Ar arabų pasaulyje įmanoma demokratija?
ALEKSAS VITKUS
Kai 1980 metais Lech Walęsa išvedė Gdynės laivų dirbtuvių
darbininkus į streiką, niekas nenujautė, kaip tai paveiks kitus Rytų ir
Vidurio europiečius. Vienur ar kitur vis prasiverždavo demonstracijos
prieš nekenčiamą režimą, kol įsiliepsnojęs nepasitenkinimo
valdžia gaisras palietė visą Europą. 1989 m. krito Berlyno siena,
sujudo Rytų Europa, po to subraškėjo ir visa sovietų imperija.
Ar nevyksta dabar kažkas panašaus ir arabų pasaulyje?
Prieš mėnesį ten prasidėję neramumai pradžioje Tunise, vėliau
persimetė į Egiptą. Tunise demonstracijos gana greitai pasiekė savo
tikslą: 23 metus kraštą autokratiškai valdęs prezidentas
Zine El Abidine Ben Ali pasitraukė ir išvyko į egzilį. Tai
pirmas kartas arabų pasaulyje, kad vyriausybę nuverstų populiarus
eilinių gyventojų perversmas.
Egipte tūkstantinės minios Kairo centrinėje Tahrir (Laisvės)
aikštėje demonstravo kelias savaites, reikalaudamos
krašto prezidento Hosni Mubarak atsistatydinimo. Nors užsispyręs
Mubarak ilgai nepasidavė, pagaliau vasario 13 d. jis turėjo nusileisti.
Egiptas nėra Europa, kurioje jau seniai įsigyvenusios demokratijos
tradicijos. Egiptą taip, kaip ir daugelį arabų kraštų, valdė
arba kolonijinės Europos imperijos, arba jau savi vietiniai
diktatoriai. Mubarak jau nuverstas, bet kaip ir kas kurs Egipte
demokratinę valdžią, krašto valdžią perėmus kariuomenei?
Egiptas ilgai buvo valdomas anglų, kurie nesirūpino kraštą
paruošti demokratijai. Po to, kai karalius Farouk atsisakė sosto
1952 m., o paskutiniai anglų kariuomenės daliniai paliko Suez kanalą
1956 m., Egiptą ėmė valdyti vien aukštieji karininkai: gen.
Muhammad Naguib, pulk. Gamal Nasser, gen, Anwar Sadat. 1981 m. nuo
žudiko kulkos žuvus prez. Sadat, valdžią perėmė dar vienas generolas,
tuo metu buvęs viceprezidentu, Hosni Mubarak, valdžioje pasilikęs net
30 metų.
Gana taiki Mubarak politika Izraelio atžvilgiu davė jam gerų rezultatų.
1973 m. kare Izraelio užimta Egipto Sinai pusiasalio teritorija 1981 m.
buvo grąžinta Egiptui. Mubarak savo valdymo metu neblogai tvardė ir
ekstremistines musulmonų grupes, įskaitant ir radikalią
„Brotherhood” grupę. Mubarak net kelis kartus buvo
„perrenkamas” prezidentu, net ir 2005 m., kai
demonstracijos privertė jį leisti rinkimuose dalyvauti ir kitoms
partijoms. Nors ir kritikavo prezidento George W. Bush pradėtą
įsiveržimą į Iraką, Mubarak gudriai laviravo, leisdamas Amerikos
kariuomenei naudotis Egipto oro erdve ir Suez kanalu.
Ar šios kelias savaites trukusios demonstracijos pelnė
egiptiečiams geresnį ar demokratiškesnį gyvenimą,
šiandien dar sunku spėlioti. Aišku tik tiek, kad daug
prarado pats Mubarak, prarado JAV ir Izraelis. Amerika pralaimėjo, nes
per 30 metų kasmet Egiptui siunčiamos daugiau nei 1,2 mlrd. dol. sumos
JAV Artimųjų Rytų regiono stabilumui nieko nepadėjo. Neturtingas
Egiptas, turėdamas daugiau kaip 11 kartų gyventojų nei Izraelis, iki
šiol gaudavo gal tik trečdalį Izraeliui siunčiamos pagalbos.
Izraelis irgi pralaimėjo, nes numatomuose rinkimuose Egipte dauguma
balsuos už naują valdžią, kuri gali norėti nutraukti ryšius su
Izraeliu. Gal geriausias kandidatas būtų opozicijos vadas Mohamed El
Baradel, pasižymėjęs savo sekuliaristiniu nusistatymu. Tačiau jis,
ilgai gyvenęs užsienyje, egiptiečiams yra menkai pažįstamas.
Kad jaunimo pradėtą gana ribotą Mubarak nuvertimo revoliuciją
pasiglemžtų radikalusis „Brotherhood” sąjūdis, būtų sunku
galvoti. Labiau išprusę jauni arabai po truputį suprato, kad jų
krašto atsilikimo nuo pažangių Vakarų kraštų didžiausia
priežastis yra jų pačių vyriausybės, parsidavusios ar bent linkusios į
Vakarų pasaulio pagundas ir patogumus. Demonstravo daugiausia jauni
žmonės, studentai, smulkūs verslininkai, moterys, darbininkai,
ieškantys darbo ir besiilgintys geresnio gyvenimo, vedami gal ir
šiek tiek laisvės troškimo nuo despotų, įskaitant ir
radikalųjį islamą.
Kodėl visi arabai taip nekenčia Amerikos? Juk tikrai ne todėl, kad mes
puoselėjame žodžio ar spaudos laisvę ar kad branginame teisę
demonstruoti ir reikalauti laisvų demokratinių rinkimų. Amerika jau
dešimt metų nedrįsta ryžtingai pasipriešinti Izraelio vis
vykdomiems planams išplėsti savo valstybės teritoriją, siunčiant
žydus naujakurius į Izraelio neteisėtai užimtas palestiniečių
teritorijas, tuo tarpu kai „nepaklusniųjų” arabų namai buvo
sprogdinami.
Ką demonstrantai Amerikai labiausiai prikiša, yra tai, kad JAV
politika yra veidmainiška. Amerika kalba apie tautų
apsisprendimo teisę ir tuo pačiu remia tokius autokratiškus ir
visiškai nedemokratiškus kraštus ir jų vadovus
kaip Egipto Mubarak ar Saudi Arabijos karalių Abdullah. Jie juk
prisimena, kad prez. Barack Obama savo pirmai poinauguracinei kelionei
po arabų kraštus pasirinko Mubarak valdomą Egiptą, kai 2009 m.
birželio 6 d. kalbėdamas Kairo universitete, gyrė Mubarak už jo indėlį
išlaikant stabilumą. Ne taip 2005 m. kalbėjo Valstybės sekretorė
Condoleezza Rice, ragindama Mubarak imtis reikalingų reformų,
primindama, kad per 60 metų JAV vedė „stabilumo”
ieškojimo politiką, tam aukodama demokratiją. Rice tada
prisipažino: „Arabų kraštuose neturime nei stabilumo, nei
demokratijos.” Bijau, kad ir demokratija į ten negreitai ateis.
Demonstracijoms prasidėjus sausio mėnesį, Obama pradžioje negalėjo
apsispręsti, ką remti – Amerikos draugą Mubarak ar
prieš jį kilusį sąjūdį. Obama nevykęs bandymas remti
viceprezidentą Suleiman irgi sugniužo. Todėl vasario 15 d. Obama
kalbėjo jau kitaip: „Autokratiniai režimai neišsilaikys,
nebent jie išgirs balsus, reikalaujančius daugiau laisvių ir
pokyčių krašto politikoje.”
Aleksas Vitkus –
iš profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB
seimo, LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje
išeivijos spaudoje bendradarbiauja jau ketvirtį šimto
metų. 2007 m. gavo JAV LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo
premiją.