Ar arabų pasaulyje įmanoma demokratija?

ALEKSAS VITKUS

Kai 1980 metais Lech Walęsa išvedė Gdynės laivų dirbtuvių darbininkus į streiką, niekas nenujautė, kaip tai paveiks kitus Rytų ir Vidurio europiečius. Vienur ar kitur vis prasiverždavo demonstracijos prieš nekenčiamą režimą, kol įsiliepsnojęs nepasitenkinimo valdžia gaisras palietė visą Europą. 1989 m. krito Berlyno siena, sujudo Rytų Europa, po to subraškėjo ir visa sovietų imperija.

Ar nevyksta dabar kažkas panašaus ir arabų pasaulyje? Prieš mėnesį ten prasidėję neramumai pradžioje Tunise, vėliau persimetė į Egiptą. Tunise demonstracijos gana greitai pasiekė savo tikslą: 23 metus kraštą autokratiškai valdęs prezidentas Zine El Abidine Ben Ali pasitraukė ir išvyko į egzilį. Tai pirmas kartas arabų pasaulyje, kad vyriausybę nuverstų populiarus eilinių gyventojų perversmas.

Egipte tūkstantinės minios Kairo centrinėje Tahrir (Laisvės) aikštėje demonstravo kelias savaites, reikalaudamos krašto prezidento Hosni Mubarak atsistatydinimo. Nors užsispyręs Mubarak ilgai nepasidavė, pagaliau vasario 13 d. jis turėjo nusileisti.

Egiptas nėra Europa, kurioje jau seniai įsigyvenusios demokratijos tradicijos. Egiptą taip, kaip ir daugelį arabų kraštų, valdė arba kolonijinės Europos imperijos, arba jau savi vietiniai diktatoriai. Mubarak jau nuverstas, bet kaip ir kas kurs Egipte demokratinę valdžią, krašto valdžią perėmus kariuomenei?

Egiptas ilgai buvo valdomas anglų, kurie nesirūpino kraštą paruošti demokratijai. Po to, kai karalius Farouk atsisakė sosto 1952 m., o paskutiniai anglų kariuomenės daliniai paliko Suez kanalą 1956 m., Egiptą ėmė valdyti vien aukštieji karininkai: gen. Muhammad Naguib, pulk. Gamal Nasser, gen, Anwar Sadat. 1981 m. nuo žudiko kulkos žuvus prez. Sadat, valdžią perėmė dar vienas generolas, tuo metu buvęs viceprezidentu, Hosni Mubarak, valdžioje pasilikęs net 30 metų.

Gana taiki Mubarak politika Izraelio atžvilgiu davė jam gerų rezultatų. 1973 m. kare Izraelio užimta Egipto Sinai pusiasalio teritorija 1981 m. buvo grąžinta Egiptui. Mubarak savo valdymo metu neblogai tvardė ir ekstremistines musulmonų grupes, įskaitant ir radikalią „Brotherhood” grupę. Mubarak net kelis kartus buvo „perrenkamas” prezidentu, net ir 2005 m., kai demonstracijos privertė jį leisti rinkimuose dalyvauti ir kitoms partijoms. Nors ir kritikavo prezidento George W. Bush pradėtą įsiveržimą į Iraką, Mubarak gudriai laviravo, leisdamas Amerikos kariuomenei naudotis Egipto oro erdve ir Suez kanalu.

Ar šios kelias savaites trukusios demonstracijos pelnė egiptiečiams geresnį ar demokratiškesnį gyvenimą, šiandien dar sunku spėlioti. Aišku tik tiek, kad daug prarado pats Mubarak, prarado JAV ir Izraelis. Amerika pralaimėjo, nes per 30 metų kasmet Egiptui siunčiamos daugiau nei 1,2 mlrd. dol. sumos JAV Artimųjų Rytų regiono stabilumui nieko nepadėjo. Neturtingas Egiptas, turėdamas daugiau kaip 11 kartų gyventojų nei Izraelis, iki šiol gaudavo gal tik trečdalį Izraeliui siunčiamos pagalbos. Izraelis irgi pralaimėjo, nes numatomuose rinkimuose Egipte dauguma balsuos už naują valdžią, kuri gali norėti nutraukti ryšius su Izraeliu. Gal geriausias kandidatas būtų opozicijos vadas Mohamed El Baradel, pasižymėjęs savo sekuliaristiniu nusistatymu. Tačiau jis, ilgai gyvenęs užsienyje, egiptiečiams yra menkai pažįstamas.

Kad jaunimo pradėtą gana ribotą Mubarak nuvertimo revoliuciją pasiglemžtų radikalusis „Brotherhood” sąjūdis, būtų sunku galvoti. Labiau išprusę jauni arabai po truputį suprato, kad jų krašto atsilikimo nuo pažangių Vakarų kraštų didžiausia priežastis yra jų pačių vyriausybės, parsidavusios ar bent linkusios į Vakarų pasaulio pagundas ir patogumus. Demonstravo daugiausia jauni žmonės, studentai, smulkūs verslininkai, moterys, darbininkai, ieškantys darbo ir besiilgintys geresnio gyvenimo, vedami gal ir šiek tiek laisvės troškimo nuo despotų, įskaitant ir radikalųjį islamą.

Kodėl visi arabai taip nekenčia Amerikos? Juk tikrai ne todėl, kad mes puoselėjame žodžio ar spaudos laisvę ar kad branginame teisę demonstruoti ir reikalauti laisvų demokratinių rinkimų. Amerika jau dešimt metų nedrįsta ryžtingai pasipriešinti Izraelio vis vykdomiems planams išplėsti savo valstybės teritoriją, siunčiant žydus naujakurius į Izraelio neteisėtai užimtas palestiniečių teritorijas, tuo tarpu kai „nepaklusniųjų” arabų namai buvo sprogdinami.

Ką demonstrantai Amerikai labiausiai prikiša, yra tai, kad JAV politika yra veidmainiška. Amerika kalba apie tautų apsisprendimo teisę ir tuo pačiu remia tokius autokratiškus ir visiškai nedemokratiškus kraštus ir jų vadovus kaip Egipto Mubarak ar Saudi Arabijos karalių Abdullah. Jie juk prisimena, kad prez. Barack Obama savo pirmai poinauguracinei kelionei po arabų kraštus pasirinko Mubarak valdomą Egiptą, kai 2009 m. birželio 6 d. kalbėdamas Kairo universitete, gyrė Mubarak už jo indėlį išlaikant stabilumą. Ne taip 2005 m. kalbėjo Valstybės sekretorė Condoleezza Rice, ragindama Mubarak imtis reikalingų reformų, primindama, kad per 60 metų JAV vedė „stabilumo” ieškojimo politiką, tam aukodama demokratiją. Rice tada prisipažino: „Arabų kraštuose neturime nei stabilumo, nei demokratijos.” Bijau, kad ir demokratija į ten negreitai ateis.

Demonstracijoms prasidėjus sausio mėnesį, Obama pradžioje negalėjo apsispręsti, ką remti – Amerikos draugą Mubarak ar prieš jį kilusį sąjūdį. Obama nevykęs bandymas remti viceprezidentą Suleiman irgi sugniužo. Todėl vasario 15 d. Obama kalbėjo jau kitaip: „Autokratiniai režimai neišsilaikys, nebent jie išgirs balsus, reikalaujančius daugiau laisvių ir pokyčių krašto politikoje.”

Aleksas Vitkus – iš profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB seimo, LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje išeivijos spaudoje bendradarbiauja jau ketvirtį šimto metų. 2007 m. gavo  JAV LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo premiją.