Ugdome atsakingus žmones Lietuvos ateičiai
Org. „Vaiko vartai į mokslą” apžvelgė savo 2011 m. veiklą
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
Sausio 29 d., sekmadienį, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, susirinkę
žmonės turėjo progos išgirsti apie organizacijos „Vaiko
vartai į mokslą” praėjusių metų veiklą.
Buvo rodoma filmo ištrauka iš remiamo centro Žemaičių
Kalvarijoje „Vilties vėrinėlių” veiklos. Salėje buvo
išdėstyti plakatai su nuotraukomis iš organizacijos 11
remiamų dienos centrų kasdieninio gyvenimo. Tie, kas domėjosi, galėjo
pasiimti trumpą metų veiklos apžvalgą su ją iliustruojančiomis
nuotraukomis ir metinę finansinę ataskaitą, kurioje surašytos
visos gautos aukos.
Popietės vedėja, ,,Vaiko vartai į mokslą” valdybos narė Ritonė
Rudaitienė savo įvadiniame žodyje priminė, kad „Vaiko vartai į
mokslą” skiriasi nuo kitų lietuvių labdaros organizacijų tuo, kad
ji buvo įkurta ne tik šelpti, bet ir ugdyti, t. y. auklėti
labiausiai pažeistus Lietuvos vaikus iš socialinės rizikos
šeimų. Šeimos yra įvairios, bet joms visoms reikia
specialios pagalbos. Labai svarbu vaikui suteikti saugią aplinką,
parodyti, kad yra kitoks gyvenimas nei toks, kokį jis mato savo
namuose. „Vaiko vartai į mokslą” remia 11 pomokyklinių
dienos centrų ir laikinosios globos namų, kuriuos lanko šių
šeimų vaikai. Remiami centrai yra įpareigoti naudoti
organizacijos paruoštas penkias charakterio ugdymo programas, o
jų vadovai ir darbuotojai lankyti kas dveji metai jiems rengiamus
specialius seminarus. „Vaiko vartai į mokslą” dirba ne tik
artimo meilės darbą, bet ir ugdo atsakingesnius žmones Lietuvai.
R. Rudaitienė paskaitė ištrauką iš straipsnio, paskelbto
Kanadoje leidžiamame savaitraštyje „Tėviškės
žiburiai”. Straipsnis pasakoja apie organizacijos remiamo
Vilniaus dienos centro „Vilties angelas” jaunų, paauglystės
amžiaus sulaukusių lankytojų gyvenimus. Vienas jaunuolis gyvena su mama
ir broliu mažame butelyje, kuris anksčiau buvo bendrabutis,
šeima valgį gamina bendroje virtuvėje. Tai gyvenimas su
alkoholike motina, straipsnio rašymo metu jaunuolis jau dvi
savaites nelankė mokyklos. Tokie gyvenimai nestebina remiamuose
centruose dirbančių patyrusių socialinių darbuotojų, bet vis tiek sunku
tai matyti. „Norėtųsi imti ir sutvarkyti” [ tuos sudėtingus
gyvenimus], bet „žmonės ne plytos, kurias padedame ir jos stovi
tol, kol perkeliame į kitą vietą...”, – pastebi centre
dirbanti.
Rudens veikla Čikagoje ir jos apylinkėse
R. Rudaitienė trumpai papasakojo apie organizacijos veiklą Čikagos
apylinkėse nuo 2011 m. rudens. Rugsėjo 11 d. Pasaulio lietuvių centre
buvo rengiami tradiciniai „Derliaus pietūs”. Rugsėjo 18 d.
organizacijos atstovės dalyvavo Pal. Jurgio Matulačio misijos tarnystės
mugėje. Spalio 9 d. vyko ypatingas subuvimas vienos šeimos
sodyboje, kurio metu buvo pagerbti jauni savanoriai, paskyrę kelias
savo praėjusių metų vasaros atostogų savaites darbui organizacijos
remiamuose centruose Lietuvoje. Spalio 23 d. surengto pranešimo
visuomenei metu kalbėjo ir savo patirtimi pasidalino viešnia
iš Lietuvos, Žemaičių Kalvarijos „Vilties vėrinėlių”
remiamo centro programų vadovė, psichologė Jolanta Virbickienė.
Rudaitienė padėkojo mecenatams, kurie spalį specialiai aukojo
„Vilties vėrinėlių” centro naujai viryklei nupirkti.
Lapkritį buvo išsiųstos 22 dėžės su užimtumo priemonėmis ir
vaikiškais rūbais trims organizacijos remiamiems centrams.
Ypatinga padėka tenka mezgėjoms: Irena Bukaveckienė numezgė net 40
megztinių, kitos talentingos moterys, padovanojusios savo numegztus
šalikus, kepures, kojines ir šlepetes, buvo Zita
Dapkienė, Sofija Jelionienė, Irena Kirkuvienė, Valerija Kliknienė ir
Sofija Ripskienė. Gruodžio 10–11 d. organizacija dalyvavo
prieškalėdinėje Pasaulio lietuvių centro mugėje, kur pardavinėjo
kavą, tortus ir suaukotus lietuviškus daiktus.
Finansai
,,Vaiko vartai į mokslą” tarybos narys Rimantas Griškelis
susirinkusiems priminė organizacijos finansinį uždavinį – reikia
turėti pinigų ižde ir reikia finansus toliau auginti. „Vaiko
vartai į mokslą” 11 remiamų centrų Lietuvoje išgyvena,
gaudami paramą iš dviejų šaltinių: Lietuvos Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos (konkurso būdu) ir pastoviai bei
užtikrintai – iš „Vaiko vartų į mokslą”
paramos. (Kitą paramą centrai gauna nevienodai – iš
įvairių fondų, asmenų Lietuvoje, kitų Europos kraštų).
Kasmet „Vaiko vartų į mokslą” tikslas yra surinkti
mažiausiai 70,000 dol. Nors taip dar nėra atsitikę, jeigu centrai
negautų paramos iš Lietuvos ministerijos, organizacijos turima
atsarga bankuose būtų išmokama kaip parama remiamiems centrams.
Į Lietuvą 2012 metams (pusė tos sumos jau pervesta remiamiems centrams)
jau išsiųsta 60,000 dol. Bankuose (CD, „certificate of
deposit” ir taupomoje sąskaitoje JAV bei sąskaitoje Lietuvoje)
šiuo metu ,,Vaiko vartai į mokslą” turi per 132,000 dol.
Parama į organizacijos iždą atplaukia iš įvairių
šaltinių. Didžiausios įplaukos yra iš renginių. Dosniai
paremia ir keliose vietovėse įsikūrę organizacijos padaliniai. Remia ir
pavieniai asmenys. (Organizacija yra labai dėkinga visiems aukotojams,
jų aukos buvo surašytos specialiai šiam pranešimui
paruoštoje medžiagoje.)
Rimantas Griškelis, būdamas ir Lietuvių Fondo tarybos
pirmininkas, tarybos pirmininkei Daliai Anysienei perdavė paramos čekį
iš LF, taip patenkinant vėliausią „Vaiko vartų į
mokslą” projektą – remiamų centrų lankytojų medicinos
priežiūrą.
Tęsdamas finansinę organizacijos apžvalgą, R. Griškelis minėjo,
kad išlaidos JAV yra palyginti mažos, sudaro mažiau nei 2 proc.
Ši suma padengia konkrečias išlaidas: siuntinius į
Lietuvą, pašto bei raštinės išlaidas. Trečdalis
pajamų ateina iš širdies, o kita suma surenkama renginių
metu, pastebėjo R. Griškelis.
Savanoriai
Finansinė parama yra itin svarbi, bet moralinių vertybių perdavimas ir
vaikų auklėjimas yra ne mažiau svarbūs organizacijos tikslai. Valdybos
narė Rita Venclovienė kartu su Aldona Kamantiene parengė net 15 jaunų
savanorių, kurie vyko į Lietuvą 2011 m. vasarą (Kaune prie jų
prisijungė dar vienas jaunas Lietuvoje gyvenantis savanoris).
Organizacija nuo 2000 metų beveik kasmet siunčia savanorius, kurie savo
lėšomis (ir šeimų remiami) vyksta į Lietuvą dirbti
organizacijos remiamuose centruose.
2011 m. vasaros savanorius ne vienas yra pavadinęs šaunuoliais.
Su popietės dalyviais savo įspūdžiais apie darbą centruose pasidalino
keturi Čikagoje gyvenantys jaunuoliai.
Viktoras Rušėnas (kartu su Gintu Jarašiumi iš
Denver, Colorado) savanoriu dirbo Kazlų Rūdos ,,Šypsniuko”
centre. Su jaunuoliais jis žaidė ,,fūlę” (futbolą), ,,Mėsa, mėsa,
kumpis”, darė rankdarbius, iškylavo pramogų parke. Su
nuotykiais stovyklavo, statydami palapines, kurioms trūko kuolų,
vaidino prie laužo, valgė vietinių kunigų stovyklautojams
iškeptas dešreles. Viktoro manymu, savanoriavimas
suteikia progą įvertinti tai, ką turi, – jis pamatė, kad centro
vaikams net nuvežtas kamuolys suteikė džiaugsmo.
Savanorė Lya Siliūnaitė su Alena Pranckevičiūte ir Dovu Lietuvninku
sekė savo seserų pėdomis, kurios 2009 m. vasarą savanoriavo tame
pačiame Žemaičių Kalvarijos centre „Vilties vėrinėliai”.
Seserų raginimas važiuoti nenuėjo veltui. Lya iš pradžių bijojo,
kad bus sunku prisiartinti prie centrą lankančio jaunimo, bet jie buvo
tokie draugiški, kad baimė išgaravo. Savanoriai
išmokė jaunuolius žaisti amerikietišką beisbolą. Gal
nesmagiausias, jaunosios savanorės žodžiais, „baisiausias”,
prisiminimas buvo, kiek daug girtų žmonių kasdien praeidavo pro
bežaidžiančius jaunuolius ir savanorius, gal 20 per dieną.
„Vaikai [prie to jau] pripratę, o aš bijojau daugiau nei
vaikai, – pasakojo Lya. – Tai buvo tikras kultūros
skirtumas („culture shock”)“. Ji pripažino, kad
centro vaikai turi sunkumų, kurių ji nesuprastų.
Kovas Kulbis dirbo Marijampolėje, „Šaltinėlio”
laikinosios globos namuose, kartu su Vilija Aleksaite ir Kristina
Prunskyte. Anot Kovo, jų patirtis šiek tiek skirtinga nuo kitų
savanorių, nes jie gyveno ten pat. Kartu su namelyje gyvenančiais
berniukais jie gamino valgį, plovė indus, dažė smėlio dėžę, žaidė
įvairius žaidimus, ypač ilgai žaisdavo stalo tenisą (net 2 val. per
dieną) prie neseniai „Šaltinėliui” padovanoto teniso
stalo. Visi kartu žygiavo 8 km pamatyti ypatingo kryžiaus, važiavo
stovyklauti su grupe kauniečių. Iš pradžių namelio gyventojai
nenorėjo (ar nedrįso) dalyvauti stovyklos užsiėmimuose, bet, pamatę
savanorių susidomėjimą, jie prisijungė prie dainavimo ir prie
vaidinimų. Vėliau, sekdami savanorių pavyzdžiu, namelio gyventojai
noriai pradėjo lankyti šv. Mišias bažnyčioje. Savanoriai
padėjo vienam 5 metų berniukui su „r” raidės
ištarimu. Netrukus jis žaismingai išmoko sakyti
„prrrrrašau”... Kovas papasakojo ir apie savo
skautišką projektą – jis padovanojo vieno didesnio dienos
centro bibliotekėlei angliškų skautiškų knygų, skirtų
jaunimui.
Indrė Bieskutė savanoriavo Kauno „Žaliakalnio” centre su
kauniečiu savanoriu Tadu Petrausku. Kartu su jais dirbo dvi socialinius
mokslus studijuojančios studentės ir trys pranciškonės seserys:
Donata, Simona ir Liudvika. Centras jaukus, įsikūręs šalia
pranciškonių vienuolyno. Indrę stebino, kad centrą lankė ne 25
pavieniai vaikai, bet net po kelis vaikus iš tų pačių
daugiavaikių šeimų. Vyko išvykos į kiną bei zoologijos
sodą, o vieną karštą vasaros dieną jie surengė „vandens
balionų karą”. Jaunimas daug klausinėjo apie gyvenimą Amerikoje.
Juos domino mados ir paprastas kasdieninis gyvenimas. Nors Indrė apie
savanoriavimą buvo nemažai girdėjusi iš savo brolio ir sesers,
kurie prieš kelis metus dirbo savanoriais „Vaiko vartų į
mokslą” remiame centre Kazlų Rūdoje, jai tai buvo nepakartojama
ir prasminga gyvenimo patirtis.
Visi savanoriai pastebėjo, kad centro vaikai troško bendavimo su
žmonėmis. Atrodė, kad vaikams patiko naujos draugystės su jaunais
lietuvių kilmės savanoriais iš Amerikos, kurie juos
išmokė ne vien kaip pinti draugystės apyrankes iš
įvairaispalvių siūlų. Centrai tampa namais, kuriuose lankytojai nuo
maždaug 7 iki 17 metų amžiaus turi galimybę pasijusti lyg vienos
šeimos nariai. Visi kartu meldžiasi, švenčia vieni kitų
gimtadienius, kepa, mokosi namų ruošos, taip palaikydami tvarką
centre.
Padaliniai
R. Rudaitienė perskaitė dėl ligos popietėje negalėjusios dalyvauti
valdybos narės A. Kamantienės paruoštą pranešimą apie
padalinius, kurie nuoširdžiai remia organizaciją ir ir jos
tikslus. Vieni padaliniai yra įsikūrę Amerikos miestuose, kuriuose yra
daugiau lietuvių, kiti lietuvių telkiniai nėra dideli, todėl reikia
nemažai pastangų ir darbo, lėšų telkimo renginį ruošiant.
Padaliniai, arba būreliai yra įkurti: Cleveland (OH), kuriam ilgėliau
vadovavo Stasė Kazlauskienė, o nuo 2012 m. Eglė Laniauskienė; Detroit
(MI) – Rita Giedraitienė ir Rasa Karvelienė; Philadelphia (PA)
– Teresė Gečienė; Washington, DC – Teresė Landsbergienė ir
Sunny Hills (FL) – Bronė Nakienė ir Judita Mamaitytė.
Cleveland būrelis turi tradiciją pietus suruošti Verbų
sekmadienį, jam tai neblogai sekasi. Kadangi telkinys nedidelis, pačios
moterys, be samdomos talkos, verda. Detroit – taip pat nedidelis
telkinys, bet pereitais metais jis sugalvojo iš Toronto,
Kanados, pakviesti „Volungės” moterų chorelį. Renginys
sutraukė daugiau žmonių, tad daugiau buvo surinkta pinigų centrams
Lietuvoje paremti.
Kiek sunkiau yra Philadelphia ir Washington, DC. Ten organizacijos
koordinatorės ieško progų pasistatyti savo stalą su reklama
„Aukos ‘Vaiko vartams’ paremti” ir laukia, kad
kas paaukotų, dar jos pardavinėja lietuviškus rankdarbius. Nors
pačios renginių neruošia, bet gauna leidimą kitomis progomis
rinkti aukas. ,,Vaiko vartai į mokslą” dėkoja joms.
Visi minėti būreliai bent kartą per metus suruošia pietus ar
parapijos salėje po šv. Mišių, ar net savo namuose, kaip
tai daro Sunny Hills rėmėjai. Reikia įvertinti Sunny Hills moterų
darbą, kurios įdeda daug širdies, ruošdamos pietus
savuose namuose ir sukviesdamos tiek svečių, kiek jų namuose telpa.
Taip Florida vyresnio amžiaus žmonės dosniai aukoja nelaimingiems
Lietuvos vaikams paremti.
Nors Los Angeles, California, rėmėjų būrelio oficialiai nėra, bet
kiekvienais metais Kalėdų metu per lituanistinę mokyklą surenka mokslo
priemonių, žieminių rūbų ar ko kito. Vienais metais surinko 100 porų
naujų batų ir savomis lėšomis pasiuntė juos keliems centrams.
Batai ir žieminės striukės tiems vaikams yra būtini.
„Kai lipdami į kalną paduodame kam nors ranką, patys atsiduriame
kalno viršūnėje,” – baigė savo pranešimą A.
Kamantienė.
Žemaitijoje statomas centras
,,Vaiko vartai į mokslą” narė Daina Čyvienė supažindino su
naujomis žiniomis apie pernai per metinį pranešimą pristatytą
Šateikiuose statomo naujo dienos centro projektą. „Vaiko
vartai į mokslą” prisijungs prie centro projekto su parama ir
ugdymo programomis, kai centras jau veiks. Šiuo metu Čyvienė
palaiko ryšius su projekto sumanytojais ir geradariais –
JAV gyvenančia Raskauskų šeima, kuri remia centro remonto
išlaidas. Nuo 2012 m. sausio mėn. 2 d. centras turi du
partnerius – merą su savivaldybe ir parapiją su jos klebonu. Tad
partneriai dalinsis atsakomybe, mokant už paslaugas (Lietuvoje
vadinamas komunalinėmis paslaugomis).
* * *
Po pranešimų ir formalumų susirinkusieji greitai nesiskirstė.
Vieni kalbino jaunuosius savanorius, kiti – atidžiau apžiūrinėjo
plakatus. Dar kiti ėjo prie užkandžių stalų dar paragauti organizacijos
narių suneštų vaišių. Mintyse liko R. Rudaitienės
popietės pradžioje išsakyta mintis, kad visos šios
pastangos turi tikslą – ugdome atsakingus žmones Lietuvos
ateičiai.
Daugiau apie organizaciją ,,Vaiko vartai į mokslą” rasite internete adresu: www.childgate.org
R. Kubiliūtės, Dainos Čyvienės nuotraukos