Razz

Bernardas Razgus lituanistinių mokyklų seminaro dalyviams pasakoja apie mokyklą tolimojoje Buriatijoje. Laimos Apanavičienės nuotr.

Lietuviai tolimojoje Buriatijoje

LAIMA APANAVIČIENĖ

Tolimoji Buriatija – Rusijos Federacinė Respublika, įsikūrusi pietrytiniame Sibire, pietuose besiribojanti su Mongolija. Vargu, ar daugeliui mūsų skaitytojų ši vieta žinoma, nebent tiems, kurių giminaičiai kažkada ne savo noru buvo išvežti iš Lietuvos. O kad ten iki šiol lietuviai ne tik gyvena, bet ir stengiasi išlikti lietuviais, net sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę yra įsteigę, sužinojau būdama Vilniuje, kur Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentas (URM ULD), 2010 m. lapkričio 10–12 dienomis buvo surengęs kvalifikacijos kėlimo seminarą lituanistinių mokyklų mokytojams. Čia ir susitikau su tolimajame Sibire veikiančios lituanistinės mokyklos įkūrėju Bernardu Razgumi.

B. Razgus įsteigė sekmadieninę mokyklą, kurioje mokosi ne tik keletas vaikų, bet ir suaugusieji. Dar sovietiniais laikais, atvažiavęs į Lietuvą, jis prisikraudavo lagaminą lietuviškų knygų, vadovėlių ir veždavo į Buriatiją. Mokyklai knygų yra padovanojusios Lietuvos mokyklos, Vilniaus pedagoginis universitetas, buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės. ,,Reikia ieškoti, ir viskas bus. Kas ieško, tas visada randa”, – sako Bernardas, paklaustas, kur jis, gyvendamas Sibire, gauna vadovėlių, mokymo priemonių mokyklai.

Į seminarą B. Razgų, kaip ir kitus mokytojus, pakvietė URM ULD. ,,Geri seminarai – visada reikalingi. Tarpusavio bendravimas ne tik būtinas, bet ir naudingas. Po tokio seminaro geriau supranti, kokį milžinišką darbą atlieka Lietuva”, – į mano klausimą, ar reikalingi tokie seminarai, atsakė pašnekovas.

,,Kaip gyvena lietuvių bendruomenė tolimoje Šiaurėje, ką veikia ten gyvenantys lietuviai?” – paklausiau Bernardo, kuris yra ne tik mokytojas, bet ir Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas.

Mano pašnekovas papasakojo, kad, kaip ir visose vietovėse, taip ir pas juos yra ir sunkumų, ir gerų dalykų. Vienas sunkumų yra tai, kad lietuviai Buriatijoje gyvena toli vienas nuo kito. Kad visi susirinktų, reikia sukarti netrumpą kelią. Tad susitikti visiems čia gyvenantiems bendrijos nariams ne visada pavyksta. Ne visi gali atvažiuoti ir į organizuojamus lietuvių bendrijos renginius.

 Tremtiniai, kurie čia sovietų buvo atvežti 1948 metais, dabar – jau pensininkai. Įsikūrę čia jie nenuleido rankų, visaip kabinosi į gyvenimą. Būdami jauni dirbo ir eiliniais darbuotojais, ir brigadininkais, ir meistrais, ir didelių gamyklų inžinieriais. Kai kurie lietuviai, baigę mokslus, net užėmė aukštas pareigas Buriatijos Respublikos vyriausybėje.

Dabartinis lietuviškas šaknis turintis jaunimas dažniausiai jau yra užaugęs mišriose šeimose. Iš pirmo žvilgsnio jie lyg ir niekuo nesiskiria nuo vietinių gyventojų, tačiau kai kurios šeimos labai domisi savo istorija, nori išmokti lietuvių kalbą. Buriatijoje taip pat yra šeimų, kurios gyvendamos tolimojoje Šiaurėje dar nuo XIX amžiaus išlaikė lietuvybę. Deja, jėgos senka. Nemažai lietuvių rado amžiną prieglobstį Sibiro žemėje – daugelis tremtinių taip ir liko amžinajam miegui čia. Lietuvių bendrijos nariai, kiek jėgos leidžia, prižiūri lietuviškus kapus, stato juose lietuviškus kryžius, tvarko antkapius.

Domiuosi, ar atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvę tremtiniai, kurių dauguma jau nekalba lietuviškai, suskato ieškoti savo lietuviškų šaknų?

,,Lietuviai tremtiniai stengiasi išlaikyti savo kalbą ir lietuvybę. Kartais jiems būna skaudu, kad atvažiavus į Lietuvą pas gimines, pastarieji, atrodo, tik ir laukia, kada svečiai išvažiuos, – sako Bernardas. – Daug žmonių ieško giminių, tvarkosi lietuviškus dokumentus. Sibiro lietuviai grįžta į Lietuvą, grįžta taip pat noriai, kaip ir senieji Amerikos lietuviai. Šiuo metu iš Buriatijoje gyvenančių buvusių tremtinių liko gal tik koks 15 proc. Visi kiti sugrįžo į tėvynę.”

Buvo smalsu sužinoti, kokia Bernardo šeimos atsidūrimo Sibire istorija, koks šeimos likimas? Mano pašnekovas papasakojo, kad jo šeimą iš Plungės į Sibirą išvežė 1948 metų gegužės 22 d. Tų metų birželio 8 ir 10 dienomis į Buriatiją trimis ešalonais buvo atvežti 4,109 vyrai, vaikai ir moterys iš Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio ir Plungės. Pirmą žiemą tremtiniai praleido arklidėse. Nebuvo net narų, lovas atstojo iš šakų pasidarytas guolis. Tiek dieną, tiek naktį jie vilkėdavo tais pačiais rūbais. ,,Dabar daugeliui sunku suprasti, kad žmonės mirė iš bado, kitus Anapilin išvijo nepakeliamai šaltos žiemos. Pirmaisiais metais ypač daug mirė vaikų ir senelių. Kadangi jie nedirbo, negaudavo ir tų 125 gramų duonos per dieną. Aš labai gerai prisimenu, kaip mes pirmąjį atvažiavimo rudenį rinkome grūdų varpas, ir tas mums padėjo išgyventi”, – dalijosi prisiminimais B. Razgus.

,,Po 21ių metų tėveliai ir broliukai grįžo į Lietuvą. Brolis Silistinas Razgus dirbo Lietuvos geležinkelių Riedmenų ūkio direktoriumi, šiuo metu jau – pensininkas. Jauniausias broliukas dar dirba. Aš likau Buriatijoje”, – tęsė Bernardas.

 Pats Bernardas Lietuvoje baigė tik pirmą klasę. Tremtyje mokėsi vidurinėje mokykloje, ją baigęs studijavo Buriatijos žemės ūkio akademijoje. Būdamas Akademijos studentu, vieną vasarą dirbo Lietuvoje ir nuo to karto jo užsisakyta lietuviška spauda pasiekdavo tolimąjį Sibirą. O ir vėliau jis dažnai darbo reikalais atvykdavo į Lietuvą.

Šiuo metu Bernardas jau pensininkas. Darbą baigė Departamento vadovu, buvo Buriatijos Respublikos vyriausybės nariu.

Paklaustas, ką mano apie dabartinį jaunimą ir ar yra tekę susitikti su ,,Misija Sibiras” nariais, B. Razgus atsako, kad ,,Misija Sibiras” Buriatijoje buvo tik vieną vasarą. ,,Tai daugiau ekskursija jaunimui, bet ir ji reikalinga, kad dabartiniai vaikai geriau pažintų lietuvių tautos likimą. Bet tas pažinimas yra tik paviršinis”, – mano pašnekovas.

B. Razgus pasakoja, kad šiais laikais į Buriatiją lietuviai nebeatvažiuoja. Atvažiavę sovietmečiu – dirba ir augina vaikus. ,,Tačiau ir pas mus daug kas keičiasi, pamažu draugiškumą keičia vakarietiškas gyvenimo būdas.

Turiu aprašęs savo gyvenimą, tačiau vis tiek – geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tad atvažiuokite”, – atsisveikindamas pakvietė Bernardas.