Castellucci, dramblys ir ateitininkai

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ


Baigiantis metams, nutariau baigti pradėtus darbus, pirmiausia – pabaigti rašyti straipsnį. Deja, to neįvykdžiau, nes kompiuteris užsiožiavo ir visą darbą ,,sugadino” – neleido daugiau prie jo prieiti. Pergalvojusi dar kartą, rašau truputį kitaip.

Pirma noriu atkreipti dėmesį į tris asmenis, kurie rašė spaudoje apie Romeo Castellucci spektaklį ,,Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”. Tai kun. dr. Kęstutis Trimakas (,,Draugas”, 2012 m. spalio 20 d. ir lapkričio 3 d.), Vitalija Dunčienė (,,Draugas”, 2012 m. spalio 27 d.) ir kun. Robertas Grigas (Bernardinai.lt, 2012 m. spalio 15 d.) Kun. Trimakas, aptaręs minėtą spektaklį, teigia, kad ,,veikalas savo įvaizdžiais yra lankstus. Jis palieka daug vietos kiekvienam žiūrovui įterpti savo pasaulėžiūrą. (...) Mūsų šiuolaikiniams žmonėms tokio žmogaus ir jo Išganytojo supratimo kaip tik labai trūksta.” Kun. Grigas iškelia Kristaus veido prasmę, sakydamas, jog „tas Veidas ant kryžiaus reiškė viltį ir prasmę sukilėliams, partizanams, tremtiniams. Jis įkvėpė teisingumo siekį pogrindžio spaudos leidėjams ir Kryžių kalno statytojams. (...) Kada, kaip įvyko ši metamorfozė – nuo Kristaus Veido vėliavų ant barikadų, juosiančių apgultą parlamentą 1991 m., iki kažkokių daiktų svaidymo į Kristaus Veido atvaizdą 2012 m. Vilniaus dramos teatre?” Dunčienės nuomone, „Šis režisierius priklauso tai menininkų grupei, kurie kelia į populiarumą ir materialinę gerovę tiesiasi nepadoriai elgdamiesi su krikščionių tikėjimo simboliais, skaudindami tikinčiuosius.”

Pasipiktinimas kilo dėl vienos scenos, kurioje ekskrementai mėtomi į paveikslą, vaizduojantį Kristų. Lietuvos kultūros ir teatro valdininkai paaiškino, kad vaikai spektaklio metu į paveikslą svaidys ne mėšlo gniutulus, o granatas. Kun. Trimakas yra pastebėjęs, jog ,,Romeo Castellucci sakosi susižavėjęs jaunu menininku, kuris kaip meną pardavinėjo savo išmatas dėžutėje...” Prieš penkiasdešimt metų man vienas psichologas aiškino, kad išmatos yra vaiko pirma kūryba. Atrodo, jog Castellucci netoli pažengė nuo savo pirmos kūrybos.

Noriu atkreipti dėmesį, kad čia mano išvardinti trys autoriai nė vienas spektaklio nematė. Tad visą informaciją apie spektaklį jie gavo iš kitų šaltinių, kurie jau buvo paveikti kitų autorių nuomonių. Man tai primena pasakojimą apie penkis aklus vyrus, kuriems buvo užduota patikrinti, kaip atrodo dramblys. Pirmas, palietęs dramblio ausį, pasakė, kad dramblys yra kaip lėkštė; antras, apčiupinėjęs koją, nusprendė, kad dramblys yra kaip medžio kamienas. Trečias, užgriebęs gyvūno nosį, pastebėjo, jog dramblys – tikras smauglys; ketvirtas patikrino iltį ir pasakė, jog dramblys atrodo kaip riestas ragas. O penktas, atsirėmęs į šoną, nusprendė, jog gyvulys yra ne kas kita, o tvora. Kalbėdami apie spektaklį gauname panašų rezultatą: kai kas bando jame atrasti meną, nes taip jis pristatomas, kiti žiūri į jį kaip į religinio simbolio išniekinimą.

Man pasisekė internete pamatyti šio spektaklio antrą dalį, kurioje paveikslas apmėtomas akmenimis ar mėšlu ir granatomis. Tai, ką pamačiau, buvo šventvagiškas elgesys ir „tokio supratimo” tikrai man nereikia. Galvoju, jog kai kam jo gali reikėti, tačiau tai brukti visiems yra tas pats, kaip sveikam imti stiprius vaistus, kurie ligoniui padeda, o sveikam labai pakenkia. Kiekvienas turi pats nuspręsti, o ne žiniasklaida sekti. Lietuvos spaudoje apie prie teatro vykusias demonstracijas, nukreiptas prieš spektaklį, buvo rašoma, kad tai ,,primityvus bažnytinis jaunimas (protestuojantys ateitininkai – G. K.) aukštojo meno pilotažo nesupranta”. Bet nutylėta, kokias pašaipias replikas jų adresu švaistė iš teatro išeinantieji, o vienas net puolė demonstruojančiuosius, bet buvo policijos sulaikytas.

Prieš šimtą ir daugiau metų, kai per Europą nusirito nihilizmas, tikintieji buvo vadinami neapsišvietusiais, tamsių prietarų besilaikančiais kaimiečiais bei davatkomis. Tačiau atsirado studentai, kurie išdrįso viešai išpažinti ir kovoti už tikėjimą. Taip gimė ateitininkai. Praėjus šimtui metų, ateitininkai toliau šią kovą tęsia. Šį rudenį jie stovėjo prie teatro, kur buvo rodomas Castellucci spektaklis, su plakatu „Esama dalykų, kurių nevalia dergti.” Jie nebijojo, kad juos pavadins neišmanėliais, nesusipratusiais ir naiviais. Kaip Vytautas Landsbergis sakė, „vienykimės, kam nesvetima paprasčiausias padorumas ir sveikas protas”.