Atskiri gyvenimai – atskiros tragedijos
DONATAS JANUTA
Su įdomumu skaičiau Juozo Gailos straipsnių seriją ,,Teisingos
istorijos beieškant” (,,Draugas”, 2012 m. sausio 14,
21, 28 ir vasario 4 d.), kur autorius, ravėdamas lietuvių ir žydų
santykių dirvonus, nuskynė kai kuriuos prof. Sauliaus Sužiedėlio
žydinčius žydiškus žiedus. Norėčiau papildyti Sužiedėlio
pareiškimą, pasak kurio, išeivija ir Sužiedėlio tėvų (ir
Gailos, ir mano tėvų) karta neminėjo ir nekalbėjo apie Holokaustą.
(Beje, nesu užtikęs, kad koks nors žydas komentuotų, jog pokario žydai
neminėjo ir nekalbėjo apie lietuvių tragediją.)
Lietuvoje Holokaustas, vokiečių organizuotos žydų žudynės, prasidėjo ir
vyko ten, kur gyveno žydai – miestuose ir miesteliuose. 1939
metais, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto išvakarėse,
maždaug 27 proc. gyventojų Lietuvoje gyveno miestuose ir miesteliuose,
73 proc. – kaimuose ir ūkiuose. Iš tų 27 proc. miestelėnų
daugumoje vietovių didžiuma buvo žydai, lenkai ir rusai. Lietuviai
buvo daugiausia ūkininkai, gyvenę kaimuose, ūkiuose.
Ten, kur prasidėjo ir vyko vokiečių organizuotos žydų žudynės –
miestuose ir miesteliuose, – lietuvių buvo mažuma. Kaip Gaila
rašo apie savo ūkyje gyvenusią šeimą, vedant žydus
šaudyti į kokią pamiškę, gretimi ūkininkai matydavo
varomas eisenas, girdėdavo šaudymus ir klyksmus. Bet
šaudymai vyko ne kiekviename miškelyje, ir ne kiekvienas
ūkis buvo šalia miškelio.
Todėl didžiuma lietuvių, ūkininkai ir jų šeimos, iš
pradžių nežinojo, neįsivaizdavo ir nesusigaudė apie vokiečių rengtas
žydų žudynes. O kai pamažu sužinojo, didžiausia dalis žudynių jau buvo
praeityje, nes didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo nužudyti pirmais
vokiečių okupacijos vasaros mėnesiais. Dauguma lietuvių, kurie
sužinojo, tiesiogiai savo akimis tų veiksmų nematė ir jau buvo vokiečių
įbauginti nesikišti, kitaip patys bus sušaudyti. Buvo
matyti, kad vokiečiai nesivaržė dėl žmonių šaudymo. Todėl
ne vienas, įbaugintas, net desperatiškai rūpinosi
išsaugoti savo ir savo šeimos gyvybę. Kaip Gaila
rašo, visa tai vyko tik neseniai kraštą nusiaubus sovietų
terorui – vykus suėmimams, kankinimams, trėmimams.
Žydai Lietuvoje pasirinko gyventi šimtus metų greta lietuvių,
bet savo noru visiškai atskirai nuo jų. Lietuviai ir žydai
dažniausia susitikdavo tiktai turguje. Retas lietuvis tarp žydų turėjo
artimų bičiulių, kaip ir retas žydas turėjo tokių bičiulių tarp
lietuvių. Kaip šios dvi tautos šimtus metų gyveno
atskirai, taip ir per Antrąjį pasaulinį karą jos kentėjo atskirai.
Kiekviena jų, savos tragedijos įskaudinta ir terorizuota, nepatyrė,
neišgyveno ir nelabai žinojo ar domėjosi kitos tautos tragedija.
Todėl po Antrojo pasaulinio karo nei žydai minėjo sovietų įvykdytą
lietuviams tragediją, nei lietuviai minėjo vokiečių suorganizuotą
Holokaustą. Kiekvienas turėjo pakankamai savų rūpečių. Todėl man
visiškai neaišku, kokios išvados Sužiedėlis norėjo
prieiti, pareikšdamas šį faktą apie mūsų tėvų kartą.
Neretai sulaukiu komentarų ir klausimų apie mano rašinius
lietuvių ir žydų temomis. Sužiedėlis ir Gaila – abu, Gailos
žodžiais tariant, ,,nenusikalto”, paminėję savo šeimos
narius, tai gal ir aš nenusikalsiu taręs žodį apie savo.
Prieš daug metų buvau vedęs moterį, su kuria vėliau
išsiskyrėme. Gabi, graži, advokatė, kaip ir aš. Dabar
aš su dviem jos klasės draugėmis ruošiame jos pagerbimą
tarp San Francisco advokatų ir teisėjų. Ji mirė Kalėdų dieną. Buvo
litvakė – Lietuvos žydų kilmės. Taigi.