Kas ir kaip turėtų kovoti prieš terorizmą?

ALEKSAS VITKUS

Kai 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinės organizacijos „al-Qaeda” nariai įvykdė netikėtą išpuolį, pareikalavusį kelių tūkstančių amerikiečių gyvybių, tuometinis JAV prezidentas George W. Bush įnirtingai ragino Kongresą tuojau priimti taip vadinamą įstatymą „USA Patriot Act”, kurį Bush pasiskubino pasirašyti jau kitą mėnesį. Naujas įstatymas labai suvaržė įprastas amerikiečių teises, įvairioms teisingumo įstaigoms leisdamas įvairiais būdais rinkti informaciją apie galimą teroristų veiklą, daug laisviau interpretuojant, kas pagal JAV Konstituciją yra leistina ir kas ne.

Nors tada Barack Obama buvo tik Illinois valstijos senatorius ir dar neturėjo pakankamo politinio svorio paveikti visuomenės nuomonę viena ar kita kryptimi, jis nesivaržė tą prez. Bush įstatymą kritikuoti. Tapęs prezidentu ir pats susidūręs su nenykstančia terorizmo problema, jis 2011 m. gegužės 26 d. pasirašė to įstatymo trijų svarbių nuostatų pratęsimą net ketveriems metams. Tarp jų buvo nelegalus telefoninių pokalbių pasiklausymas, verslo dokumentų neliečiamumo panaikinimas ir teroristine veikla įtariamų asmenų, nors ir nepriklausančių žinomoms teroristinėms grupėms, sekimas.

Bush laikais bepiločių lėktuvų technologija dar nebuvo pakankamai išvystyta ir todėl beveik nebuvo naudojama. Todėl Bush administracija pasikliovė sugautų „al-Qaeda” agentų tardymu, panaudojant įvairias kankinimo priemones, prievartą ir grasinimus jų šeimoms, o užsienyje – ir vykdytus teroristų sunaikinimus.

Prez. Obama perėmus vadovauti karui prieš teroristus, pradėti naudoti bepiločiai lėktuvai, iš pradžių tai nuo visuomenės slepiant, o vėliau – ir pasigiriant tokio žingsnio sėkme. Apklausos rodė, kad net 83 proc. amerikiečių tokiai bepiločių lėktuvų akcijai pritarė. Bet kai buvo sužinota, kad 2011 m. rugsėjį 30 d. Jemene besislapstantis, bepiločio lėktuvo nukautas teroristas Anwar al-Awlaki buvo JAV pilietis, tik 65 proc. pasisakė palaikantys tokį kovos prieš terorizmą būdą. Skaičiuojama, kad iki šiol tokiam kare bepiločiais lėktuvais Pakistane, Jemene ir Somalijoje buvo nukauta apie 3,000 žmonių, tarp jų – ir trys JAV piliečiai. Iš jų tik Awlaki buvo nukautas pagal CIA planą, kiti du žuvo per apsirikimą.

Diskusijos, ar Amerika gali pasiglemžti teisę žudyti žmones be įprasto teismo, kad ir įtariamus terorizmu, o ypač JAV piliečius, įsisiūbavo po to, kai prez. Obama pasiūlė Kongresui patvirtinti John Brennan kandidatūrą vadovauti CIA. Iki šiol Brennan buvo tik vyriausias prez. Obama patarėjas kovoje prieš terorizmą. Klausinėjamas Kongreso saugumo ir žvalgybos komitetų narių, Brennan atsisakė paaiškinti, kaip bus sprendžiama, jog numatytas nukauti asmuo yra pakankamai pavojingas Amerikos saugumui, kad užtai turėtų sumokėti savo gyvybe.

Įtakingi senatoriai ir atstovai yra susirūpinę, kad jie negauna informacijos iš prez. Obama ir Teisingumo departamentui atstovaujančios nuomonės dėl kriterijų, ar JAV kariuomenės ir CIA vykdoma kova prieš terorizmą naudojant bepiločius lėktuvus nepažeidžia JAV Konstitucijos. Tuo tarpu vyriausias JAV prokuroras Eric Holder jau yra pareiškęs savo nuomonę šiuo klausimu, kad taip vykdomas karas Konstitucijos nepažeidžia. Obama spaudos atstovas Jay Carney taip pat įsakmiai pareiškė, jog „tokie antpuoliai prieš JAV piliečius yra teisėti, etiški, protingi ir būtini”. Bet komentatorius Clarence Page, beveik visuomet pasisakantis už prez. Obama, pasisakė nesuprantąs, kaip Obama, dvylika metų buvęs University of Chicago Law School konstitucinės teisės profesoriumi, gali sutikti su tokiu Holder teiginiu.

Daug eilinių amerikiečių ir Kongreso narių sunkiai susigyvena su mintimi, kad yra žudomi civiliai žmonės pagal kažkokius slaptus nuostatus, kurie iki šiol buvo dangstomi įprastu pasiaiškinimu – „classified”, paprastai sakant, jog tai – ,,ne tavo reikalas”. Pagaliau vasario 6 d. kalboje prez. Obama sutiko atidengti tas nuostatas ir leisti su jais susipažinti ir Atstovų rūmų žvalgybos komitetų nariams. Posėdis buvo triukšmingas, dažnai pertraukiamas protestuotojų, kaltinančių Brennan net karo nusikaltimais.

Teisinė padėtis kiek paaiškėjo, kai Teisingumo departamentas žiniasklaidai leido „išvogti” („leaked”) memorandumą, kuriame yra pareikšta nuomonė, jog „įtraukti į užmuštinų asmenų sąrašą bet kokį žmogų, kuris JAV kelia neišvengiamą („imminent”) grėsmę, yra teisėtas valstybės savisaugos aktas”. Memorandume pridurta, kad tokį sąrašą turi patvirtinti atsakingi aukščiausio rango valdininkai, pirmiau įrodžius, kad „nuteistojo” neįmanoma suimti gyvo. Senato žvalgybos komiteto pirmininkė, senatorė Dianne Feinstein (D, CA) iš principo su tuo sutinka, bet su sąlyga, kad būtų sudarytas specialus Užsienio žvalgybos priežiūros teismas. Bet toks intarpas gali visuomet neigiamai paveikti bet kokio bepiločio lėktuvo puolimui būtiną netikėtumą.

Prasidėsiantys Kongreso narių debatai prie vieningos nuomonės tikrai neprives. Juk ir Aukščiausiasis JAV Teismas (AT) vis dar negali galutinai apsispręsti, ar mirties bausmė yra leidžiama JAV Konstitucijos, ar ne. Kai 1966 m. Richard Specht terorizavo, išprievartavo ir nužudė aštuonias gailestingųjų seselių mokyklos studentes ir buvo nuteistas mirties bausme, AT paskelbė mirties bausmę kaip prieštaraujančią Konstitucijai. Specht mirė kalėjime 1991 m. savo mirtimi. Bet kai 1995 m. Timothy McVeigh susprogdino vieną valdišką pastatą, kuriame žuvo 168 visai nekalti žmonės, mirties bausmė jam buvo įvykdyta, nors ir tik po šešerių ilgų metų.

Daug kas primena, kad kai kritinė padėtis reikalauja skubaus sprendimo, yra tik vienas vyriausias vadas, o ne visi 535 Kongreso nariai. Taip pasielgė prez. Harry S. Truman, 1945 m. virš Hirošima miesto leidęs numesti atominę bombą ir 1950 m. įsakęs JAV kariuomenės vadams prisidėti prie užpultos Pietų Korėjos gynybos, nelaukdamas, ką nutars Kongresas. Norėtųsi manyti, kad prez. Obama bus toks pats ryžtingas. Deja, prisimenant kaip jis, kritikuodamas Bush, sakydavo „reikia mokėti pasirinkti tarp Amerikos saugumo ir jos idealų”, jo ryžtingumu galima suabejoti.