Dar apie teismus ir kiti anekdotai
STASYS GOŠTAUTAS
Toli gražu neketinu kurti kultūrinių rašinių apie Lietuvos
teismus, bet ši tema šokiruoja visus ir išlieka
aktuali. Ji turi rūpėti laisvai valstybei, jei tik valstybė nori
išlikti laisva. Čia pateiksiu tik trumpą komentarą Aldonos
Meilutytės nusiskundimui, išdėstytam jos straipsnyje
„Tikrovės vaizdelis iš Lietuvos: teismo byla”
(„Draugas”, 2011 m. rugsėjo 29 d.). Perskaitęs straipsnio
antraštę, supratau, kad Lietuvos teismai per 20 metų nepagerėjo.
Pasak Meilutytės, Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad vos 20 proc.
žmonių pripažįsta teismus, 34 proc. teismais nepasitiki, o kita dalis
– 45 proc. – iš viso neturi nuomonės apie juos, nes
turbūt neturėjo su teismais reikalų. Kaip porą pavyzdžių tereikia
prisiminti Kauno pedofilijos nesibaigiantį teismo skandalą ir dar
blogiau – Vytauto Pociūno ne tik nužudymą, bet ir suteptą jo
vardą. Galėčiau išvardyti dar daug teismo sprendimų, bet gal
užteks. Atrodo, lyg teisėjai vienas kitą šantažuoja, turi
baisios kompromituojančios medžiagos ir tik laukia, kada galės
pasinaudoti žiniasklaida ar teismais. Jau seniai atėjo laikas, kad
Lietuvos teismuose ir teisėjų darbe įsivyrautų tvarka, jeigu yra
pagrindo, nekompetentingą teisėją galima net ir atleisti. Gal užtektų
poros pavyzdinių bausmių įvesti tvarką.
„Tokia Lietuvos tvarka”, – baigia Meilutytė savo
antrą straipsnį „Pralaimėta byla” („Draugas”,
2011 m. gruodžio 22 d.). O gal jai reikėjo parašyti:
„Tokia Lietuvos netvarka”? Aišku, sulauksime ir
trečios, ir ketvirtos rašinių apie teismus dalies, nes, kol
nevykę sprendimai valkiosis po teismus, tuo daugiau nesąmonių atsiras.
Tad norėčiau duoti vieną protingą patarimą – venkite Lietuvos
teismų. Sutvarkykite savo ginčus be jų pagalbos. Šiandien
Lietuvoje viską galima pasiekti, tik neieškokite teisingumo.
Kiek žmonių bandė, pakliuvo į beviltišką padėtį, liko be pinigų
ir be teisės. Viena nuskriaustoji turėjo drąsos parašyti į
„Draugą”, nes turbūt Lietuvoje neatsirastų žurnalisto ar
laikraščio, kuris tai padarytų.
Prieš 450 metų Pedro Ruiz de Moros (Roizijus) parašė
elegiją Vilniaus miestui (o gal dar ir visai Žemaitijai), kurios
paskutiniosios eilutės skamba taip: „Badą gali nuraminti maistu,
ligas – vaistais, bet vagys gali eiti laisvi, nes nėra teisingumo
čia [Vilniuje].” Kas naujo šiandien?
Pora pastabų: XVI amžiaus ispanų humanistas Ruiz de Moros baigė
Bolonijos universitetą ir iš ten 1542 m. atkeliavo į Krokuvą.
1551 m. atsikėlė gyventi į Vilnių kaip diakonas (niekada nebuvo
įšventintas į kunigus) ir kaip tarptautinis teisėjas Žygimanto
Augusto dvare. Apie jį esu rašęs savo ilgoje studijoje ispanų
kalba „Dos humanistas españoles del siglo XVI...”
(išspausdinta Bolonijos universitete 1979 m. Vilniaus
universiteto 400mečio proga). Raginamas Vytauto Bogušio,
surinkau nemažą biblioteką ir daug faktų iš Alcañizo,
Aragóno, kur Ruiz 1505 m. gimė, iš Bolonijos, Krokuvos.
Bet daugiausia – iš Vilniaus ir Varnių, kur Ruiz
parašė daug istorinių ir kritiškų epigramų. Jau tada,
prieš 450 metų, jis pastebėjo šį savotišką teisės
paprotį Lietuvoje.
O ką naujo bepasakysi apie mūsų teismą šiandien, jei teisėjai
daug metų vilkino naujojo Statuto paruošimą, kad tik neprarastų
savo buvusių privilegijų, vienos iš jų – ir teisėjų
atostogų sumažinimo. Žinoma, kam skubėti, jei pagal senąjį Statutą jie
gaudavo 58 dienas atostogų, o naujajame numatytos tik 42. Palauksime.
Įdomu, keli iš 800 teisėjų neima kyšių? O ką jau sakyti
apie Konstitucinį Teismą (KT)? Tikra parodija, jog KT pilietybės
aiškinimas baigia sugriauti bet kokį pasitikėjimą Konstitucija,
kurią KT baigia pasisavinti.
Viename iš teismų bylų Lietuvoje teko būti stebėtoju, jos metu
buvo svarstomas nesibaigiantis Mikalojaus K. Čiurlionio albumo
skandalas. Nebuvo aišku, kam pagaliau priklauso autorystės
teisės (Valerijaus Koreškovo leidinys, ,,M. K Čiurlionis”,
Roma, 1997). Pirmiausia teisėja labai šeimyniškai
išplūdo gynybą, kad ši nepristatė dokumentų,
nepranešė liudininkams ir pan. Paskui suskambo jos telefonas ir
ponia teisėja, neatsiprašiusi teismo dalyvių, tapo rūpestinga
mama ir penkias minutes aiškino dukrelei, kur yra pienas. Po to
– vėl plūdimasis. Ir vėl skambutis. Ir vėl mama bandė
paaiškinti, kur surasti pyragą ar kažką panašaus. Po
valandos plūdimosi teismo posėdis pasibaigė, nes neatėjo liudininkai.
Fantastika. Po metų toji pati teisėja išgarsėjo, kai už
kyšio paėmimą buvo atleista iš pareigų. Visa tai skamba
kaip anekdotas, bet Lietuvoje tai – pilka kasdienybė. Gediminas
Vagnorius bandė kilstelėti teisėjų garbę, suteikdamas jiems
nežmoniškas algas, bet atrodo, kad ir tai nepadėjo.
Grįžkime prie Meilutytės bylos. Neminėsiu visų detalių, visų nemalonumų
ir pažeminimų, kuriuos ji turėjo patirti. Juk visi, dirbantys teisme,
turi tik viena galvoje – kyšį. Kaip galima reikalauti, kad
teisme žmonės dirbtų tik už algą? Reikia turėti proto! Vienas mano
draugas, po daugelio metų tampymosi po teismus ir valstybines įstaigas,
viską išpardavė ir išvažiavo iš Lietuvos. Gal ir
gerai padarė, bet tai labai negerai Lietuvai. Reikėtų perskaityti
Meilutytės knygą „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų
darbą” (Vilnius, 2009), kuri, aišku, nepatiko Lietuvos
teisėjams ir todėl jie greičiausiai nutarė nubausti autorę teismo
priemonėmis.