Lietuvos pilietybė
REGINA NARUŠIENĖ,JD
Dažnai iš kai kurių politikų girdime klausimą: kam reikalinga
dviguba pilietybė? Kalbant apie pilietybę, dauguma kraštų savos
kilmės emigrantus traktuoja kitaip nei svetimus. Kodėl? Todėl, kad tai
naudinga Tėvynei. Kokios priežastys skatina kilmės valstybę atkurti ir
palaikyti pilietybe paremtus saitus su po visą pasaulį pasklidusiais
jos sūnumis ir dukterimis? Viena iš akivaizdžiausių priežasčių
yra ta, jog emigrantai, siųsdami namie likusiems giminaičiams užsienyje
uždirbtus pinigus, kilmės (gimtajai) valstybei sukuria ekonominę naudą.
Kita labai svarbi priežastis yra ta, kad nedaug gyventojų turinčios
valstybės supranta, jog žmonių praradimas stabdo ekonominį augimą ir
kelia grėsmę kultūriniam valstybės išlikimui, todėl jos bando
sukurti paskatas emigrantams sugrįžti. Taip pat kilmės valstybės
atsižvelgia į tai, kad emigrantai užsienyje turi veikti kaip aktyvūs
savo tėvynės, jos istorijos ir kultūros gynėjai, tad ji siekia
užtikrinti emigrantų norą užsiimti kilmės valstybei palankia veikla.
Dalyvaudami užsienio valstybių politiniame gyvenime, emigrantai įgyja
svarbių dalyvavimo politikoje įgūdžių, kuriais pasinaudojus, jų tėvynei
gali būti suteikta svarbi ir kritinę reikšmę turinti tarptautinė
parama. Galų gale – sugrįžę emigrantai daugeliu aspektų
praturtina savo tėvynės gyvenimą, kas jau savaime yra vertybė. Tad
visos čia išvardytosios dvigubos pilietybės priežastys gali būti
paremtos stipriais argumentais.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pozicija buvo ir yra –
siūlyti Lietuvos Respublikos (LR) Seimui: 1. Priimti LR pilietybės
įstatymo pataisas, kurios leistų LR piliečiams, įsigijusiems pilietybę
gimus, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, bet kuriomis
aplinkybėmis išsaugoti LR pilietybę. 2. Papildyti LR
Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį taip, kad nė vienas pilietis, nei jo
palikuonys negalėtų prarasti LR pilietybės, įgytos gimus, prieš
savo valią. PLB teigia, kad užsienio lietuviai turi prigimtinę teisę į
Lietuvos pilietybę ir nepritaria jokiai iniciatyvai, kuri gali ją
panaikinti ar tą pilietybę atimti (net ir įgijus kitą pilietybę).
LR Konstitucija teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama
gimstant” (12 straipsnis), „Žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės’’ (18 straipsnis) ir „Žmogaus teisių
negalima varžyti’’ (29 straipsnis). Todėl tvirtiname, kad
LR Konstitucija užtikrina Lietuvos piliečiui prigimtinę teisę į LR
pilietybę, įgytą gimstant. Ta prigimtinė teisė turi būti
išsaugota ir užtikrinta visomis aplinkybėmis.
* * *
Viena iš labiausiai diskutuotinų šiandieninės Lietuvos
problemų yra Lietuvos pilietybės koncepcija. Tam, kad geriau suprastume
pilietybės sampratos Lietuvoje raidą, visų pirma reikia atsižvelgti į
Lietuvos pilietybės reglamentavimo istoriją.
Pradėkime nuo Nepriklausomybės 1918 metais. 1919 m. sausio 9 d. buvo
priimtas pirmas Laikinasis įstatymas dėl Lietuvos pilietybės. Jame buvo
išvardyta, kas yra Lietuvos piliečiai. Pagal šį įstatymą
Lietuvos piliečiai yra: „asmenys ir jų vaikai, kurių tėvai ir
seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet
Lietuvoje gyvena; ir asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip 10 m.
Lietuvoje gyveno ir turėjo išvardintus ryšius su
Lietuva’’. Šiuo įstatymu gimė ryšiais su
Tėvyne apribojimas.
1920 m. kovo 29 d. prie Laikinojo įstatymo buvo pridėta išimtis
apie galimybę Ministerių kabineto nutarimu pilietybę suteikti
svetimšaliui.
1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Konstitucijoje, II dalies 9 punkte, buvo uždrausta dviguba pilietybė.
1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas paskelbė Lietuvos Valstybės
Konstituciją, kuri draudė dvigubą pilietybę, bet nustatė išimtį,
kad „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių
patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu.” Šią
išimtį nulėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio
su Lietuvos piliečiais, gyvenančiais tose užsienio valstybėse, į kurias
jie tuo metu masiškai emigravo. Kadangi Lietuvos piliečiai tuo
metu daugiausiai emigravo į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną,
Braziliją, JAV, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo
išimtis ir buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo
„kurio nors Amerikos krašto” pilietybę.
1920 m. liepos 12 d. su Rusija, o 1921 m. liepos 9 d. su Latvija buvo
pasirašytos tarptautinės sutartys, inter alia reguliuojančios
Lietuvos pilietybės santykius. Abi šios sutartys reikalavo
pasirinkti vienos ar kitos šalies pilietybę. 1938 m. liepos 20
d. tarptautinė sutartis buvo pasirašyta ir su JAV. Sutartį
pasirašė tuometinis Užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis
ir Porter Kuykendall, JAV prezidento įgaliotinis dėl dvigubos
pilietybės įgyvendinimo. Lietuvos ambasada JAV 1993 m. spalio 28 d.
pranešė Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai, kad ši
sutartis tebegalioja.
1938 m. vasario 11 d. Seimas priėmė naują Lietuvos Konstituciją.
Prezidentas ją paskelbė 1938 m. gegužės 12 d. Šioje
Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik dvigubos pilietybės draudimas,
bet ir šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais
atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti
Lietuvos pilietybės.
1939 m. rugpjūčio 8 d. buvo priimtas ir „Vyriausybės
žiniose” paskelbtas Lietuvos pilietybės įstatymas. Tai buvo
paskutinis laisvos Lietuvos pilietybės įstatymas, prieš
prasidedant okupacijoms. Šiame įstatyme vėl buvo įtvirtintas
dvigubos pilietybės draudimas (V dalis, 20 str.), bet 21 straipsniu
buvo suteikta galimybė Lietuvos piliečiui, priėmusiam svetimos
valstybės pilietybę, kreiptis į Vidaus reikalų ministrą, siekiant gauti
leidimą pasilikti Lietuvos pilietybę. Be to, šiame įstatyme buvo
nustatyta, kad asmuo, kuris bent 2 metus negyvena Lietuvoje ir
nutraukia ryšius su Lietuvos gyvenimu, gali prarasti Lietuvos
pilietybę. 26-ame šio įstatymo straipsnyje buvo nustatyta
pilietybės netekimo ir atėmimo procedūra, t. y., jog pilietybės
netekimą ar atėmimą sprendžia Ministrų taryba Vidaus reikalų ministro
siūlymu. 27 straipsnis teigia, kad toks nutarimas turi būti skelbiamas
„Vyriausybės žiniose” ir veikia tik nuo tos paskelbtos
dienos.
Apžvelgę pilietybės įstatymų iki Lietuvos okupacijos istoriją galime
padaryti tokias išvadas: nuo 1918 iki 1939 m. dviguba pilietybė
buvo draudžiama, bet visuomet buvo išimtys. T. y. pilietybę
išlaikyti galėjo asmenys: 1. palaikantys ryšius su
Tėvyne; 2. gyvenantys Amerikos žemyno valstybėse (Argentinoje,
Brazilijoje, JAV, Kanadoje, Urugvajuje); 3. atitinkantys
išimtis, kurios yra išvardintos įstatymuose, ir 4.
atitinkantys tarptautinėse sutartyse numatytus atvejus.
„Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas valstybės
tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu.” (Lietuvos
Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas 2006 m. lapkričio 13 d., p. 16 #1.)
Tas pats KT taip pat pripažino, kad Lietuvos pilietis, įgijęs ar
priėmęs svetimos šalies pilietybę pagal tuo laiku galiojančius
įstatymus, negali prarasti Lietuvos pilietybės (p. 49).
Tad remiantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymu, visi tie, kurie
emigravo ir priėmė svetimo krašto pilietybę, automatiškai
lieka Lietuvos piliečiais. Taip argumentuoja Australijos LB
krašto valdybos pirmininkas Saulius Varnas. Jis yra teisus,
sprendimas atimti Lietuvos pilietybę iš emigrantų,
išvykusių prieš nepriklausomybės atkūrimą, Vidaus reikalų
ministro nebuvo padarytas ir nė vienas pilietybės netekimo ar atėmimo
nutarimas nebuvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose”. Tie
Lietuvos piliečiai, kurie emigravo iš Lietuvos prieš 1990
m. kovo 11 d. ir įgijo svetimos valstybės pilietybę, liko ir lieka
Lietuvos piliečiais. Tačiau klausimas dėl Lietuvos pilietybės
išlaikymo tiems, kurie emigravo po 1990 m. kovo 11 d. ir po to
priėmė svetimo krašto pilietybę, išskyrus tuos, kurie
kitos šalies pilietybę priėmė nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006
m. lapkričio 16 d. pagal tuo metu galiojusius įstatymus, tebelieka
neišspręstas.
* * *
Pilietybės įstatymus Lietuva keitė nuo nepriklausomybės atkūrimo. 1991
m. gruodžio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė naują LR pilietybės
įstatymą. Jame buvo išvardyti Lietuvos piliečiai, kurie
neterminuotai išsaugoja Lietuvos pilietybę. Tai: 1. Asmenys,
turėję LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose
valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos;
2. Asmenų, turėjusių LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. vaikai,
kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose
valstybėse; 3. Kiti lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio
valstybėse. Šio įstatymo tikslas buvo išlaikyti
ryšius su užsienyje gyvenančias lietuviais.
1992 m. spalio 25 d. Lietuva referendumo būdu priėmė naują
Konstituciją. Joje draudžiama dviguba pilietybė, išskyrus
įstatymo numatytus atskirus atvejus (12 str.). Konstitucijoje numatyta,
kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka bus nustatyta įstatymu. 1993
m. gruodžio 22 d. įstatymas pripažino, kad iki 1940 m. birželio 15 d.
buvę nuolatinių tuometinės Lietuvos teritorijos gyventojai, jų vaikai
ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, yra
Lietuvos piliečiai, jei jie ar bent vienas jų iš tėvų ar senelių
buvo gimę Lietuvoje ir nėra kitos tautos piliečiai.
Tačiau 1995 m. spalio 3 d. buvo pakeistas pirmas Pilietybės įstatymo
straipsnis, papildant jį dviem naujais skirsniais. Remiantis pakeistu
straipsniu, Lietuvos piliečiais įvardijami šie užsienio
lietuviai: 1. lietuvių kilmės asmenys, turėję Lietuvos pilietybę pagal
1919.01.09–1939.08.08 Lietuvos pilietybės įstatymus ir
išvykę iš Lietuvos iki 1940.06.15, gyvenantys kitose
valstybėse, nepriklausomai nuo turimos kitos valstybės pilietybės, jų
vaikai ir vaikaičiai; 2. asmenys, turėję Lietuvos pilietybę pagal
1919.01.09–1939.08.08 Lietuvos pilietybės įstatymus ir nuo
1940.06.15 pasitraukę arba išremti iš Lietuvos, įkalinti
ar nuteisti už pasipriešinimą okupaciniams režimams ir
gyvenantys kitose valstybėse, nepriklausomai nuo turimos kitos
šalies pilietybės, taip pat šių asmenų lietuvių kilmės
vaikai ir vaikaičiai. Prezidento Algirdo Brazausko dekretu aš
pati dalyvavau komisijoje, parengusioje šį įstatymą. Buvo ir
kitokių pilietybės įstatymo pakeitimų 1996 ir 1997 metais, bet galų
gale 2002 m. rugsėjo 17 d. mūsų teikimu Seime pavyko priimti dvigubos
pilietybės įstatymą, įtraukiantį ir naujuosius emigrantus. Šis
įstatymas galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki KT sprendimo
pranešimo 2006 m. lapkričio 16 d.
Penktadalio LR Seimo narių ir Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymu, Lietuvos KT nusprendė išnagrinėti visus nuo
nepriklausomybės atkūrimo priimtus LR pilietybės įstatymus ir nutarė,
kad jie visi prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Negaliu
sutikti su šio teismo išvadomis, analize ir nutarimu.
Taip nuspręsdamas KT be referendumo pakeitė 12 LR Konstitucijos
straipsnį, įrašydamas žodžius „ypač reti’’
atskiri atvejai (54 nutarimo puslapis). Žodžiai „ypač reti”
neįrašyti 12 Konstitucijos straipsnyje. Tačiau tokią
interpretaciją KT argumentuoja savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu,
kuriame „atskiri atvejai” aiškinami kaip
„labai reti” atvejai. Minėtas nutarimas buvo padarytas
analizuojant Jurij Borisov pilietybės bylą. Tačiau akivaizdu, jog 2003
m. nutarimo faktinės aplinkybės, palyginti jas su 2006 m. nutarimu,
nėra „analogiškos’’, t. y. tapačios. Keista,
kad tie pilietybės įstatymai, kurie buvo priimti tarp 1918 ir 1938 metų
ir panašūs į dabartinius, buvo nediskriminuojantys, o
dabartiniai staiga tapo diskriminuojančiais. Įstatymuose yra priimtina
nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų
asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.
Aiškiai matyti, kad KT sprendimas buvo pagrįstas ne
Konstitucinių teisių interpretacijos principais, bet buvo politinis
sprendimas.
* * *
Ne vienas Seimo narys man yra teigęs, jog mes, užsienio lietuviai,
Lietuvos pilietybės atsisakėme, priimdami svetimo krašto
pilietybę, todėl ir neturime teisės jos išlaikyti. Tačiau ne
visi kraštai reikalauja atsisakyti kito krašto
pilietybės. JAV nedraudžia dvigubos pilietybės nepripažindama svetimo
krašto pilietybės. Kai kurie mūsų vadovai vis dar nesupranta,
jog mūsų kraštas yra laisvas, nepriklausomas. Ką tai
reiškia? Tai reiškia, jog laisvas kraštas
vadovaujasi tik savo, o ne svetimų kraštų įstatymais ar
reikalavimais. Pilietybės atsisakymas turi būti pateiktas
savanoriškai tik tam kraštui, kurio pilietybės atsisakai.
Tad ką pilietybės klausimu būtų galima padaryti šiandien? Visų
pirma šiai klaidai pataisyti turi būti politinė valia. Kaip? Yra
keletas būdų.
1. Įstatymo būdu galima priimti pataisas, jog:
– Lietuvos pilietis ir jo palikuonys, pasitraukę iš
Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., ir iki 1940 m. birželio 15 d. LR
pilietybę turėjęs asmuo gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis
nesvarbu, kur jis gyvena, arba
– Lietuvių kilmės Lietuvos piliečiai, gyvenantys kitose
valstybėse ir priėmę svetimo krašto pilietybę, norėdami
išsaugoti Lietuvos pilietybę, turi pranešti Vidaus
reikalų ministerijai per gyvenamojo krašto ambasadą, kad jie
pageidauja išlaikyti Lietuvos pilietybę, nes turi ryšius
su Lietuva. Tuos ryšius galima išvardyti, pvz., turi
Lietuvoje nuolat gyvenantį sutuoktinį, tėvus, vaikus, senelius,
vaikaičius, brolius, seseris; Lietuvoje turi nekilnojamojo turto; arba
yra PLB priklausančios Lietuvių Bendruomenės narys ir aktyviai
dalyvauja Bendruomenės veikloje. Taip įrodome atskirus atvejus.
2. Galima pakeisti 32 arba 18 Konstitucijos straipsnį, kuriems
patobulinti ar pataisyti neturi būti šaukiamas referendumas.
Pavyzdžiui, prie 32 straipsnio galima pridėti tokį sakinį: ,,nė vienas
lietuvių kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti LR
pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią. ’’
3. Žinoma, į svetimą pilietybę galima nekreipti dėmesio jos nepripažįstant, kaip, pavyzdžiui, tai daro JAV.
Kaip mes galėtume įvykdyti pilietybės įstatymo pakeitimus? Esame
pateikę daugiau nei 20,000 užsienio lietuvių parašų peticijas,
savo nuomonę esame ne kartą skelbę Lietuvos žiniasklaidoje, esame dirbę
pilietybės darbo grupėse, esame įtikinę Seimo daugumą, bet gaila, kad
Seimas buvo suklaidintas Prezidentės.
Mano nuomone, pakeisti Seimo narių politinę valią galėsime tik per
Lietuvos žmones. Visi Lietuvoje turime giminių, draugų ir pažįstamų.
Rašykime ir prašykime jų pagalbos. Ir mes, ir jie
turėtume rašyti laiškus Seimo nariams, Prezidentei,
Vyriausybei, prašydami pakeisti pilietybės įstatymą. Mes dar
nebandėme rinkti parašų Lietuvoje. Tačiau laikas paraginti savo
tautą, kad tie, kurie valdo, ir patys Lietuvos žmonės suprastų tautos
žmonių galią.
Sutrumpinta.