DRAUGAS article summary

Vienuolė seselė Maria Seraphina Maziliauskaitė.

Mirė vienuolė misionierė – Hawaii pionierė
Ses. Maria Seraphina Maziliauskaitė, SS.CC (1907.07.10.– 2011.12. 29)

ELENA BRADŪNAITĖ AGLINSKIENĖ

Sakoma, kad palyginti su kitų JAV valstijų gyventojais, Hawaii valstijoje žmonės gyvena ilgiausiai. Tai įrodo vienos lietuvaitės gyvenimas.

2011 m. gruodžio 29 d., sulaukusi 104 metų, Hawaii mirė vienuolė seselė Maria Seraphina Maziliauskaitė (krikštyta Marijona). Į Hawaii ji atvyko 1937 m. dirbti misioniere Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolyne. Tuo metu Hawaii dar buvo tik Amerikos teritorijų dalis, ir Romos Katalikų bažnyčia šias salas laikė misijų vieta.

Tėvo Damijono pėdomis

Kad pasiektų šias, labiausiai nuo visų žemynų nutolusias salas, ses. Seraphina, būdama 30 metų, perplaukė Atlantą, traukiniu pervažiavo visą Amerikos žemyną, vėl laivu perplaukė Ramųjį vandenyną. Jas jau buvo išgarsinęs tos pačios Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių kongregacijos kunigas, tėvas Damijonas (Father Damien), kuris 1864 m. atvyko į Hawaii iš Belgijos ir dirbo čia su raupsuotaisiais, kurie buvo prievarta ištremti į Molokai salą ir palikti baisiam likimui. Tėvas Damijonas prisiprašė, kad vyskupas leistų jam savanoriškai vykti į tą salą padėti pasmerktiesiams. Ten jis išgyveno 16 metų, pats užsikrėtė raupais ir mirė 1889 m. Dabar jis paskelbtas šventuoju, o jo palaikai pervežti į Belgiją, iš kur jis kilęs.

Jauna paauglė Marijona, augdama Suvalkijoje, perskaitė apie Damijono gyvenimą ir nutarė pati tapti misioniere. Vyskupas Jurgis Matulaitis patarė jai ir kitoms lietuvaitėms, degančioms tuo pačiu noru, 1932 m. vykti į Olandiją ir Prancūziją ir ten įstoti į Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių kongregaciją. Buvo planuota, kad tos lietuvaitės su laiku grįš į Lietuvą ir įsteigs vienuolyno padalinį, į kurį galėtų stoti kitos lietuvaitės, norinčios dirbti misionierėmis. Per kelis metus iš Lietuvos išvyko nemažas jaunų lietuvaičių būrys – apie penkiolika. Tarp jų buvo ir vėliau į kongregaciją įstojusios Marijonos dvi jaunesnės seserys (seselė Coralie mirė 1952 m. Rouen mieste, seselė Benigna – 2002 m. le Mans mieste).

Nuostabaus ryžto jaunos merginos

Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tos vienuolės niekada negrįžo į Lietuvą. Išsibarsčiusios po pasaulį, jos vykdė savo vienuoliškus uždavinius, o jų palaikai ilsisi įvairiuose pasaulio kraštuose. Lieka didelis uždavinys vienuolyno archyvuose surasti duomenis apie tas vienuoles, ištirti jų istorijas.

Tai būta tikrai nuostabaus ryžto jaunų merginų – su stipriu tikėjimu ir gilia krikščioniška mąstysena. Jos nebijojo palikti įprastą lietuviško kaimo aplinką ir, net kalbos nemokėdamos, iškeliauti į svetimą Prancūziją. Jos yra tų laikų ,,išsilaisvinusių” moterų pavyzdžiai. Kaip pati seselė Marijona ne kartą sakė: ,,Aišku, kad daug ko bijojom, bet pasitikėjom Dievu. Ir Jis mus laimino, ir viskas susiklostė pagal Jo valią.” Ji išmoko prancūziškai, o vėliau – ir puikiai angliškai. Mokytojavo katalikų mokyklose Honolulu mieste, net 21 metus mokė vaikus Kaui saloje. Labiausiai mėgo ruošti vaikus Pirmai komunijai, o jos buvę mokiniai pasakoja, kad Marijona buvo labai visų mylima, labai gera mokytoja tiek matematikos, tiek anglų gramatikos, labai įdomiai pasakojusi apie platųjį pasaulį.

Įsiminė gražus, apvalus lietuviškų bruožų veidas

Pirmą kartą seselę Seraphiną sutikau per Vasario 16-tos minėjimą Hawaii 1985 metais. Ji atvyko su kita prancūze vienuole, abi jos baltais rūbais atrodė lyg kokios gulbės. Įsiminė gražus, apvalus lietuviškų bruožų veidas ir skaisčiai mėlynos akys, plati šypsena ir graži suvalkietiška tarmė. Sunku buvo tikėti, kad ji čia jau išbuvusi beveik 50 metų, o veide – jokių raukšlių! Paklausiau jos: ,,Kaip taip gali būti, kad atrodote geriau už mus, daug jaunesnes?” Seselė nusijuokė ir atsakė: ,,O gi, mano sužadėtinis Jėzus man niekad nekelia jokių bėdų, su manim nesiginčija. O jums su žemiškais vyrais – daug daugiau bėdų.” Kai ją lankydavau, visuomet kalbėdavome tik lietuviškai, padainuodavome, pagiedodavome, pasimelsdavome. Per tuos pašnekesius sužinojau jos gyvenimo istoriją.

Vaikystė ir jaunystė

Ses. Seraphina gimė 1907 m. liepos 10 d. Mergutrakiuose, tarp Kalvarijos ir Marijampolės, giliai tikinčioje šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvelį Vincą suėmė rusų kariuomenė, ir jis žuvo. Liko mama Marijona su penkiais mažais vaikais. Per karą mama su vaikais ir savo seserimi atsirado Minske. Ten įsigijo siuvimo mašiną ir dirbdamos siuvėjomis šiaip taip išmaitino save ir vaikus. Po karo grįžo į Marijampolę, kur džiaugėsi Lietuvos atgauta nepriklausomybe.

Marijampolėje veikė kunigų seminarija, įvairios katalikų jaunimo organizacijos, chorai. Seselė priklausė chorui ir net pasigyrė, kad turėjo gražų balsą. Ten besimokydama ji susipažino su jaunais klierikais ir kitu šviesiu katalikišku jaunimu. Tarp jų buvo ir Vincentas Brizgys, vėliau tapęs vyskupu, ir Čikagoje gyvenę a. a. Daugirdai.

Visus rankpinigius leido pašto ženklams

Seselė visą gyvenimą susirašinėjo su savo jaunystės draugais ir draugėmis. Vienos savo retos kelionės metu ji juos aplankė Čikagoje ir labai džiaugėsi tais pasimatymais. Ses. Seraphiną aplankydavo lietuviai, kurie užsukdavo į Hawaii, ji su jais palaikė ryšį laiškais tol, kol galėjo rašyti. Sakė, kad tiek, kiek jai skirta rankpinigių, viską išleidžianti pašto ženklams, kad galėtų susirašinėti su lietuviais Australijoje, Amerikoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir Italijoje.

Po visą pasaulį pasklidę seselės darbai

Seselė Seraphina, išėjusi į ,,pensiją”, pradėjo rimtai dirbti prie siuvimo mašinos, lyg ir tęsdama kadaise savo Mamytės pradėtą darbą. Surinkusi medžiagų atraižų su gražiais havajietiškų gėlių raštais, ji skoningai derindavo spalvas ir iš tų atraižų siūdavo virtuvinius karštų puodų laikytuvus. Ji jų prisiūdavo šimtus, o vienuolės juos pardavinėdavo – rinkdavo lėšas misijoms. Ses. Seraphina aiškino, kad taip ji netinginiauja ir savo rankų darbu padeda kitiems. Tie minkšti, spalvoti ses. Seraphinos laikytukai, padovanoti visiems ją pažinojusiems, dabar yra pasklidę po visą pasaulį.

Giminę aplankė per televiziją

Bet labiausiai ses. Seraphina džiaugėsi, kad tuos laikytukus nuvežiau jos seseriai, kai ją aplankiau Marijampolėje, jau laisvoje Lietuvoje. Tos viešnagės metu jos sesuo papasakojo keistą nuotykį. Prieš kelerius metus ji ruošė vakarienę virtuvėje, o kitame kambaryje buvo įjungtas televizorius. Staiga ji išgirdo minint Hawaii ir ses. Seraphinos vardą. Atbėgusi į kambarį, negalėjo patikėti savo akimis – ekrane pamatė savo sesutę, pasakojančią apie savo gyvenimą. Pasirodo, tai buvo lietuvio kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus sukurtas filmas apie jo viešnagę Hawaii. Jis aplankė seselę, ją nufilmavo, ir taip ji atsirado televizoriaus ekrane. Kai papasakojau apie tai seselei Seraphinai, ji nusijuokdama pasakė: ,,Nu va, dabar jau nereikės keliauti į Lietuvą. Giminėlę aplankiau per televiziją.”

Itin daug pasakojo apie besilaisvinančią Lietuvą

Atvežtas sesers nuotraukas ses. Seraphina visuomet laikė pasidėjusi ant savo rašomojo stalo. Šalia stovėjo Rūpintojėlis, atkeliavęs iš Lietuvos, Lietuvos žemėlapis, Aušros Vartų Marijos paveikslas ir nutapyta rūta su paaiškinimu, jog tai – Lietuvos nacionalinė gėlė. Seselė visoms kitoms sesėms dažnai pasakodavo apie Lietuvą ir itin daug aiškino, kai Lietuva laisvinosi iš Sovietų Sąjungos. Pasakojo apie pogrindinę Katalikų Bažnyčios kroniką ir labai didžiavosi, kad tikintieji prisidėjo prie sovietinės sistemos žlugimo.

Kristus ant kryžiaus daugiau kentėjo

Ses. Seraphina mylėjo Dievą ir Tėvynę. Atsidavusi pildė Dievo valią, visada su šypsena ir be jokių nusiskundimų. Kantri ir tyli, anot vienuolyno viršininkės, ji visoms vienuolėms buvo šventumo pavyzdys. Kartą paklausta, kaip ji pakelia artrito skausmus kojose, atsakė, kad ji pagalvoja, jog Kristus ant kryžiaus kentėjo daugiau, tada ir skausmas ne taip diegia. Ji pati visuomet meldėsi ir prašydavo, kad ir kiti melstųsi už Lietuvą. Sakydavo, kad žino, jog Lietuvoje visiems sunku, net ir po išsilaisvinimo, todėl malda labai reikalinga. Ji sielojosi, kad daug kam trūksta tikėjimo ir vis ragino, kad prašytumėme Dievo palaimos Lietuvos jaunimui.

Priglaudė tolima žemelė nun

Laidotuvių dieną saulė buvo ypatingai skaidri. Per atsisveikinimą vienuolyno koplyčioje vienuolės gražiai dalijosi prisiminimais, giedojo prancūziškas giesmes, į karstą įdėjo tradicinį ilgą gėlių vainiką. Vienuolyno vyresnioji detaliai nupasakojo seselės Seraphinos biografiją, o aš pabrėžiau seselės ryšį su Lietuva ir lietuviais. Kapinėse, Koolau kalnų papėdėje, užbėrėme gintaro gabalėlių ant karsto ir sugiedojome ,,Viešpaties angelą”. Sustoję ratu ir susikabinę rankomis visi sugiedojome ,,Aloha oi” – havajietišką atsisveikinimą.

Ses. Seraphiną Maziliauskaitę, lietuvaitę misionierę, priglaudė Hawaii žemelė, visu puse pasaulio nutolusi nuo jos mylimos Lietuvos.

Nežinoma jauna lietuvaitė, apsirengusi vienuolės rūbais, tokiais, kuriuos dėvėjo lietuvaitės, kai stojo į misionierių vienuolyną. Nuotrauka užrašyta ses. Seraphinai – ,,Mūsų jaunų dienų prisiminimui. Paryžius. 04 liepos 1933 m. po įžadų.”

nun

Straipsnio autorė su vyru dr. Audriumi Aglinsku stovi prie supilto seselės kapo. Užnugaryje – Koolau kalnai Oahu saloje.