Lietuvių Bendruomenei reikia burtininkų
VYTAUTAS VOLERTAS
Net po šešių dešimčių metų malonu
prisiminti vaizdą: salėje apie trys šimtai žmonių, visi žvalūs,
vikriai mėto žvilgsnius, energingai kalbasi, nuo vieno
pašnekovo skuba prie kito. Ar tai – viena artima
šeima? Gal, nes net truputį panašūs. Liesi veidai,
rimties užpiltos akys, skirtingesnės aprangos nei gatvėje
sutinkamų praeivių.
Ne, tai – ne gausi šeima. Tai buvę benamiai, DP lietuviai.
Nei giminės, nei pažįstami, o įvairių stovyklų Vokietijoje buvę
įnamiai, suskubę į JAV atkeliauti. Pirmą kartą subėgo į
susirinkimą Philadelphia mieste. Kiek artumos, kiek atvirumo tarp
svetimų... Ideali bendrija, kurioje jautiesi visiškai
saugiai.
Ideali, nes visus sieja svarbus ryšys: pastogės, darbo,
duonos rūpestis. Todėl ir apsikeitinėja žiniomis – yra butas
palėpėje, uoste priima vyrus cukraus maišams
nešioti, žydas iš Lietuvos turi siuvyklą ir samdo
moteris. Draugiški, paslaugūs vienas kitam, nes reikia
kabintis į gyvenimą naujoje, gal net keistoje aplinkoje. Ir dar vienas
ryšys – jie visi lietuviai. Tarp lenkų, turkų, rusų taip
nesijaustų.
Iškriko narsieji susibūrėliai iš susirinkimo, vėliau
– ir iš nuoširdaus bendravimo. Juk kiekvienas
pakliuvo į skirtingas sąlygas, be to, anksčiau ieškota
duona jau buvo pelnoma, liko tik vienas to įspūdingo susibūrimo
ryšys – lietuviškumas. Kad po pasaulio
platybes ir gyvenimo įvairumus mėtantis šis ryšys
visiškai nesuirtų, sušaukta Lietuvių
Bendruomenė (LB). Tai oficialus skėtis, po kuriuo galima glaustis,
arba bėgti nuo jo šalin, jei sąžinė taip įsako. Laisvas
pasirinkimas. Į Philadelphia susirinkimą 1949 m. rudenį skubėjo
visi, kas apie jį išgirdo. Skatino nauda, kartais galingesnė už
sąžinę.
„Pasaulyje pakrikę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio
Lietuvių Bendruomenę” – tai sakinys iš
Lietuvių Chartos. Kai Vokietijos DP stovyklose,
ieškant benamiams kokios nors švieselės ateity, pasigirdo
pirmieji svarstymai apie Bendruomenę, man, 25 metų žmogiukui,
sutrinkčiojo širdis. Apgaubė džiaugsmas, kad gal netapsime
pasaulio mindžiojama rasa, kritusia svetimose vejose tai vienur,
tai kitur. LB mintis praskaidrino apsiniaukusią
benamio nuotaiką. Lietuviai sudaro Bendruomenę, sudaro
vieną šeimą... Už šį planą pagarbiai žvelgiau į mūsų
vadovus, besistengiančius mąstyti ir pamiršti
ideologijų (Vliko, Vlako, Šefo) skirtis.
Tada LB įtikėjau. Ir visą amžių ją laikiau lietuviškos gyvybės
telkėja bei tausotoja – lyg tasai pradžioje minėtas
naujakurių susirinkimas, į kurį visi skubėjo, kuriame visi jautėsi
savi, nuoširdūs, paslaugūs. Žinoma, tai nepasiekiamas idealas,
nes tarp „visų” yra daug nenorinčių „visais”
būti. Tačiau be šio idealo liktume pakrikėliais klajūnais,
nelaimėliais.
LB savo darbuose susilaukdavo didelių sunkumų, sukeltų žmogiškų
slidinėjimų, skirtingų darbo aplinkybių atskiruose kraštuose ir
nuolat besikeičiančių sąlygų. Štai emigracija iš DP
stovyklų. Štai dešimtmečių LB pastangos padėti okupuotai
Lietuvai. Štai nepriklausomybės paskelbimo džiaugsmas ir
šurmulys. Štai prapliupusi emigracija iš Lietuvos.
Tai lyg žemės drebėjimai, purtę LB gyvenimą. Ar spėta į
šiuos sukrėtimus reaguoti? Ar šiandien LB pakankamai
juda, ar suskubo įtilpti į jai laiko skirtus rėmus?
Ji laikosi, bet jau atėjo metas naujai įvertinti sąlygas, kurios
įvairuoja pagal kraštus. Pvz., JAV dar yra save lietuviais
laikančių pirmosios emigracinės bangos palikuonių (ypač tarp Lietuvos
vyčių). Buvusieji DP, sudarę LB pamatus, baigia persikelti amžinybėn.
Sensta ir jų vaikai. Be to, baigę mokslus jie pakriko į visas puses,
vyko ten, kur stūmė profesija. Nors dauguma jų gerbia savo
kilmę, tačiau išsibarstymas sunkina veiklą. Jų vaikai
dažnokai supranta ir pagraibomis kalba lietuviškai, lanko
stovyklas, net į Lietuvą nuvažiuoja ir grįžę gražiai apie ją
šneka. O vėliausieji imigrantai, gausūs ir apsukrūs, bet
paslaptingi ir nieko nepasitikį? Tautiškai gyvų žmonių yra,
tačiau jie – lyg vėjo gainiojami lapai.
Kita naujiena – beveik visuose kraštuose yra Lietuvos
valstybės ambasadoriai, konsulai, įgaliotiniai. Jie taip pat
rūpinasi piliečių, tarp kurių – daugiausia lietuviai, reikalais.
Tai kokie šių institucijų ryšiai su LB darbuotojais? Ar
tartasi, ar kalbėta, ar skirstytasi uždaviniais? LB darbų aplinka
kasdien darosi sudėtingesnė, todėl yra privalu rimtai peržiūrėti
pastangų kryptis.
Kas turėtų šią reviziją atlikti? Kiekvieno krašto LB turi
vadovus ir Tarybas. Jos savo pareigas žino ir turėtų vykdyti –
svarstyti lietuvių subūrimo priemones, ieškoti
pranašų, ypač tarp vėliausių imigrantų. PLB dalyvauja bendrame
komitete su Lietuvos Respublikos Seimu. Kiek ten tariamasi
pagrindiniu klausimu – dėl tautinio išlikimo?
Kaip turėtų bendrauti LR atstovybės su kraštų LB? Nors
Seimo ir šio komiteto nariai keičiasi, bet geros mintys
išlieka.
Iki šiol nebuvo girdima, kad panašūs klausimai būtų
gvildenami PLB ir Seimo susitikimuose. Viską temdo dvigubos
pilietybės šnekos, kur dažnai painiojamas patriotizmas su nauda.
Žinoma, kiekvieno asmens mintyse patriotizmo ir naudos santykis yra
skirtingas.
Sentimentaliai tariant, LB mūsų padangėn atėjo tarsi aušra. Jos
dienai negalime leisti vakarop pakrypti. Pagalbon kviečiami gudrieji,
išradingieji, pranašai ir net burtininkai.