Dar apie teismus ir kiti anekdotai

STASYS GOŠTAUTAS


Toli gražu neketinu kurti kultūrinių rašinių apie Lietuvos teismus, bet ši tema šokiruoja visus ir išlieka aktuali. Ji turi rūpėti laisvai valstybei, jei tik valstybė nori išlikti laisva. Čia pateiksiu tik trumpą komentarą Aldonos Meilutytės nusiskundimui, išdėstytam jos straipsnyje „Tikrovės vaizdelis iš Lietuvos: teismo byla” („Draugas”, 2011 m. rugsėjo 29 d.). Perskaitęs straipsnio antraštę, supratau, kad Lietuvos teismai per 20 metų nepagerėjo.

Pasak Meilutytės, Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad vos 20 proc. žmonių pripažįsta teismus, 34 proc. teismais nepasitiki, o kita dalis – 45 proc. – iš viso neturi nuomonės apie juos, nes turbūt neturėjo su teismais reikalų. Kaip porą pavyzdžių tereikia prisiminti Kauno pedofilijos nesibaigiantį teismo skandalą ir dar blogiau – Vytauto Pociūno ne tik nužudymą, bet ir suteptą jo vardą. Galėčiau išvardyti dar daug teismo sprendimų, bet gal užteks. Atrodo, lyg teisėjai vienas kitą šantažuoja, turi baisios kompromituojančios medžiagos ir tik laukia, kada galės pasinaudoti žiniasklaida ar teismais. Jau seniai atėjo laikas, kad Lietuvos teismuose ir teisėjų darbe įsivyrautų tvarka, jeigu yra pagrindo, nekompetentingą teisėją galima net ir atleisti. Gal užtektų poros pavyzdinių bausmių įvesti tvarką.

„Tokia Lietuvos tvarka”, – baigia Meilutytė savo antrą straipsnį „Pralaimėta byla” („Draugas”, 2011 m. gruodžio 22 d.). O gal jai reikėjo parašyti: „Tokia Lietuvos netvarka”? Aišku, sulauksime ir trečios, ir ketvirtos rašinių apie teismus dalies, nes, kol nevykę sprendimai valkiosis po teismus, tuo daugiau nesąmonių atsiras. Tad norėčiau duoti vieną protingą patarimą – venkite Lietuvos teismų. Sutvarkykite savo ginčus be jų pagalbos. Šiandien Lietuvoje viską galima pasiekti, tik neieškokite teisingumo. Kiek žmonių bandė, pakliuvo į beviltišką padėtį, liko be pinigų ir be teisės. Viena nuskriaustoji turėjo drąsos parašyti į „Draugą”, nes turbūt Lietuvoje neatsirastų žurnalisto ar laikraščio, kuris tai padarytų.

Prieš 450 metų Pedro Ruiz de Moros (Roizijus) parašė elegiją Vilniaus miestui (o gal dar ir visai Žemaitijai), kurios paskutiniosios eilutės skamba taip: „Badą gali nuraminti maistu, ligas – vaistais, bet vagys gali eiti laisvi, nes nėra teisingumo čia [Vilniuje].” Kas naujo šiandien?

Pora pastabų: XVI amžiaus ispanų humanistas Ruiz de Moros baigė Bolonijos universitetą ir iš ten 1542 m. atkeliavo į Krokuvą. 1551 m. atsikėlė gyventi į Vilnių kaip diakonas (niekada nebuvo įšventintas į kunigus) ir kaip tarptautinis teisėjas Žygimanto Augusto dvare. Apie jį esu rašęs savo ilgoje studijoje ispanų kalba „Dos humanistas españoles del siglo XVI...” (išspausdinta Bolonijos universitete 1979 m. Vilniaus universiteto 400mečio proga). Raginamas Vytauto Bogušio, surinkau nemažą biblioteką ir daug faktų iš Alcañizo, Aragóno, kur Ruiz 1505 m. gimė, iš Bolonijos, Krokuvos. Bet daugiausia – iš Vilniaus ir Varnių, kur Ruiz parašė daug istorinių ir kritiškų epigramų. Jau tada, prieš 450 metų, jis pastebėjo šį savotišką teisės paprotį Lietuvoje.

O ką naujo bepasakysi apie mūsų teismą šiandien, jei teisėjai daug metų vilkino naujojo Statuto paruošimą, kad tik neprarastų savo buvusių privilegijų, vienos iš jų – ir teisėjų atostogų sumažinimo. Žinoma, kam skubėti, jei pagal senąjį Statutą jie gaudavo 58 dienas atostogų, o naujajame numatytos tik 42. Palauksime. Įdomu, keli iš 800 teisėjų neima kyšių? O ką jau sakyti apie Konstitucinį Teismą (KT)? Tikra parodija, jog KT pilietybės aiškinimas baigia sugriauti bet kokį pasitikėjimą Konstitucija, kurią KT baigia pasisavinti.

Viename iš teismų bylų Lietuvoje teko būti stebėtoju, jos metu buvo svarstomas nesibaigiantis Mikalojaus K. Čiurlionio albumo skandalas. Nebuvo aišku, kam pagaliau priklauso autorystės teisės (Valerijaus Koreškovo leidinys, ,,M. K Čiurlionis”, Roma, 1997). Pirmiausia teisėja labai šeimyniškai išplūdo gynybą, kad ši nepristatė dokumentų, nepranešė liudininkams ir pan. Paskui suskambo jos telefonas ir ponia teisėja, neatsiprašiusi teismo dalyvių, tapo rūpestinga mama ir penkias minutes aiškino dukrelei, kur yra pienas. Po to – vėl plūdimasis. Ir vėl skambutis. Ir vėl mama bandė paaiškinti, kur surasti pyragą ar kažką panašaus. Po valandos plūdimosi teismo posėdis pasibaigė, nes neatėjo liudininkai. Fantastika. Po metų toji pati teisėja išgarsėjo, kai už kyšio paėmimą buvo atleista iš pareigų. Visa tai skamba kaip anekdotas, bet Lietuvoje tai – pilka kasdienybė. Gediminas Vagnorius bandė kilstelėti teisėjų garbę, suteikdamas jiems nežmoniškas algas, bet atrodo, kad ir tai nepadėjo.

Grįžkime prie Meilutytės bylos. Neminėsiu visų detalių, visų nemalonumų ir pažeminimų, kuriuos ji turėjo patirti. Juk visi, dirbantys teisme, turi tik viena galvoje – kyšį. Kaip galima reikalauti, kad teisme žmonės dirbtų tik už algą? Reikia turėti proto! Vienas mano draugas, po daugelio metų tampymosi po teismus ir valstybines įstaigas, viską išpardavė ir išvažiavo iš Lietuvos. Gal ir gerai padarė, bet tai labai negerai Lietuvai. Reikėtų perskaityti Meilutytės knygą „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą” (Vilnius, 2009), kuri, aišku, nepatiko Lietuvos teisėjams ir todėl jie greičiausiai nutarė nubausti autorę teismo priemonėmis.