Ar JAV prezidento rinkimus šiemet nulems pinigai?

ALEKSAS VITKUS

Kad JAV prezidento rinkimų rezultatai didžia dalimi būdavo nulemiami niekieno nekontroliuojamų pinigų, buvo priimta jau beveik nuo pat valstybės įkūrimo pradžios. Bet tik 1905 m., raginant prezidentui Theodore Roosevelt, Kongresas pabandė suvaržyti rinkimams/kandidatams aukojamas sumas.

Užtruko iki 1971 m., kol Kongresas įkūrė Federal Election Commission (FEC), kuri turėjo prižiūrėti rinkimų finansų tvarką. Buvo nustatytos, nors dažnai ir keičiamos, rinkimams aukojamų sumų ribos. Tuomet atsirado Political Action Committee (PAC) lobistų grupės, kurių tikslas buvo ne tik pakreipti JAV užsienio politiką, bet ir paveikti net ir prezidentinių rinkimų rezultatus.

Kurį laiką buvo bandoma rinkimus finansuoti iš valstybės iždo. 2008 m. kandidatas Barack Obama tokio finansavimo atsisakė, nutaręs pasikliauti mažomis aukomis iš visų piliečių sluoksnių. Toje sėkmingoje kampanijoje Obama išleido didžiulę – 379 mln. dol. – sumą. Palyginimui, 60 metų anksčiau prezidento Harry S. Truman kampanija kainavo 25 mln. dol.

Piktnaudžiavimai tęsėsi ir toliau, kol 2010 m. garsioje „Citizens United” byloje prieš FEC JAV Aukščiausiasis Teismas (AT) nustebino visus, leisdamas PAC grupėms priimti aukas be jokių apribojimų, nors ir prižiūrint FEC. Taip atsirado ,,Super PAC” grupės, kurios sugebėjo ir sugeba tos FEC priežiūros nepaisyti.

Mane labai nustebino š. m. vasario 9 d. „Chicago Tribune” paskelbtas vedamasis, kuriame laikraščio redaktoriai įrodinėja, kad prezidento rinkimuose šis neseniai įteisintas neribotas ,,Super PAC” finansavimas yra geras Amerikos politinei sistemai ir jos puoselėjamai demokratijai.

Prezidentas Obama pradžioje tą AT nutarimą griežtai kritikavo, aiškindamas, kad „tokius neribotus pinigus” rinkimams reikėtų suvaržyti, jei reikėtų, net ir keičiant Konstituciją. Bet jau dabar paaiškėjo, kad Obama remianti ,,Super PAC” grupė „Priorities USA Action” priims neribotas korporacijų, unijų ir kitokias aukas.

„Tribune” vedamasis retoriškai klausia: „Kas čia blogo, jei PAC grupės į rinkiminę kampaniją atneš daugiau pinigų, kurie bus naudojami, siekiant geriau supažindinti balsuotojus su kandidatais ir jų programomis.” Vedamasis primena, kad jau 1976 m. AT pabrėžė, jog šių laikų balsuotojai vis labiau remiasi informacija, kuri ateina iš brangiai atsieinančios technologijos: TV, radijo ir kitokios žiniasklaidos. Vedamasis net pabrėžia, jog „bet koks rinkiminės propagandos suvaržymas būtų žodžio laisvės, kas ir yra pagrindinis demokratijos principas, paneigimas”.

„Korporacijos ir unijos turi teisę informuoti balsuotojus, – toliau tęsia šis keistas ir savo logika sunkiai suprantamas vedamasis, – juk jos yra sudarytos iš individų, susibūrusių siekti bendro tikslo.” Mano ir daugelio kitų tokiam vedamajam nepritariančių kritikų nuomone, toks „Tribune” argumentas gali būti atmestas vien pagalvojus, kad iš korporacijų ir unijų ateinantys pinigai yra skiriami tų pačių korporacijų ir unijų vadovų, visiškai neatsižvelgiant į tūkstančių jų narių norus ar pageidavimus. Juk sprendimus daro viršūnės, o ne maės. Ar tai – demokratija?

Keista, kad „Tribune” vedamasis „užmiršta” priminti, kad nemažai ,,Super PAC” aukojančių korporacijų yra valdomos užsienio kapitalo. Ar mes norime, kad rinkimų rezultatams įtaką darytų Saudi Arabijos, Kinijos, Japonijos ar Prancūzijos interesai?

Amerikiečiai yra susidomėję rinkimų eiga ir noriai klauso ir diskutuoja, ką kalba kandidatai. Bėda yra ta, kad milijonai dolerių, paskleistų rinkiminėje žiniasklaidoje, didele dalimi nėra skirti supažindinti juos su kandidatų siūlomomis programomis, bet yra tik dažnai nepamatuoti bandymai purvu apdrėbti kandidato oponentus. Jau dabar pasamdyti „žinovai” triūsia, visaip ieškodami, kaip prikibti prie juos pasamdžiusio kandidato oponentų.

Eilinis pilietis dažnai neturi nuomonės, kartais yra lengvatikis ir gana lengvai leidžiasi būti manipuliuojamas. Tai įrodo iki šiol vykusi Respublikonų partijos kandidatų kova. Newt Gingrich pralaimi Iowa ir New Hampshire, bet gauna pinigų ir laimi South  Carolina. Mitt Romney, gavęs pinigų, laimi Florida. Liberalai, manydami, kad eiliniam piliečiui gal jau nusibodo turtuolių remiami kandidatai, vis tikisi, jog kandidatai kaip Rick Santorum arba Ron Paul, neturintys turtingų rėmėjų, kai kur sugebės pasirodyti visai neblogais balsų medžiotojais.

Ypatingo dėmesio sulaukė Gingrich rėmėjas Sheldon Adelson, žymusis Las Vegas turtuolis, kurį „Forbes” žurnalas dešimties turtingiausių Amerikoje žmonių sąraše įrašė 8-uoju. Šis 78-metis Lietuvos žydų emigrantų sūnus, aišku, yra ir didelis Izraelio rėmėjas. Adelson ir jo Izraelyje gimusi žmona Miriam Newt Gingrich remiančiai ,,Super PAC” paaukojo po 5 mln. dol. Net buvęs prezidento George W. Bush spaudos atstovas Ari Fleischer mano, kad Adelson rinkimuose suvaidins didžiulį vaidmenį.

„Tribune” vedamasis pripažino, jog kova dėl didelių pinigų sumų tekėjimo į politines ,,Super PAC” grupes suvaržymo yra beprasmė, nes „kai praeityje buvo bandoma reguliuoti rinkimų pinigus, kandidatai ir jų rėmėjai visuomet rasdavo būdų apeiti tuos įstatymus”. Remiantis tokia keista logika, turėtume nekovoti prieš bet kokias blogybes, pvz., nusikaltimus, nes jų visų išnaikinti irgi neįmanoma.

Gal turėčiau atsiprašyti skaitytojus už tai, kad kai kurios mano mintys ir teiginiai gali nuskambėti kaip rinkiminis „purvas”. Bet juk reikės prie to priprasti, ypač artėjant Respublikonų partijos suvažiavimui, kurio metu bus išrinktas partijos kandidatas, po ko į „mūšio” lauką įžygiuos ir demokratai. Jau dabar, pinigams nesulaikomai plaukiant į rinkimų krepšį, daug komentatorių yra susirūpinę, kad šie rinkimai bus vieni iš pačių brangiausių ir nešvariausių JAV istorijoje.