Lietuvių Bendruomenei reikia burtininkų

VYTAUTAS VOLERTAS


Net po šešių dešimčių me­tų ma­lo­nu prisiminti vaizdą: salėje apie trys šimtai žmonių, visi žvalūs, vik­riai mėto žvilgsnius, energingai kalba­si, nuo vieno pašnekovo skuba prie kito. Ar tai – viena artima šeima? Gal, nes net truputį panašūs. Liesi vei­dai, rimties užpiltos akys, skirtin­gesnės aprangos nei gatvėje sutinka­mų praeivių.

Ne, tai – ne gausi šeima. Tai buvę benamiai, DP lietuviai. Nei giminės, nei pažįstami, o įvairių stovyklų Vo­kietijoje buvę įnamiai, suskubę į JAV atkeliauti. Pirmą kartą subėgo į susi­rinkimą Philadelphia mieste. Kiek artumos, kiek atvirumo tarp sveti­mų... Ideali bendrija, kurioje jautiesi visiškai saugiai.

Ideali, nes visus sieja svarbus ry­šys: pastogės, darbo, duonos rūpestis. Todėl ir apsikeitinėja žiniomis – yra butas palėpėje, uoste priima vyrus cuk­­raus maišams nešioti, žydas iš Lietuvos turi siuvyklą ir samdo mo­teris. Draugiški, paslaugūs vienas kitam, nes reikia kabintis į gyvenimą naujoje, gal net keistoje aplinkoje. Ir dar vienas ryšys – jie visi lietuviai. Tarp lenkų, turkų, rusų taip nesijaus­tų.

Iškriko narsieji susibūrėliai iš su­sirinkimo, vėliau – ir iš nuoširdaus bendravimo. Juk kiekvienas pakliuvo į skirtingas sąlygas, be to, anks­­čiau ieškota duona jau buvo pelnoma, liko tik vienas to įspūdingo susibūrimo ryšys – lietuviškumas. Kad po pa­saulio platybes ir gyvenimo įvairumus mėtantis šis ryšys visiškai nesu­irtų, sušaukta Lietuvių Bendruome­nė (LB). Tai oficialus skėtis, po kuriuo galima glaustis, arba bėgti nuo jo šalin, jei sąžinė taip įsako. Laisvas pasirinkimas. Į Philadelphia susirin­kimą 1949 m. rudenį skubėjo visi, kas apie jį išgirdo. Skatino nauda, kartais galingesnė už sąžinę.

„Pasaulyje pakrikę lietuviai su­da­ro vieningą Pasaulio Lietuvių  Bendruomenę” – tai sakinys iš Lietu­vių Chartos. Kai Vokietijos DP sto­vyk­lose, ieškant benamiams kokios nors švieselės ateity, pasigirdo pirmieji svarstymai apie Bendruomenę, man, 25 metų žmogiukui, sutrinkčiojo širdis. Apgaubė džiaugsmas, kad gal netapsime pasaulio mindžiojama rasa, kritusia svetimose vejose tai vie­nur, tai kitur. LB mintis pra­skaid­rino ap­si­niaukusią benamio nuotai­ką. Lie­tu­viai sudaro Bendruomenę, sudaro vieną šeimą... Už šį planą pagarbiai žvelgiau į mūsų vadovus, besistengian­­čius mąstyti ir pamiršti ideologijų (Vliko, Vlako, Šefo) skirtis.

Tada LB įtikėjau. Ir visą amžių ją laikiau lietuviškos gyvybės telkėja bei tausotoja – lyg tasai pradžioje mi­nėtas naujakurių susirinkimas, į ku­rį visi skubėjo, kuriame visi jautėsi savi, nuoširdūs, paslaugūs. Žinoma, tai nepasiekiamas idealas, nes tarp „visų” yra daug nenorinčių „visais” būti. Tačiau be šio idealo liktume pakrikėliais klajūnais, nelaimėliais.

LB savo darbuose susilaukdavo didelių sunkumų, sukeltų žmogiškų slidinėjimų, skirtingų darbo aplinkybių atskiruose kraštuose ir nuolat be­sikeičiančių sąlygų. Štai emigracija iš DP stovyklų. Štai dešimtmečių LB pastangos padėti okupuotai Lietuvai. Štai nepriklausomybės paskelbimo džiaugsmas ir šurmulys. Štai prapliupusi emigracija iš Lietuvos. Tai lyg žemės drebėjimai, purtę LB gyveni­mą. Ar spėta į šiuos sukrėtimus rea­guoti? Ar šiandien LB pakankamai juda, ar suskubo įtilpti į jai laiko skirtus rėmus?

Ji laikosi, bet jau atėjo metas nau­jai įvertinti sąlygas, kurios įvai­ruoja pagal kraštus. Pvz., JAV dar yra save lietuviais laikančių pirmosios emigracinės bangos palikuonių (ypač tarp Lietuvos vyčių). Buvusieji DP, sudarę LB pamatus, baigia persikelti amžinybėn. Sensta ir jų vaikai. Be to, baigę mokslus jie pakriko į visas puses, vy­ko ten, kur stūmė profesija. Nors dau­guma jų gerbia savo kilmę, tačiau išsibarstymas sunkina veiklą. Jų vai­kai dažnokai supranta ir pagraibo­mis kalba lietuviškai, lanko stovyklas, net į Lietuvą nuvažiuoja ir grįžę gražiai apie ją šneka. O vėliausieji imig­rantai, gausūs ir apsukrūs, bet paslaptingi ir nieko nepasitikį? Tau­tiškai gyvų žmonių yra, tačiau jie – lyg vėjo gainiojami lapai.

Kita naujiena – beveik visuose kraštuose yra Lietuvos valstybės am­basadoriai, konsulai, įgaliotiniai. Jie taip pat rūpinasi piliečių, tarp kurių – daugiausia lietuviai, reikalais. Tai kokie šių institucijų ryšiai su LB darbuotojais? Ar tartasi, ar kalbėta, ar skirstytasi uždaviniais? LB darbų aplinka kasdien darosi sudėtingesnė, todėl yra privalu rimtai peržiūrėti pastangų kryptis.

Kas turėtų šią reviziją atlikti? Kiekvieno krašto LB turi vadovus ir Tarybas. Jos savo pareigas žino ir turėtų vykdyti – svarstyti lietuvių su­būrimo priemones, ieškoti pranašų, ypač tarp vėliausių imigrantų. PLB dalyvauja bendrame komitete su Lie­tuvos Respublikos Seimu. Kiek ten tariamasi pag­rindiniu klausimu – dėl tautinio išli­kimo? Kaip turėtų bendrauti LR ats­tovybės su kraštų LB? Nors Seimo ir šio komiteto nariai keičiasi, bet geros mintys išlieka.

Iki šiol nebuvo girdima, kad pa­našūs klausimai būtų gvildenami PLB ir Seimo susitikimuose. Viską tem­do dvigubos pilietybės šnekos, kur dažnai painiojamas patriotizmas su nauda. Žinoma, kiekvieno asmens mintyse patriotizmo ir naudos santykis yra skirtingas.
Sentimentaliai tariant, LB mūsų padangėn atėjo tarsi aušra. Jos dienai negalime leisti vakarop pakrypti. Pagalbon kviečiami gudrieji, išradin­gieji, pranašai ir net burtininkai.