poli
L. Polikaitis: ,,Man mano ryšys su Lietuva reiškia labai daug. Tai langas į mano šeimos praeitį.”

JAV lietuvė džiaugiasi puikia patirtimi Lietuvoje

Lina Polikaitis, Amerikos lietuvė kilusi iš Los Angeles, California valstijos, tikrų tikriausiai įsimylėjo kraštą, iš kurio į Ameriką atvyko jos protėviai. Neseniai Lina baigė mainų programos LCC tarptautiniame universitete, įsikūrusiame Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje, rudens semestrą. ,,Apie galimybę studijuoti Lietuvoje išgirdau iš draugės, kuri taip pat yra Amerikos lietuvė, ir prieš keletą metų taip pat mokėsi čia pagal mainų programą”, – pasakoja Lina, kuri studijuoja sociologiją California Lutheran University.

Jos santykis su Lietuva išties ypatingas: Lina kalba lietuviškai, jaučiasi esanti labiau lietuvė nei amerikietė ir nuo pat pirmojo apsilankymo į Lietuvą prieš septynerius metus nuolat čia sugrįžta. Šį kartą jos apsilankymas dar prasmingesnis, nes jį praturtino jos patirtis LCC tarptautiniame universitete – išskirtinėje aukštojoje mokykloje, kurioje studijuoja studentai iš 27 pasaulio šalių. ,,Aš vis dar negaliu suskaičiuoti šalių, kuriose dabar turiu draugų, ir negaliu patikėti, kad mums teko laimė mokytis vieniems iš kitų”, – sako Lina pokalbio metu.

polo– Lina, tavo šeima yra lietuviškos kilmės. Kaip tavo šeimos nariai atsidūrė JAV?

– Istorija ar istorijos bent jau man išties labai įdomios. Visi keturi mano seneliai gimė Lietuvoje ir pasitraukė iš šalies karo metais, siekdami išvengti rusų persekiojimų. Pirmiausia jie pasitraukė į Vokietiją, iš kur galiausiai išvyko į JAV, nes grįžti į Lietuvą buvo nesaugu. Jų pažįstami pasirūpino, kad jie gautų  kvietimus į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano mamos mama išvyko iš Lietuvos su giminaičiais ir pasiekė Vokietiją be vargo. Mano senelis, mamos tėtis, besitraukdamas patyrė daug sunkumų. Nors jis pasitraukė su visa šeima, pakeliui jų traukinį bombardavo, ir jis vienintelis iš šeimos išgyveno. Per klaidą jį palaikė vokiečių kareiviu ir nusiuntė į karo ligoninę. Supratę, kad jis – ne kareivis, perkėlė į kitą ligoninę ir išsiuntė priverstiniams darbams. Jis paspruko ir šiaip ne taip pasiekė Vokietiją, kur sutiko mano močiutę, susituokė ir susilaukė pirmojo vaiko (mano tetos). Jie išvyko į Ameriką 1949 metais, kai surado žmones, sutikusius būti jų rėmėjais. Kita močiutė iš Lietuvos emigravo dar būdama vaikas, kartu su savo tėvais. Jie kėlėsi į Švediją, bet juos sustabdė karinis vokiečių laivas. Vokiečiai vyrus išsiuntė kasti griovių, o moteris ir vaikus išsiuntė į Vokietiją, kur moterys dirbo ginklų gamykloje. Galiausiai šeima vėl susitiko ir pasitraukė į pabėgėlių stovyklą kartu su daugeliu kitų lietuvių. 1949 metais jie išvyko į Ameriką ir ten susitiko su savo rėmėjais. Tėčio tėtis pasitraukė su vokiečiais, kai prasidėjo rusų invazija ir kirto Vokietijos sieną be problemų. Šeima atsidūrė pabėgėlių stovykloje. Į Ameriką jie atvyko taip pat 1949 metais.

– Tu kalbi lietuviškai. Vadinasi, tavo šeima per visus metus išlaikė lietuvybę – kalbėjo lietuviškai, laikėsi tradicijų ir taip toliau?
 
– Tikrai taip! Aš pirmiausia pradėjau kalbėti lietuviškai. Angliškai turėjau išmokti nuėjusi į priešmokyklinę grupę, kur niekaip negalėjau suprasti, kodėl kiti vaikai nesimoko lietuviškai, jei aš turiu mokytis angliškai. Kadangi mano seneliai atvyko į JAV ne kaip emigrantai, o kaip pabėgėliai, jie nenorėjo prarasti savo lietuvybės. Mano tėvai užaugo kalbėdami lietuviškai, sekdami lietuviškomis tradicijomis, buvo labai įsitraukę į lietuvių bendruomenės gyvenimą. Man pasisekė, kad mano tėvai buvo patriotiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu ir išlaikė lietuvybę augindami mane ir mano brolį. Nors ir keista, aš, būdama antros kartos JAV pilietė, save tapatinu daugiau su Lietuva nei su Amerika.

– Kurioje JAV dalyje tu gyveni? Ar ten aktyvi lietuvių bendruomenė? Jei taip, ar pati dalyvauji jos veikloje?

– Gyvenu California, netoli Los Angeles. Ten gana didelė lietuvių bendruomenė – apie 2,500 aktyvių narių. Šiuo metu priklausau tautinių šokių kolektyvui, aktyviai dalyvauju lietuvių skautų veikloje, lankausi lietuvių studentų renginiuose bei prisidedu prie ateitininkų veiklos. Beveik keturiolika metų kone kiekvieną sekmadienį lankiau lietuvių mokyklą. Čia mokiausi lietuvių gramatikos, literatūros, istorijos, geografijos, tautinių šokių, dainų ir menų. Viskas, ko buvo mokoma šioje mokykloje, siejosi su Lietuva. Man labai patinka būti lietuvių bendruomenės dalimi, todėl stengiuosi kuo aktyviau dalyvauti jos veikloje.

– Ką ir kur studijuoji JAV? Kaip sužinojai apie galimybę studijuoti Lietuvoje?

– Aš studijuoju sociologiją California Lutheran University. Apie galimybę studijuoti Lietuvoje išgirdau iš draugės, kuri taip pat yra Amerikos lietuvė. Prieš kelis metus ji taip pat atvyko pagal mainų programą studijuoti Lietuvoje. Aš norėjau pasinaudoti galimybe praleisti bent pusmetį šioje šalyje, kuri man buvo tokia artima visą gyvenimą, tad nors mano universitetas ir nepalaiko tiesioginių ryšių su LCC, abu universitetai man daug padėjo įgyvendinant šį mano troškimą.

– Ar esi prieš tai buvusi Lietuvoje? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai apie šalį, Klaipėdą, LCC?

– Lietuvoje esu jau trečią kartą. Pirmą kartą atvykau prieš septynerius metus su šeima, bet čia praleidome tik dvi savaites. Tai buvo nuostabus patyrimas – visą gyvenimą Amerikoje aš suvokiau save kaip tautinės mažumos atstovę, nes dauguma žmonių net nežino, kur yra Lietuva, jau nekalbant apie kažką daugiau. Tad kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir išgirdau žmones gatvėje kalbančius lietuviškai, pamačiau tautinius paminklus, apie kuriuos anksčiau buvau tik skaičiusi, jaučiausi kaip pasakoje. Mane labiausiai paveikė tai, kas tradiciškai paveikia žmones, tai, kas akivaizdu. Antrą kartą atvykau į Lietuvą su savo šokių kolektyvu 2009 metų vasarą. Čia su draugais praleidau apie mėnesį ir viešnagės pabaigoje jaučiausi jau ne kaip turistė. Prieš atvykdama į Klaipėdą praleidau visą vasarą Vilniuje, tad persikrausčiusi iš karto pajaučiau, kad Klaipėda – gerokai mažesnis miestas. Iš pradžių nebuvau tikra, kad man jis patiks taip pat kaip Vilnius, bet, patikėkite, dabar man čia labai gera. LCC padėjo man pasijusti kaip namie, nes visi buvo labai draugiški ir labai šiltai mane sutiko.

– Kuo tau, kaip Amerikos lietuvei, naudinga ši LCC mainų programa?

– Pagrindinis dalykas, dėl kurio man ši programa prasminga, yra tai, kad aš čia jaučiuosi kaip namie. LCC labai šiltai sutinka žmones, bet kaip Amerikos lietuvė aš tą jaučiu dar labiau. Taip sakau, nes visą gyvenimą buvau lietuvė, gyvenanti JAV. Čia viskas atvirkščiai – aš esu amerikietė, gyvenanti Lietuvoje. Tai labai naudinga, nes aš dar labiau pamilau ir geriau supratau šią šalį. Čia galiu būti jos kasdienio gyvenimo dalimi ir panirti į tą kultūrinę gelmę, kurios turbūt neįmanoma visiškai turėti Amerikoje.

– Jei palygintumei LCC su savo universitetu JAV – kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Ar, tavo nuomone, LCC iš tiesų suteikia amerikietišką artes liberales išsilavinimą, kaip skelbiama jo reklamoje?

– LCC daug kuo labai panašus į tą universitetą, kuriame studijuoju JAV. Dėstytojai taip pat labai įsitraukia į studentų mokymosi procesą ir visada yra pasirengę padėti. Čia galbūt net labiau nei namuose. Šiek tiek skiriasi dėstymo metodika, bet ne drastiškai. Manau, kad LCC išties suteikia tokį išsilavinimą, kokį žada, ir daugelyje paskaitų aš iš mokstu daugiau, nei vien tai, ką duoda dėstytojas. Vienoje paskaitoje, kurioje esu su 20 kitų studentų, mes atstovaujame 10 skirtingų valstybių. Būtent tuos skirtingus kultūrinius požiūrius ir tradicijas, kurios atsispindi paskaitų metu vykstančiose diskusijose, aš labiausiai ir vertinu. To aš niekada neturėčiau savo universitete JAV.

– Kaip leidai laiką Klaipėdoje? Girdėjome, kad dirbai savanore vienuose vaikų globos namuose?

– Ruduo Klaipėdoje buvo fantastiškas. Vis dar negaliu suskaičiuoti, keliose skirtingose šalyse dabar turiu draugų, ir negaliu patikėti ta laime, kad galime mokytis vieni iš kitų. Nepaprastai džiaugiuosi patirtimi, kurią įgijau per šią mainų programą. Ir, kaip ir dauguma LCC studentų, aš noriu kažkuo prisidėti prie miesto gerovės. Kadangi vasarą beveik kiekvieną dieną leidau vaikų globos namuose, kur pamilau visus iki vieno vaikus, žinojau, kad ir čia noriu daryti tą patį. Nors negaliu ten būti kiekvieną dieną, stengiuosi nueiti į vaikų globos namus bent tris kartus per savaitę. Aš dirbu su kiek vyresniais vaikais – penkiamečiais ar panašaus amžiaus, tad jie jau patys moka viską daryti. Žaidžiu su jais ir skiriu jiems dėmesio, kurio jie taip išalkę. Norėčiau prisidėti ir daugiau – vaikai iš tiesų yra nuostabūs. Aš esu labai dėkinga už galimybę dalį savo laiko Klaipėdoje praleisti su jais.

– Ar turi kokių ateities planų, susijusių su Lietuva? Gal galvojai apie tai, kad norėtumei daugiau laiko praleisti čia, o gal net apsigyventi?

– Man labai patinka čia ir vienokiu ar kitokiu būdu norėčiau praleisti daugiau laiko Lietuvoje. Mano ateities planai, tiesą sakant, yra labai migloti. Aš jau įpusėjau savo trečiuosius metus universitete, bet dar neturiu supratimo, ką toliau darysiu. Lietuvoje jaučiuosi vis labiau kaip namie, tad yra tokia tikimybė, kad kada nors čia ir persikraustysiu. Bet galiausiai viskas priklausys nuo darbo, kurį gausiu, ir nuo to, kur kraustysiuos dirbti. Kas žino, gal vieną dieną dirbsiu LCC!

– Ir pabaigai filosofinis klausimas: ką tau reiškia Lietuva ir ryšys su ja?

– Gal reikia būti atidesnei Filosofijos įvado paskaitų metu, nes dabar nerandu tinkamų žodžių atsakyti į šį klausimą, bet pamėginsiu. Man mano ryšys su Lietuva reiškia labai daug. Tai langas į mano šeimos praeitį. Tai stipriausias ryšys, rišantis mane su seneliais. Tai saitai, kurie riša mano Amerikos lietuvių bendruomenę. Dauguma mano artimiausių draugų yra lietuviai, tad be mus vienijančio gyvenimo būdo ir kultūros turbūt net nebūčiau jų sutikusi. Tai ir priežastis, dėl kurios aš tapau daugelio tautinių ir tarptautinių įvykių dalimi. Bet tai yra giliau nei vien patyrimai ar santykiai su žmonėmis. Lietuvybė yra giliai įsišaknijusi manyje, būtent todėl aš jaučiuosi išdidžiai, kai užsidedu sluoksnius raštuotos vilnos ir strykčioju grojant akordeonui. Tai ir mano sociologinio smalsumo priežastis. Tai sąsaja tarp dviejų kultūrų. Tai – mano tapatybė. Paprastai tariant, aš esu laimingesnis žmogus, nes mane sieja ryšiai su Lietuva.

– Ačiū už įkvepiantį pokalbį!
LCC tarptautinio universiteto info

poli