Atskiri gyvenimai – atskiros tragedijos


DONATAS JANUTA

Su įdomumu skaičiau Juozo Gailos straipsnių seriją ,,Teisingos istorijos beieškant” (,,Draugas”, 2012 m. sausio 14, 21, 28 ir vasario 4 d.), kur autorius, ravėdamas lietuvių ir žydų santykių dirvonus, nuskynė kai kuriuos prof. Sauliaus Sužiedėlio žydinčius žydiškus žiedus. Norėčiau papildyti Sužiedėlio pareiškimą, pasak kurio, išeivija ir Sužiedėlio tėvų (ir Gailos, ir mano tėvų) karta neminėjo ir nekalbėjo apie Holokaustą. (Beje, nesu užtikęs, kad koks nors žydas komentuotų, jog pokario žydai neminėjo ir nekalbėjo apie lietuvių tragediją.)

Lietuvoje Holokaustas, vokiečių organizuotos žydų žudynės, prasidėjo ir vyko ten, kur gyveno žydai – miestuose ir miesteliuose. 1939 metais, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto išvakarėse, maždaug 27 proc. gyventojų Lietuvoje gyveno miestuose ir miesteliuose, 73 proc. – kaimuose ir ūkiuose. Iš tų 27 proc. miestelėnų daugumoje vietovių didžiuma buvo žydai, lenkai ir rusai. Lietuviai buvo daugiausia ūkininkai, gyvenę kaimuose, ūkiuose.  

Ten, kur prasidėjo ir vyko vokiečių organizuotos žydų žudynės – miestuose ir miesteliuose, – lietuvių buvo mažuma. Kaip Gaila rašo apie savo ūkyje gyvenusią šeimą, vedant žydus šaudyti į kokią pamiškę, gretimi ūkininkai matydavo varomas eisenas, girdėdavo šaudymus ir klyksmus. Bet šaudymai vyko ne kiekviename miškelyje, ir ne kiekvienas ūkis buvo šalia miškelio.

Todėl didžiuma lietuvių, ūkininkai ir jų šeimos, iš pradžių nežinojo, neįsivaizdavo ir nesusigaudė apie vokiečių rengtas žydų žudynes. O kai pamažu sužinojo, didžiausia dalis žudynių jau buvo praeityje, nes didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo nužudyti pirmais vokiečių okupacijos vasaros mėnesiais. Dauguma lietuvių, kurie sužinojo, tiesiogiai savo akimis tų veiksmų nematė ir jau buvo vokiečių įbauginti nesikišti, kitaip patys bus sušaudyti. Buvo matyti, kad vokiečiai nesivaržė dėl žmonių šaudymo. Todėl ne vienas, įbaugintas, net desperatiškai rūpinosi išsaugoti savo ir savo šeimos gyvybę. Kaip Gaila rašo, visa tai vyko tik neseniai kraštą nusiaubus sovietų terorui – vykus suėmimams, kankinimams, trėmimams.

Žydai Lietuvoje pasirinko gyventi šimtus metų greta lietuvių, bet savo noru visiškai atskirai nuo jų. Lietuviai ir žydai dažniausia susitikdavo tiktai turguje. Retas lietuvis tarp žydų turėjo artimų bičiulių, kaip ir retas žydas turėjo tokių bičiulių tarp lietuvių. Kaip šios dvi tautos šimtus metų gyveno atskirai, taip ir per Antrąjį pasaulinį karą jos kentėjo atskirai. Kiekviena jų, savos tragedijos įskaudinta ir terorizuota, nepatyrė, neišgyveno ir nelabai žinojo ar domėjosi kitos tautos tragedija. Todėl po Antrojo pasaulinio karo nei žydai minėjo sovietų įvykdytą lietuviams tragediją, nei lietuviai minėjo vokiečių suorganizuotą Holokaustą. Kiekvienas turėjo pakankamai savų rūpečių. Todėl man visiškai neaišku, kokios išvados Sužiedėlis norėjo prieiti, pareikšdamas šį faktą apie mūsų tėvų kartą.

Neretai sulaukiu komentarų ir klausimų apie mano rašinius lietuvių ir žydų temomis. Sužiedėlis ir Gaila – abu, Gailos žodžiais tariant, ,,nenusikalto”, paminėję savo šeimos narius, tai gal ir aš nenusikalsiu taręs žodį apie savo. Prieš daug metų buvau vedęs moterį, su kuria vėliau išsiskyrėme. Gabi, graži, advokatė, kaip ir aš. Dabar aš su dviem jos klasės draugėmis ruošiame jos pagerbimą tarp San Francisco advokatų ir teisėjų. Ji mirė Kalėdų dieną. Buvo litvakė – Lietuvos žydų kilmės. Taigi.