DRAUGAS article summary

Prisimename ir dėkojame
Danielai D’Ercole Lozoraitienei
(1941 m. kovo 2 d. – 2010 m. gruodžio 23 d.)

ANGELĖ S. BAILEY
DANUTĖ VAIČIULAITYTĖ-NOURSE

Šviesios atminties Danielos D’Ercole-Lozoraitienės pirmosios mirties metinės (2011 m. gruodžio 23 d.) draugų ir artimųjų buvo pasitiktos malda, susikaupimu ir tyla.

Šių metų sausio pabaigoje tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje bus viešai prisimintas šios kilnios asmenybės gyvenimas ir visuomeninė veikla. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys jos draugai ir bendražygiai, Washington, DC židinietės bei Katalikų misija sausio 29 d. rengia D. Lozoraitienės pirmųjų mirties metinių minėjimą. Už jos vėlę bus aukojamos šv. Mišios, vėliau dalijimasi atsiminimais. Lietuvoje sausio 26 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio vienuolyne bus aukojamos šv. Mišios, vyks Atminimo popietė ir parodos, skirtos D. D’Ercole-Lozoraitienės atminimui, atidarymas Vytauto Didžiojo universitete.

Daniela D’Ercole gimė 1941 m. kovo 2 d. Genujoje, Italijoje. Studijavo ir daugelį metų dirbo Europoje, viešųjų ryšių srityje. Susipažinusi su būsimu Lietuvos ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu, jaun. (1924–1994), ištekėjo. Taip Lietuva jai tapo artima, tarsi jos antrieji namai: ji rūpinosi ir rėmė įvairius humanitarinius, švietimo bei kultūrinius projektus Lietuvoje.

D. Lozoraitienė buvo viena iš tų, kuriems nerūpėjo padėkos ir pripažinimai. Iki paskutinių dienų ji išliko santūri, kukli ir visiems prieinama. Pamilusi ir susiejusi savo gyvenimą su būsimu ambasadoriumi S. Lozoraičiu, ji pamilo ir jo Tėvynę – Lietuvą.

Viename interviu D. Lozoraitienė yra pasakiusi, kad jos profesija yra būti žmona. 33-eji bendri gyvenimo metai su amb. S. Lozoraičiu pareikalavo iš jos pasiaukojimo ir atsidavimo. D. Lozoraitienė gyveno savo vyro siekiais, jo tikslais ir planais. Abu alsavo viena mintimi: padaryti viską, kad būtų atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Per ilgus ir dažnai nelengvus Lozoraičių metus diplomatinėje tarnyboje prisimename D. Lozoraitienę kaip šviesios atminties Lietuvos Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio žmoną ir bendražygę, Lietuvos talkininkę, patriotę ir ištikimą draugę.

Po staigios ir netikėtos S. Lozoraičio mirties, ji tvirtai toliau tęsė savo vyro siekius, nesiliovė dirbti Lietuvos naudai. Rūpinosi kruopščiu išeivijos dokumentų, diplomatijos archyvo tvarkymu bei jo perdavimu Lietuvai. Likusi viena puoselėjo viltį – įamžinti Vilties prezidento atminimą. D. Lozoraitienė, pervežusi S. Lozoraičio kūną į Lietuvą, norėjo, kad ir jo dvasinis, kultūrinis ir politinis palikimas sugrįžtų Tėvynėn.

Jos pastangų dėka labai vertinga archyvinė medžiaga pateko į daugelį svarbių Lietuvos institucijų. Aktyviai įsitraukusi į veiklą, D. Lozoraitienė įsteigė IRS 501 c 3 fondą – Stasys Lozoraitis Foundation. Na, o 1998 m. prie Lietuvių Fondo buvo įsteigtas Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio vardo stipendijų fondas (www.lithuanianfoundation. org). Abiejų fondų pagrindinis tikslas: remti įvairius kultūrinius, humanitarinius ir akademinius projektus.

Vienas iš sėkmingiausių projektų vykdomas jau beveik 15 metų. Tai parama Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantūros programos studentams, programoms bei akademiniams leidiniams (www.vdu.lt). Ši programa buvo įsteigta bendromis D. Lozoraitienės ir Seton Hall University pastangomis. Suvokdama ir teisingai įvertindama nūdienos Lietuvos politikos privalumus ir trūkumus, D. Lozoraitienė kaip įmanydama stengėsi padėti gerai pasiruošti jaunųjų diplomatų kartai. Džiugu, kad ši programa plečiasi. Tai liudija ir šiais metais įsteigta nauja programa Lietuvos ambasadoje Italijoje, į kurią išvyko stažuotis VDU diplomatijos magistrantė.

Deja, ankstyva mirtis nutraukė Danielos gyvybės siūlą. Gerb. Danielos šeimai vykdant jos paskutinę valią, tarpininkaujant Danutei Vaičiulaitytei-Nourse, prof. Vaivai Lesauskaitei, Užsienio reikalų ministerijai (URM) ir ypač padedant Lietuvos ambasadai Italijoje, diplomatinės istorijos archyvai, taip pat didelė dalis Lozoraičių asmeninės bibliotekos buvo perduota į Nacionalinio archyvo Lozoraičių šeimos fondą. Ženkli bibliotekos dalis pateko į Martyno Mažvydo Nacionalinę biblioteką. URM bus saugomas diplomatijos istorijos knygų rinkinys, ketinama paruošti nuolatinę parodą ir memorialinį kambarį. Medžiaga tyrinėjama, tvarkoma, vėliau ji bus pateikta visuomenei. Archyvinė ir asmeninė medžiaga iš S. Lozoraičio darbo kambario jo privačiuose namuose Romoje atiduota į Lietuvos Nacionalinį muziejų Vilniuje. Šio muziejaus Diplomatijos skyriuje ketinama pastoviai eksponuoti vertingas archyvalijas: knygas, nuotraukas, dokumentus, įvairius apdovanojimus, rankraščius, baldus, meno kūrinius. Lietuvos ambasada Romoje, priimdama nemažai asmeninių baldų, džiaugėsi, galėdama padėti išsaugoti Lozoraičių atminimą.

Kaunas Lozoraičių šeimos širdyje užėmė išskirtinę vietą. Nenuostabu, kad jų palikimo svarbi archyvo dalis atiteko Vytauto Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejui, kur numatoma ją patalpinti atskirame memorialiniame kambaryje. Šiame muziejuje bus laikoma ir a. a. Danielos asmeninio archyvo dalis. Dalis Lozoraičių kultūrinio paveldo perduota Kauno Stasio Lozoraičio vardo mokyklai, kur įrengtas puikus ir kruopščiai saugomas Vilties Prezidento muziejus. Nedidelė dalis rodinių perduota Palaimintojo Jurgio Matulaičio vienuolynui Kaune.

Minint D. Lozoraitienės mirties metines, reikia pasidžiaugti, kad Jos darbai ir siekiai kryptingai tęsiami. Tie politiniai pamatai, kuriuos a. a. ambasadorius S. Lozoraitis, jaun. žmonai padedant rentė, turėjo lemiamą įtaką Lietuvos laisvės atgavimui. Todėl itin svarbu prisiminti D. Lozoraitienės veiklą: atsigręžti, susipažinti, mokytis ir tausoti tai, kas buvo daroma iš širdies. Didžiai gerbiamo ambasadoriaus ir ponios Danielos pasiaukojančio gyvenimo ir darbo palikimas yra neįkainojamas turtas Lietuvos žmonėms. Nuolankiai dėkojame jos sesei Marinellai D’Ercole ir sūnėnui Andrea Pinzauti už a. a. Danielos valios vykdymą.

Baigiant norėtųsi pacituoti LR Seimo pirmininkės Irenos Degutienės užuojautos žodžius, skirtus šios taurios ir kilnios asmenybės atminimui: ,,tai buvo išskirtinas gyvenimas, išskirtinas likimas, išskirtinis pasišventinimas tautai, juolab ne gimtajai, tačiau visa širdimi pamiltai lietuvių tautai”.

Ruošiant šį straipsnį ypač daug padėjo dr. V. Paplauskienė. Ačiū jai.

Juozo Kazlausko nuotraukos

Ištrauka iš D. Lozoraitienės dienoraščio

Stasys ir Daniela Lozoraičiai pirmą kartą grįžta į Lietuvą

Šiandien yra 1992 m. vasario 6 d. Niekada anksčiau nerašiau dienoraščio. Man džiugu jį pradėti tokia proga. Aš ir Bamo [Stasys Lozoraitis, jaun.] esame Romos Fiumicino oro uoste, kur laukiame laipinimo į lėktuvą, kuris mus nuskraidins į Ciurichą, o iš Ciuricho į Vilnių. Tai pirmas kartas, kai aš keliauju į Lietuvą. Bamo 1939 m. vasarą išvyko iš Lietuvos į Romą ir nebegalėjo daugiau grįžti. Nemoku paaiškinti, kaip ir kodėl, bet visą laiką žinojau, kad ši diena ateis, todėl beveik nesijaučiu nustebusi. Tai yra teisinga. Žinau, kad bus puiku, lyg aš pati kaip ir Bamo, grįžčiau namo. Romą paliekame nuostabią, beveik pavasarišką dieną, tardami sudie savo namams, mūsų 6-iems katinams ir Liu Liu, kurie pasilieka su Marinella ir Robertu. Ciuriche susitiksime Jūrą Končius, siunčiamą ,,Washington Post” stebėti mūsų grįžimo į Bamo tėvynę.

Sustojimas Ciuriche. Kaip ir numatyta, susitinkame su J. Končius, kuri irgi yra apimta jos pirmosios kelionės į Lietuvą jaudulio. Kelionė maloni, ir aš, artėjant lėktuvo nusileidimui, pati savęs dar kartą klausiu, kaip gali būti, kad aš esu tokia rami. Mane nuramina faktas, kad Bamo jaučiasi taip pat. Pagaliau praskridę storiausią debesų apklotą pradedame matyti Lietuvą. Visa balta nuo sniego, atrodo lyg kalėdinis peizažas. Namai mažiukai, primena tuos, dedamus ant torto, – šokoladiniai ir pabarstyti cukrumi. Daug užšąlusių ežerų ir ežerėlių, aukštų ir liaunų medžių miškai. Nesimato nei automobilių, nei žmonių, ir tai suteikia šiek tiek nerealumo. Atrodo, lyg visa stabtelėjo, lyg sulaikytų kvėpavimą. Artėja oro uostas, ir mes nusileidžiame. Šen ten matosi ,,Aeroflot” lėktuvų, yra karinis lėktuvas. Iš lėktuvo išlipama paprastai lyg iš autobuso – nusileidimo tako viduryje. Išlipdama staiga suvokiu Popiežiaus poelgį, kai jis atvykęs atsiklaupia ir pabučiuoja žemę.

Yra žmonių grupelė, kuri trapo apačioje laukia su nedidele gėlių puokšte, kuri yra brangesnė už orchidėjų krepšį, nes tai – miela. Jaudinanti akimirka. Tuo pačiu metu daugybė asmenų ima interviu iš Bamo, ir jis sako gražius žodžius. Aiškiai matyti, kad čia esantieji drauge su mumis išgyvena nuostabiausią akimirką. Tai matyti iš jų veidų, tai galima jausti širdimi.

Tuo metu užpakaly lėktuvo iškrauna bagažą, ir mes einame atsirinkti savo daiktų. Po to lipame į automobilį ir keliaujame link miesto. Tarp mus atvykusių sutikti asmenų atpažįstu Gražiną Landsbergienę, Ramūną Bogdaną ir Zingerį. Aš esu automobilyje su Gražina L. ir labai simpatiška ponia Liučija Čarneckyte. Tai Čarneckio duktė, kuris Romoje rezidavo beveik penkiolika metų. Ji vis dar puikiai šneka itališkai. Tikiuosi vėl ją greitai pamatyti ir susitikti su jos mama, kuriai turėtų būti beveik devyniasdešimt metų. Atvykstame į viešbutį. Turime nedidelę svetainę, miegamąjį ir vonią. Labai šalta.

Šeštadienis, vasario 8 d., 12 valandą išvykstame su automobiliu į Kauną. Su mumis važiuoja Jūra Končius, kad galėtų tęsti reporterės darbą. Po valandos kelionės atvykstame. Viešbutis ,,Lietuva”, geriausias praeityje ir dabar. Turėjo būti gražus. Jūros prašymu, mūsų laukia ELTA fotografas, kuris mus lydės, kol Bamo lankys svarbiausias vietas: savo namus, mokyklą, senelių namą ir t. t. Čia yra išlikę beveik viskas, bet kaip turi būti skaudu tokiems, kaip jis, kurie atsimena visa buvus nauja, gražu, švaru, elegantiška. Matyti, kaip visa sužalota ir pažeminta per tuos 50 metų. Suspaudžia širdį, ir man norisi verkti. Žinau, kad [visa tai] bus atkurta, nes tai yra lietuvių prigimtyje, bet kiek laiko užtruks? Norėčiau turėti burtų lazdelę, ir tada per akimirką viskas sugrįžtų į savo vietas. Mintis vaikiška. Metai ir laiko žaizdos nenusibraukia, kaip ir neišnyksta veido raukšlės.

Vakarienė ,,Metropolio” restorane universiteto rektoriaus kvietimu. Salė labai graži su baisiais paveikslais, imituojančiais Viduramžius. Stalas padengtas rūpestingai ir elegantiškai. Vakarienė labai rafinuota ir turtinga (patiekalai sunkiai virškinami, bet subtilūs).

Sekmadienis, vasario 9 d.

Atėjo svarbi diena. Pėstute einame į katedrą, kur vyks šv. Mišios, kurias aukos kardinolas Sladkevičius. Gatvelės, kuriomis einame, įdomios, nes tai – senoji miesto dalis. Senamiestis atrodo gerai išsilaikęs, tačiau pasižiūrėjus į šonines gatveles, spaudžia širdį, matant, kaip viskas apgriuvę. Į bažnyčią įeiname pro užpakalines duris, kurios veda į zakristiją. Bamo yra sutinkamas labai šventiškai. Yra monsinjoras Kazlauskas. Atvyksta kardinolas, kuris man atrodo ligotesnis ir trapesnis, negu įsivaizdavau. Viskas puikiai suorganizuota. Vietos sužymėtos schemoje, kuri visiems išdalinama. Įeiname ir užimame savo vietas. Bažnyčia pilna žmonių. Atvyksta Landsbergis. Matome Wanda ir Nella Gawronskas, kurios specialiai atvyko iš Romos per Varšuvą. Nuostabios Mišios, jaudinančios ir orios. Bamo skaito ištrauką, po jo kiti. Išeiname pro užpakalines duris, tas pačias, pro kurias įėjome, ir randame laukiančią minią, sujaudintą ir santūrią, kuri pradeda dainuoti. Mane apima nesutramdomas graudulys ir virpulys, kurio negaliu suvaldyti. Žinau, kad verkiu, kaip ir daugelis kitų dainuojančių žmonių. Bamo eina ir sveikinasi, jį stengiasi paliesti, duoda laiškus ir raštelius. Visi žino, kas jis yra, ir visi yra su juo. Tai yra tos akimirkos, kurios nubraukia visus buvusius sunkumus ir buvusį beviltiškumą. Žinau, kad niekados neužmiršiu šios akimirkos. Nežinau, ar pajėgsiu žodžiais išreikšti tai, ką jutau...

Dėkojame artimai Danielos draugei prof. Vaivai Lesauskaitei, išvertusiai dienoraščio fragmentus.