę per Gervėčių ekspediciją „atradusią” tautosakininkę Danutę Krištopaitę, su kuria bičiuliavausi daugybę metų.

Apskritai, labiausiai vertinu individualius pokalbius ir jų man šiais metais buvo gerokai per mažai. Žinoma, dėl to kaltinu ir pati save, kad negalėjau visą laiką būti kartu su suvažiavimo dalyviais (tokia jau ta pirmininkės dienotvarkė, kad amžinai yra neatidėliotinų reikalų ar interesantų), bet ir programa buvo labai intensyvi, daug veiksmo, daug pažintinių renginių, o man norėjosi daugiau pokalbių, diskusijų, gal net ginčų. Manau, kad rengdamos III suvažiavimą būtinai bent vieną dieną skirsime tokiam neformaliam bendravimui, individualiems pokalbiams ar kūrybinėms dirbtuvėms.

Kokius skirtumus pastebėjote tarp šių dviejų pasaulio lietuvių rašytojų susitikimų?

Jūratė Caspersen: Nors didelė dalis II suvažiavimo dalyvių buvo ir I suvažiavime, sulaukėme naujų vardų ir veidų, dalyvių ratas išsiplėtė. Tuo tarpu, geopolitinė padėtis įtakojo, kad nebeatvyko rašytojai iš Rusijos ir Baltarusijos bei iš tolimesnių kraštų dėl karo veiksmų Europoje.

Jolanta Vitkutė, Kristina Janušaitė-Valleri ir Dalia Staponkutė Prezidentūroje.

Po I suvažiavimo gavę teigiamą atgarsį, nutarėme ir šiemet laikytis panašios suvažiavimo programos: skaitymai, almanacho „Egzodika” pristaty­mas, vakaronės, kultūrinė programa. Rašytojams pageidaujant, organizavo­me susitikimą su Lietuvos leidėjų asociacijos atstovais, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. (Susitikime – diskusijoje dalyvavo leidyklos „Tyto Alba” vadovė Lolita Varanavičienė, leidyklos „Aukso žuvys” vadovė Sigita Pūkienė, leidyklos „Slinktys” direktorius Juozas Žitkauskas, leidyklos „Juoda ant balto” direktorė Giedrė Pūrienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Leidybos skyriaus vedėja Laimutė Grikinienė – red. past.)

Vienas iš man įsimintinų dalykų II  suvažiavime – apsilankymas Prezidentūroje. Su diasporos rašytojais planavo susitikti pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Pasikeitus planams (turėjo išvykti į užsienį), mus mielai priėmė Prezidento patarėjų komanda. Nuskambėjo ir p. Dianos Nausėdienės video sveikinimas, kuriame ji nuoširdžiai palinkėjo diasporos rašytojams išlaikyti savo individualumą ir mąstymo įvairovę, padėkojo už nenutrūkstamą lietuvybės giją jų kūryboje.

I ir II „Egzodikos” taip pat skiriasi. Pirmoji – pristatė 35 atrinktus lietu­vių ir lietuvių kilmės rašytojus, kuriančius už Lietuvos ribų, tarp kurių buvo ir nedalyvavusių suvažiavime. Antroji – sutelkė dėmesį į dalyvaujan­čius forume. Bet ir čia atsirado papildoma dalis – „Neatrasta lietuvių egzodo klasika”. Į ją įtraukti penki jau Amžinybėn iškeliavę išeivijos kūrėjai, kurių vardai šiandieniniam Lietuvos skaitytojui mažiau žinomi, nors palikę ryškų pėdsaką išeivijos kultūrinėje ir literatūrinėje erdvėje.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: Man atrodo, kad šio suvažiavimo atmosfera buvo gerokai šiltesnė, mažiau oficialumo, mažiau įsitempimo, atsargumo. Tai, manau, natūralus dalykas: antrą kartą susitikus lengviau bendrauti, visi jau lyg ir pažįstami, terei­kia vieniems kitus prisiminti, prisiminti vieniems kitų knygas. Nes per pandemiją, ko gero, perskaitėme jų daugiau. Trečią kartą, manau, bus dar smagiau – kaip giminių suvažiavime, kai norėsis tarpusavyje pasidalinti ne tik tuo, kas per tuos trejus metus įvyko kūrybos lauke, bet ir asmeniniame gyvenime. Ir tai puiku. Taip ir turi būti. Manau, kad po šio suvažiavimo užsimegs daug daugiau asmeninių draugysčių nei po pirmojo.

Kaip visad norisi įlįsti ir į renginio užkulisius. Ar nenutiko smagių, spontaniškų dalykų geriant ka­vą, lankantis nepaprastai įdomių parodų salėse ar klausant dalyvių kūrybos Rašytojų klube Vilniuje? Dalykų, kuriuos prisiminus, iki šiol norisi šypsotis.

Jūratė Caspersen: Gal nuskambės neįtikinamai, bet šį renginį lydėjo kažkoks reto atvirumo, pasitikėjimo, bendrystės ir bičiulystės jausmas, kaip seniai nesimačiusių ir labai išsiilgusių draugų būryje. Jei kas atsitiko, tai bu­vo pakomentuota vietoje, pasidžiaug­ta, sureaguota. Tikras laisvų žmonių laisvas bendravimas.

Užkulisiuose liko organizatorius sukaustęs liūdesys dėl kolegės dr. Žydronės Kolevinskienės nelaimės. Dieną prieš suvažiavimą staiga mirė jos tėvelis. Jai, kaip Lietuvių diasporos literatūros tyrėjai ir mokslininkei, atiteko liūto dalis rengiant almanachą „Egzodika II”. Ji ruošėsi jį pristatyti, pasidžiaugti diasporos kūryba, išleistomis naujomis knygomis, vesti skaitymus Rašytojų klube. Neplanuotai tu­rėjome ją pakeisti.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: Gal ne tiek man svarbūs kokie nors smagūs nuotykiai ar tam tikros problemos, kurios buvo iškilusios ir kurias reikėjo staigiai išspręsti taip, kad nesubjurtų suvažiavimo dalyvių nuotaika, kiek žmonių veidai, temperamen­tas, laikysena. Esu prozininkė, nuolatos fiksuoju tam tikras detales, todėl dar ilgai atmintyje išliks ne tik „Egzodika II” įamžinti visų dalyvių veidai, bet ir jūsų, Jolanta, suknelės margumas, ir Mildos užkrečiantis juokas bei artistiški judesiai, Neringos – spalvingos kojinaitės, Ramunės – vaikiškas nuoširdumas, Valdo oratoriški gebėjimai ir t.t. Galbūt visa tai kada nors suguls į kokį romaną, pravers vienam ar kitam personažui.

Ir tradicinis atsisveikinimo klausimas – ar jau kirba mintyse nauji planai, susiję su pasaulio lietuvių rašytojų visuomene?

Jūratė Caspersen: Organizatorių ir dalyvių bendras sutarimas – suvažiavimų tradiciją reikia tęsti. Tai yra tikri kūrėjų „sugrįžimai” – kartu su savo kūryba. Jų patirtis, socialiniai kontaktai, idėjų įvairovė, mainų perspektyva – visa tai yra labai reikalinga Lietuvai.

Ir diasporos rašytojams reikalinga susitikimų Lietuvoje platforma. Jau po I suvažiavimo dalyviai pabrėžė tokio bendrabūvio naudą kūrybiniam darbui ir tapatybės puoselėjimui.

Diasporos rašytojai ateityje pageidautų darbinių sesijų su kūrybinėmis dirbtuvėmis, pokalbių su literatūros kritikais, vertėjais, paskaitų apie lietuvių literatūros kryptis ir tendencijas, diskusijų skirtingų kartų poezijos/ prozos klausimais ir pan.

Tokie suvažiavimai galėtų vykti kas 3 metai. O tarp suvažiavimų – naujų knygų sutiktuvės ir pristatymai Lietuvoje.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: Taip, man jau kirba mintys, kaip surengti kitą suvažiavimą, tarkim, kur nors kūrybos ir poilsio namuose, ar kokiame dvare, kur visi suvažiavimo dalyviai kartu gyvendami po tuo pačiu stogu tris ar keturias paras (niekas tuo metu nebūtų suplanavęs jokių kitokių susitikimų ar reikalų) galėtų nuolatos bendrauti, aptarinėti vieni kitų kūrybą, paklausyti profesionalių kritikų nuomonės, padiskutuoti su būriu pakviestų Lietuvoje gyvenančių rašytojų, pasiklausyti paskaitų apie šiuolaikinę literatūrą, padainuoti, pasėdėti prie laužo, o gal ir pašokti. Štai ta­da iš tikrųjų vieni su kitais artimai susipažintų ir pajustų, ką reiškia rašto žmonių bendrija. Kita vertus, pagal galimybes, gal įmanoma būtų įtraukti užsienyje gyvenančius rašytojus į kasmet Lietuvos rašytojų sąjungos organizuo­jamus kitus projektus. Žinoma, visada iškyla kelionės finansavimo klausimas, bet gal atsirastų norinčių atvykti ne tik į Suvažiavimą, ir ne tik po trejų metų.

Tačiau kol kas tai tik svajonės. Manykim, kad jos išsipildys.

Dėkui už pokalbį. Ir iki kitų kūrybinių susitikimų!

Susitikimas su leidėjais. Iš k.: Laimutė Grikinienė, Lolita Varanavičienė, Sigita Pūkienė, Giedrė Pūrienė, Juozas Žitkauskas. (J. Andrés nuotr.)

Trumpai:

2019 m. Vilniuje  įvyko I Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Po trejų metų, 2022 m. birželio 28–30d. pasaulio lietuvių rašytojai vėl sugužėjo į Vilnių.

II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo organizatoriai:

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (idėjos autorė – Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen)

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė)

Lietuvos Rašytojų sąjunga (pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė)

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė)

Egzodika II

Antrąją Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos antologiją „Egzodika II” sudarė literatūrologė dr. Žydronė Kolevinskienė. Išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Leidybą finansavo Lietuvių Fondas. Čia publikuota 24-ių autorių poezijos ir prozos tekstai. Naujiena – „Neatrasta lietuvių egzodo klasika”, kurioje pristatomi 5 išeivijos autoriai.

Suvažiavimo dalyviai

Neringa Abrutytė (Danija), Aušra Valdas (JAV), Rūta Baublytė-Kaufman (Šveicarija), Akvilina Cicėnaitė-Charles (Australija), Viktorija Diawara (Malis, Lietuva), Judita Grublienė (Jungtinė Karalystė), Kristina Janušaitė -Valleri (Italija), Paul Jaskunas (JAV), Vilma Kava (JAV), Rasa Kochanauskaitė-Raižienė (Airija), Aušra Matulevičiūtė (Prancūzija), Milda Motekaitis De Voe (JAV), Jutta Noak (Vokietija), Ramunė Ordo (Lenkija), Sandra Petraškaitė-Pabst (Vokietija), Rasa Sagė (Nyderlandai), Dalia Staponkutė (Kipras), Nijolė Marytė Šerniūtė (JAV), Antanas Šileika (Kanada), Junda Vaitkė (Airija) Jolanta Ona Vitkutė (Meksika).

Apsilankymas Vytauto Kasiulio muziejuje. (J. Andrés nuotr.)

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Liepos 21 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 57)