Elitas ir elgetos
VYTAUTAS VOLERTAS
Susipažinęs su Lietuvą valdančių asmenų turto vertėmis, paskelbtomis
viešai („Kauno diena”, 2011 m. spalio 3 d.),
pasijutau tarsi sūpuoklėse sėdįs. Jomis švystelėjęs į vieną
pusę, savo ekonomine galybe esu arti Lietuvos didžiūnų. Turiu namą,
automobilį, visokių nereikalingų rakandų. Ir indėliukų juodai dienai.
Viso šio turto vertę padauginus iš valiutinio dolerio ir
lito santykio, susidarytų iš tolo matomas milijonas litų.
Taigi mano šeima, beveik visi kaimynai, draugai ir dori
priešai finansiškai priartėja prie dažno Lietuvos Seimo
nario ar ministro. Štai premjero Andriaus Kubiliaus ir jo žmonos
Rasos turtas yra tik šeši šimtai tūkstančių litų,
ir per metus laiko ši suma nepadidėjo. Grįžtant prie dolerių,
tiek kainuotų vienos šeimos vidutinis namas. Finansų ministrė
Ingrida Šimonytė vos vos laikosi: turi tik 48,000 Lt. kažkokio
turtelio ir truputį mažiau santaupų. Panašiau į kampininkę. Tad
buvusieji dypukai ir jų vaikai negali virkauti. Nors čia, Amerikoje,
jie yra vos vidutinukai, kitų šalių matais matuojant stovi
žymiai aukščiau.
Žinoma, visa tai nebuvo nuo medžių nuskinta. Jie ilgą laiką, nevykdami
atostogų į Rivierą, o tik retkarčiais aplankydami gimines Lietuvoje,
dirbo staliais, metalo tekintojais, suvirintojais, daržininkais, duobių
kasėjais kapinėse, pastumdėliais (dauguma pradėjo lėkščių
plovėjais restoranuose) ir su gailesčiu stebėjo savo žmonas, kurios
siuvyklose adatomis badėsi pirštus, naktimis valė įstaigas,
laboratorijose prižiūrėjo pelytes, bandymams pasmerktas, o namuose
skuto bulves ir šeimai ruošė valgį. Visi taupė ir siuntė
vaikus į mokyklas, pirko aplūžusius namelius, juos taisė, pardavė,
pirko geresnius. Tad ar šį darbų ir rūpesčių Kalvarijos ratą
išgyvenusieji negali artėti prie lietuviško
milijonieriaus? Tik didelių nelaimių paliestieji sunkiau verčiasi, o
vėjavaikiai, apsnūdėliai, buteliukų pagonys pasirinko jiems patikusius
likimus.
Tai viena sūpuoklių kryptis. Antroji neša į tamsų
šešėlį, nes Lietuvoje daugeliui milijonas yra tapęs
šėtono ženklu. Ten yra dvi klasės: elitas ir elgetos. Pirmoji
bloga, antroji kenčianti.
Apytiksliai tariant, elitu laikomi administracijos žmonės (net ir
vargdienė Šimonytė, ministrė). Jiems klijuojamos blogybės
– turtas, sukčiavimas, pasipūtimas, elgetyno sukūrimas.
Klijuojamos visiems.
Ar turtas – nuodėmė? Ar draudžiama turtėti sąžiningu darbu,
verslu, sumanumu, taupumu? Ar anksčiau senų automobilių pirkimas, jų
aptaisymas ir pardavimas Rusijoje, neapgaunant valstybės buvo nuodėmė?
Reikėjo gaišinti laiką, sunkiai dirbti, rizikuoti. Tai kodėl į
tokį asmenį žiūrima su pavydu?
Buvo ir yra vienas šis kelias, kuriuo žmonės teisėtai
prasimušė priekin, gal net milijono litų kartelę peršoko.
Kodėl jų nekęsti? Žinoma, per dvidešimt metų tik reta ir didelė
sėkmė sužėrė didesnius turtus. Net ir korupcija turėjo būti
„aukštos klasės”, ne koks nors poros dešimčių
litų kyšininkavimas. Šios rūšies sukčiai ir
įvairūs neteisingi privatizuotojai negali tikėtis nei visuomenės
prielankumo, nei pagarbos.
Karštesnė Lietuvos spauda gyventojus skirsto į elitą ir elgetas.
Tai kas yra elgeta, jei nekalbame apie „ubagus”, prie
bažnyčių sėdinčius? Ar tai darbininkai, tarnautojėliai, pensininkai,
mokytojai, studentai, visi, kurie neatostogauja Egipte, Naujojoje
Zelandijoje, prie Viduržemio jūros? Kurie vairuoja pigius automobilius,
dėvi paprastesnius papuošalus, bet nė vienas iš jų
neprastovi pusdienio eilėje prie duonos ar pieno?
Bet ir mes, savo turtais besitaiką į litų milijonierius,
neatostogaujame jokiuose egiptuose, mes net retai po JAV pavažinėjame.
Bet mes nedejuojame, kai mokame vaikų mokslapinigius, gydymosi
sąskaitas. Todėl sunku suprasti, kas mes esame Lietuvos mastu.
Visose šalyse yra pasiturinčių ir vargstančių. Yra ir piktų
sukčių. Tačiau ramiausiai ir laimingiausiai jaučiamasi ten, kur
žabojamas pavydas ir šykštumas, kur nesižvalgoma į
kaimynų langus.