KAS PENI RAŠYTOJĄ?

RAMUNĖ LAPAS

Karolis Žukauskas (kūrybinis slapyvardis Gint Aras) ,,Draugo” skaitytojams pažįstamas kaip romano ,,Finding the Moon in Sugar” (2009 m.) autorius. Jo mažesni kūriniai nuolat pasirodo JAV ir Lietuvos periodikoje. Pastarieji mėnesiai Karoliui atnešė du įdomius projektus: jis pradėjo redaguoti internetinio žurnalo ,,The Good Men Project” vedybinio gyvenimo skyrių bei buvo pakviestas skaityti pranešimą vasarą Vilniuje vyksiančiame tarptautiniame jaunųjų rašytojų seminare ,,Summer Literary Seminars”. Įkurtas iš Sankt-Peterburgo, Rusijoje, kilusio disidento Mikhail Iossel, seminaras rengiamas triskart per metus skirtingose vietose (be Vilniaus, jis dar vyksta Montreal, Kanadoje ir Kenijoje), siekiant suburti angliškai rašančius literatus, jaunus rašytojus, suteikti galimybę jiems pasidalinti mintimis ir susipažinti su vienas kito darbais. Mes būtinai paprašysime Karolio papasakoti savo įspūdžius iš šio renginio, kuris vyks Lietuvos sostinėje liepos-rugpjūčio mėnesiais. O šiandien kalbamės apie iššūkius ir problemas, su kuriais jis susiduria darbe – redaguojant ir rašant vyrams skirtame žurnale ,,The Good Men Project” bei tęsiant (jau dešimtus metus) dėstytojavimą Morton College, Cicero, IL.

– ,,The Good Men Project” – koks tai žurnalas ir kokie keliai atvedė į jį?

– ,,The Good Men Project” įsteigėjas – verslininkas ir rašytojas Tom Matlack. Projektas gimė iš jo aistringo noro įžiebti visuotinį pokalbį apie tai, ką reiškia būti geru vyru šiuolaikinėje visuomenėje. Apie žurnalą buvau girdėjęs, ir kai per ,,Twitter” pamačiau skelbimą, kad jie ieško redaktoriaus, pasiteiravau. Man paskambino leidėja Lisa Hickey, ir po dviejų savaičių buvau pasamdytas redaguoti vedybinio gyvenimo skyrių. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad užsiimsiu tokia tema! Aš apgyniau magistro laipsnį meno srityje (MFA) Columbia University, tad leidėjai tikisi, jog pritrauksiu jaunų autorių, kuriems būtų įdomu rašyti šeimyninio gyvenimo temomis. Nežinau, ar man tai pavyks – praėjo tik du mėnesiai, bet aš stengiuosi. Be to, tai gera proga rašyti pačiam, galiu bet kada paskelbti straipsnį žurnale – man taip gyvenime dar niekada nebuvo.

,,The Good Men Project” yra virtualus žurnalas, jame dirba apie 20 redaktorių. Išsilaiko jis iš reklamų. Skaitytojų nuolat daugėja. Šiuo metu per parą žurnalo svetainę aplanko 96,000 žmonių. Mūsų vyr. redaktorė sako, kad tai nedaug, ir tikisi, jog greitai skaitys 147,000. 52 proc. skaitytojų yra vyrai, daugiausia 18–49 metų amžiaus, nors yra ir vyresnių. Jaunesnių yra mažai. Apie 48 proc. skaitytojų – moterys, jų amžiaus vidurkis šiek tiek didesnis. Skaitytojų ratas, galima sakyti, tarptautinis – žurnalą skaito Anglijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje. 68 proc. skaitytojų vedę arba gyvena su nuolatiniu partneriu, 59 proc. turi vieną ar daugiau vaikų, didesnė dalis – 82 proc. – su aukštuoju išsilavinimu.

– Kuo ,,The Good Men Project” skiriasi nuo kitų vyrams skirtų leidinių?

– Mane asmeniškai jis patraukė tuo, kad leidžia vyrui atvirai save išreikšti. Ne  įrodinėti kažkam, kad esi didvyris, kad viską supranti, viską moki, kad niekas neerzina – tokių paraiškų pilni ,,GQ” ir kitų leidinių straipsniai. Populiarių žurnalų, TV laidų pašnekovai dažniausiai yra sportininkai, politikai, verslininkai, t. y. vyrai, kurie ,,kažką pasiekė gyvenime”. Bet tai mažumų mažuma. Ir tuose pokalbiuose jie turi įrodyti, kad viskas taip, kaip jūs galvojate – kitaip jūs į mane nekreipsite jokio dėmesio! ,,The Good Men Project” leidžia vyrui, kuris, galiu pasakyti, dabartinėmis visuomenės sąlygomis yra visiškai apakęs, iš tikrųjų pareikšti: ,,Aš nieko nesuprantu, nežinau ką daryti, nežinau, kur kreiptis, su manimi niekas nekalba, manęs niekas nesupranta… Žodžiu, man paprasčiausiai ‘šakės’!” Iš tokių žiežirbų įsiliepsnoja labai įdomūs pokalbiai. 

Kas man patinka – čia rašantys žmonės nėra iš vieno sluoksnio, nėra vieno tipo. Tai žmonės iš kiekvieno pasaulio kampo ir atstovai visokių nuomonių. Rašo profesionalai. Gauname gerų laiškų, ne tik iš vyrų. Rašo daug moterų, ir labai įdomiai. Apie kiekvieną gyvenimo atvejį. Pvz., straipsnis ,,Nice Guys Commit Rape Too”, paskelbtas lapkričio 30 d., įžiebė rimtą diskusiją apie tai, ar prievartautojas gali būti ,,geras vaikinas”, ar visuomenė su dabar vyraujančia sekso kultūra turi prisiimti atsakomybę už tokius ,,atsitiktinio” išprievartavimo atvejus. Kitur tokių straipsnių nebūna.

Mano darbas žurnale yra dviejų krypčių: aš redaguoju skyrių ir pats rašau. Rašau ne tik apie vedybinį gyvenimą, rašau apie dabartinių vyrų nuotykius, mąstyseną. Tie rašiniai spausdinami kituose skyriuose. Pasirodo, šiuolaikinės visuomenės vyrai jaučiasi visiškai paklydę, neįvertinti ir jiems sunku rasti gyvenimo tikslą. Kodėl? Man labai įdomu, ar galima į šį klausimą atsakyti.

– Ar tokio skyriaus redagavimas daro įtaką Tavo paties vedybinio gyvenimo suvokimui? Ir atvirkščiai, ar padeda asmeninė patirtis įsigilinti į kitų žmonių problemas?

– Jau galiu pasakyti, kad mano žmona kitaip į mane reaguoja: ji žino, kad galiu ką nors parašyti! O jeigu rimtai, mes atviriau dabar pasišnekame apie mūsų vedybinį gyvenimą, apie vaikus, apie pinigus. Pasidarė aišku: jeigu aš ieškosiu kitų žmonių paslapčių, savąsias turiu greitai paslėpti arba kažkaip su jomis susitaikyti. Mūsų buitinės problemos nepasikeitė, bet mes kitaip į jas žiūrime. Pagrindinė problema, kurią labai greitai pastebėjau – tie, kurie tarpusavyje nesugyvena, skundžiasi vienu dalyku: niekas manęs neklauso, niekas manęs namuose negirdi! Aš išreiškiu savo norus, bet niekas jų nepriima – taip kalba ir žmona, ir vyras. Maža to, tą patį sako psichologai! Vienas psichologas man prisipažino, kad jam taip įkyrėjo šitos kalbos, jog jis net nori keisti profesiją! Nežinau, kokia to priežastis – ar mūsų visuomenė mus moko savanaudiškai žiūrėti į gyvenimą? Ar mes taip paskendę kažkokiame moderniame atsiskyrime, kad negalime išgirsti, ką kiti žmonės sako? Gal gyvenimo įtampa dabar tokia didelė, kad žmonėms sunku su kitais kalbėtis, jie užsidaro? Man visa tai – labai įdomūs filosofiniai ir psichologiniai klausimai. Laukiu, ką kiti parašys, aš savo nuomonę irgi išreiškiu. Gal per šituos pokalbius kas nors paaiškės.

– Galbūt toks pasimetimas susijęs su nusisukimu nuo klasikinės literatūros – populiarioji kultūra gyvenimo prasmės klausimų nekelia...

– Taip, kažkada dalis visuomenės išmetė ,,šaltinį”... Čia gali būti vienas iš atsakymų. Aš pats daug esu išmokęs per klasikinę literatūrą. Mano pagrindinis švietimas buvo tos senos knygos. Ir ne tik romanai, bet ir tikėjimo tekstai. Diskusijos apie tai. Net jeigu negauni atsakymų, žinai, kad ir prieš tūkstantį metų buvo keliamas toks pats klausimas. Toks jausmas, kad mano klausimai labai seni. Ir ar jie mano? Jie – mūsų! O studentai, kuriems aš dėstau, šito visai nejaučia. Jiems tie klausimai nauji, ir jie jaučiasi visiškai vieni. Jie neskaito, jų tėvai neskaitė. Rezultatas – toks paniuręs žmogus, kuris, vieną rytą atsibudęs ir pagalvojęs apie savo gyvenimą, klausia: ,,Iš kur visa tai atsirado? Kaip aš iki tokio taško atėjau?” Atsakymo, žinoma, nėra. Ir tada jis geria tabletes bei eina pas psichologus.

Mūsų žurnalas bando būti katalizatoriumi – pradėti rimtesnį pokalbį. Mes ieškome klausimų ir žmogaus, kuris nebijo jų užduoti. Stengiamės sukurti atmosferą, kad žmonės viešumoje nebijotų save išreikšti. Priimame ir anoniminius straipsnius, nes, mūsų manymu, žmogaus vardas nėra toks svarbus, kaip jo mintys ir jo klausimai. Mes galbūt patys nežinome sprendimų, bet norime pokalbių.

– Karoli, Tavo svetainėje ,,Liquid Ink” (http://gint-aras.com) perskaičiau sarkazmo pilnas ,,instrukcijas” studentams – temas rašiniams (,,Essay Prompts for Contemporary College Students”, 2012 m. gruodžio 1 d.). Ar iš tikrųjų padėtis mokykloje tokia bloga?

– Yra žmonių, kurie, pasižiūrėję į tuos klausimus, supras, kad jis čia erzina, tyčiojasi iš mūsų. Galbūt supras, kad reikia kitaip žiūrėti į gyvenimą. Bet tokių – mažuma. Dauguma pareikš: ,,Aš negaliu dabar savo darbo atlikti, ką man daryti?” Aš nežinau! Paklaus: ,,Kaip tu gali man padėti?” Niekaip. Buvo užduotis, praėjo terminas, ji neatlikta – viskas! Studentai galvoja, kad aš kažkaip galiu jų ateitį sukurti. Jokios asmeninės atsakomybės, visuomet kažkas kitas kaltas: tėvai,  valdžia, mechanikas, kuris automobilio nepataisė... Tie žmonės, su kuriais dirbu, kitaip žiūri į gyvenimą, nei mano karta žiūrėjo. Būdamas studentu aš supratau, kad, jeigu gaunu tvarkaraštį, turiu su juo susipažinti, turiu žinoti, kas ten parašyta!

– Kas tuomet laiko koledže? Profesinis idealizmas? Viltis, kad kažko galima išmokyti?

– Anksčiau buvo vilties. Dabar pripratau prie to absurdo. Klausi, kas įdomu, kas patinka. Sako – sportas, krepšinis. Puiku! Paskaitykim apie krepšinį. Na, gal tik rungtynių rezultatą supras. Bet straipsnio šerdies, ką ten žurnalistas nori pasakyti – ne. Ir visuomet teiraujasi: ,,Ką aš turiu parašyti, kad gaučiau gerą pažymį?” Sakau: ,,Noriu, kad sugalvotum kažką pats. Kad perskaitytum knygą, suprastum, jog autorius siekia ja tau kažką pasakyti. Tada kad savo mintis prie jo minčių prilipdytum ir ką nors man parašytum”. Reakcija: ,,Tai kokį pirmą žodį aš čia turiu parašyti?”

Skirtumas tarp kitų ir manęs yra toks, kad aš pripažįstu, kad tai absurdas ir blaiviai į jį žiūriu. Kartais pasitaiko studentų, kurie nori paimti tai, ką aš jiems galiu duoti. Visuomet sakau: baigiau mokslus, perskaičiau daug knygų, apkeliavau 30 šalių, kalbu trimis kalbomis, mano žmona gyveno tarybiniame Kijeve, daug ką žinau – išnaudokit mane! Bet studentas, kuris ieško, pas mus yra retenybė, per metus gal 2–3 tokie žmonės pasitaiko. Jeigu kas nors nori pasveikti nuo idealizmo, gali pas mus [Morton College – R. L.] ateiti dėstyti kokį kursą. Pasveiks per pusvalandį! Žmonės galvoja, kad mokytojas ar profesorius turi būti idealistas. Aš nesutinku – čia yra darbas. Dirbu savo darbą, nors jau po savaitės galiu pasakyti kas turi galimybių. Be to, turiu laiko savo kūrybai.

– Koledžas, kaip ir naujas redaktoriaus darbas – geras minčių šaltinis?

– Man labai įdomu sužinoti, kas yra likimas, kas nulemia žmogaus ateitį. Ir kaip, pavyzdžiui, žmogų paveikia skurdas. Arba visuomeninės ,,kvailystės”, kurių augdamas savo terpėje aš pats nepatyriau. Tas smalsumas manyje nemiršta. Aš suprantu, kad pas mus yra rimta švietimo krizė. Yra didelė grupė žmonių, kurie baigę gimnaziją skaityti nemoka! Kurie nesupranta, kad ¾ yra tas pat, kas 75 proc. Bet pasižiūrėjus iš aukščiau, kam padėti žmonėms suprasti tai, jei iš jų reikalaujama atlikti darbą, kuriame nereikia mąstyti? Gyvas žmogus mąsto, ir, jei kažkas blogai, jis pradės ieškoti išeities ir dar išardys mūsų sistemą. Geriau, kad žmonėms nekiltų jokie klausimai. Galiu pasakyti – mano studentams jie nekyla. Pasaulis jiems prasidėjo su jų gimimu ir baigsis, kai jie mirs. Nors apie mirtį jie negalvoja – mirtis atsitinka kitiems.

Man įdomu su savimi žaisti ir tokį žaidimą: kas man įkyrės? Tarkime, duodu užduotį ir žinau, kad už dviejų savaičių, pasibaigus terminui, 80 proc. neatliks to darbo. Galvoju – kaip aš reaguosiu, jeigu tik vienas iš trisdešimties atliks? Kai ateina tas laikas, pastebiu, jog kartais man būna juokinga, kartais liūdna, o kartais – vis vien...