Elitas ir elgetos

VYTAUTAS VOLERTAS


Susipažinęs su Lietuvą valdančių asmenų turto vertėmis, paskelbtomis viešai („Kauno diena”, 2011 m. spalio 3 d.), pasijutau tarsi sūpuoklėse sėdįs. Jomis švystelėjęs į vieną pusę, savo ekonomine galybe esu arti Lietuvos didžiūnų. Turiu namą, automobilį, visokių nereikalingų rakandų. Ir indėliukų juodai dienai. Viso šio turto vertę padauginus iš valiutinio dolerio ir lito santykio, susidarytų iš tolo matomas milijonas litų.

Taigi mano šeima, beveik visi kaimynai, draugai ir dori priešai finansiškai priartėja prie dažno Lietuvos Seimo nario ar ministro. Štai premjero Andriaus Kubiliaus ir jo žmonos Rasos turtas yra tik šeši šimtai tūkstančių litų, ir per metus laiko ši suma nepadidėjo. Grįžtant prie dolerių, tiek kainuotų vienos šeimos vidutinis namas. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vos vos laikosi: turi tik 48,000 Lt. kažkokio turtelio ir truputį mažiau santaupų. Panašiau į kampininkę. Tad buvusieji dypukai ir jų vaikai negali virkauti. Nors čia, Amerikoje, jie yra vos vidutinukai, kitų šalių matais matuojant stovi žymiai aukščiau.

Žinoma, visa tai nebuvo nuo medžių nuskinta. Jie ilgą laiką, nevykdami atostogų į Rivierą, o tik retkarčiais aplankydami gimines Lietuvoje, dirbo staliais, metalo tekintojais, suvirintojais, daržininkais, duobių kasėjais kapinėse, pastumdėliais (dauguma pradėjo lėkščių plovėjais restoranuose) ir su gailesčiu stebėjo savo žmonas, kurios siuvyklose adatomis badėsi pirštus, naktimis valė įstaigas, laboratorijose prižiūrėjo pelytes, bandymams pasmerktas, o namuose skuto bulves ir šeimai ruošė valgį. Visi taupė ir siuntė vaikus į mokyklas, pirko aplūžusius namelius, juos taisė, pardavė, pirko geresnius. Tad ar šį darbų ir rūpesčių Kalvarijos ratą išgyvenusieji negali artėti prie lietuviško milijonieriaus? Tik didelių nelaimių paliestieji sunkiau verčiasi, o vėjavaikiai, apsnūdėliai, buteliukų pagonys pasirinko jiems patikusius likimus.

Tai viena sūpuoklių kryptis. Antroji neša į tamsų šešėlį, nes Lietuvoje daugeliui milijonas yra tapęs šėtono ženklu. Ten yra dvi klasės: elitas ir elgetos. Pirmoji bloga, antroji kenčianti.

Apytiksliai tariant, elitu laikomi administracijos žmonės (net ir vargdienė Šimonytė, ministrė). Jiems klijuojamos blogybės – turtas, sukčiavimas, pasipūtimas, elgetyno sukūrimas. Klijuojamos visiems.

Ar turtas – nuodėmė?  Ar draudžiama turtėti sąžiningu darbu, verslu, sumanumu, taupumu? Ar anksčiau senų automobilių pirkimas, jų aptaisymas ir pardavimas Rusijoje, neapgaunant valstybės buvo nuodėmė? Reikėjo gaišinti laiką, sunkiai dirbti, rizikuoti. Tai kodėl į tokį asmenį žiūrima su pavydu?

Buvo ir yra vienas šis kelias, kuriuo žmonės teisėtai prasimušė priekin, gal net milijono litų kartelę peršoko. Kodėl jų nekęsti? Žinoma, per dvidešimt metų tik reta ir didelė sėkmė sužėrė didesnius turtus. Net ir korupcija turėjo būti „aukštos klasės”, ne koks nors poros dešimčių litų kyšininkavimas. Šios rūšies sukčiai ir įvairūs neteisingi privatizuotojai negali tikėtis nei visuomenės prielankumo, nei pagarbos.

Karštesnė Lietuvos spauda gyventojus skirsto į elitą ir elgetas. Tai kas yra elgeta, jei nekalbame apie „ubagus”, prie bažnyčių sėdinčius? Ar tai darbininkai, tarnautojėliai, pensininkai, mokytojai, studentai, visi, kurie neatostogauja Egipte, Naujojoje Zelandijoje, prie Viduržemio jūros? Kurie vairuoja pigius automobilius, dėvi paprastesnius papuošalus, bet nė vienas iš jų neprastovi pusdienio eilėje prie duonos ar pieno?

Bet ir mes, savo turtais besitaiką į litų milijonierius, neatostogaujame jokiuose egiptuose, mes net retai po JAV pavažinėjame. Bet mes nedejuojame, kai mokame vaikų mokslapinigius, gydymosi sąskaitas. Todėl sunku suprasti, kas mes esame Lietuvos mastu.

Visose šalyse yra pasiturinčių ir vargstančių. Yra ir piktų sukčių. Tačiau ramiausiai ir laimingiausiai jaučiamasi ten, kur žabojamas pavydas ir šykštumas, kur nesižvalgoma į kaimynų langus.