Silpnoji šūkio ,,Lietuva – lietuviams” pusė
GINTARAS VISOCKAS
Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų,
ar posakis ,,Lietuva – lietuviams”, –
korektiškas. Beje, tokios ir panašios diskusijos tampa
vis aktualesnė. Mat ir šūkių, viešai rodomų Lietuvai
svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis
daugiau. Tad daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu
susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir
puoselėjame vienijančius aspektus ar tiesiog ieškome priežasties
nesutarimams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.
Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje ,,Lietuva –
lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus.
Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano
supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį,
kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau
atsinešame tokių plakatų. Išankstinių prietarų ir
nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę
užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl
menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios gausių kaimynių
įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli.
Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet
korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra
gynybinė laikysena – išnykimo pavojaus persekiojama tauta
desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo
tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, diskriminuojančių
planų lietuviai, skanduodami ,,Lietuva – lietuviams”,
neturi ir negali turėti. Posakis ,,Lietuva – lietuviams”
neatrodo kuo nors labai iššaukiantis dar ir dėl to, kad
pagal šią taisyklę gyventi stengiasi visos pasaulio tautos. Tiek
gausios, tiek mažos, tiek Afrikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje. Tik
apie tai garsiai kalbėti – neįprasta, nepatartina.
Per pastaruosius 25 metus daug kur keliavau. Kelionių metu nesutikau
tautos, kuri labiau mylėtų kitataučius nei saviškius. Net pačios
vaišingiausios tautos savo toleranciją rodydavo saikingai
– kol kitatautis netapdavo varžovu vietiniam. Puikiai prisimenu
Tbilisyje sutikto įtakingo gruzino perspėjimą per daug nesižavėti
kaukazietišku svetingumu. Gruzinas pabrėžė: nors esame
vaišingi, tačiau niekas tau Gruzijoje neleis padaryti įspūdingos
karjeros, lemiamu metu gruzinas vis tiek pasirinks gruziną...
Taigi šūkio ,,Lietuva – lietuviams” esmė, man regis,
– suprantama. Taip gyventi trokšta absoliučiai visos
tautos. Tik padorios, demokratiškos, žmogaus teises gerbiančios
valstybės nediskriminuoja kitataučių, jos tik rūpinasi, kad tautinių
bendrijų įtaka netaptų per daug didelė ir sunkiai suvaldoma. Kam
apsivers liežuvis pareikšti, esą tokia valstybės laikysena
– amorali? Tik piktavaliui gali nepatikti, jog Lietuva siekia
neprarasti lietuviškumo ne tik Kaune, bet ir
Šalčininkuose, ir Visagine. Visos tautos priešinasi per
dideliam kitataučių įsigalėjimui. Tačiau protingosios tautos apie tai
garsiai nekalba ir šūkį ,,Lietuva – lietuviams” jos
įgyvendina tyliai, slapta. O primityviosios tautos – apie tai
vien tik kalba, bet nieko konkretaus nedaro. Prie kurių priskirtina
Lietuva, man regis, visiems akivaizdu.
Neseniai internetiniame Lietuvos dienraštyje Delfi.lt
perskaičiau parlamentaro tautininko Gintaro Songailos straipsnį
,,Lietuva – lietuviams! Kas netinka?” Teisingas, įžvalgus
straipsnis. Dėmesio vertas paaiškinimas, kodėl atsirado daug
,,Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis ‘Lietuva –
lietuviams!’, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva privalo būti
apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme. Lietuvių tauta ir
lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą. Nors
šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas,
kad esą tautos – tai menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau
mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita...”. Ar galima nesutikti
su tokiu parlamentaro pareiškimu?
Man regis, svarbus ir kitas parlamentaro pastebėjimas, paskelbtas ten
pat. ,,Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą
nuvedė Lietuvą neteisingu, ‘etnocentristiniu’ keliu, ir
siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją
istoriografiją, kurios simboliu tapo ‘Šapokos
istorija’, o kartu ir visą ‘etnolingvistinę’
moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta
‘Smetonos laikais’.”Nematau nieko blogo ar smerktino,
jei tokių rašinių lietuviškoje informacinėje erdvėje
pasirodytų ir daugiau. Kosmopolitai, globalistai nusipelnė kritikos.
Ir vis dėlto saiko jausmas reikalingas visiems. Ar nepersistengiame, su
savimi dieną naktį nešiodami šūkį ,,Lietuva –
lietuviams”? Nepamirškime: šis šūkis erzina
kai kuriuos Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Erzina net tuos, kurie
Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai,
geranoriškai, tolerantiškai. Parlamentaras Songaila
klausia, kas netinka? Atsakymas labai paprastas. Per daug, per dažnai
pabrėždami šią nuostatą buriame prieš lietuvius
nusiteikusių kitataučių gretas ir atitoliname mums lojalias,
ištikimas tautines bendrijas. Kremliaus ir Varšuvos
šovinistams tuo pačiu suteikiame papildomų antilietuviškų
argumentų.
Pastaruosius penkerius metus daug domėjausi kai kurių Lietuvos tautinių
bendrijų gyvenimu, paskelbiau dešimtis išsamių straipsnių
apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių, graikų, totorių
bendruomenes. Taip pat esu skelbęs išsamių pokalbių su Lietuvoje
gyvenančiais turkais, baltarusiais, libaniečiais, moldavais. Beveik
visur mačiau akivaizdų rusišką pėdsaką. Tai medalį duos, tai
pakvies į nemokamą išvyką, tai padės finansiškai surengti
konferenciją. Rusijai rūpi, į kurią pusę žiūri Lietuvoje gyvenančios
tautinės mažumos, įskaitant net latvius ir estus. O Lietuvai nė motais,
kad Rusija stengiasi prisijaukinti mūsų totorius, graikus, bulgarus ar
ukrainiečius?
Besigilindamas į subtilius tautiškumo aspektus pastebėjau
bauginantį dėsningumą. Vos tik tautinė bendrija ima akivaizdžiau,
rimčiau, nuosekliau remti Lietuvos valstybingumą, čia pat ją pradedama
skaldyti iš vidaus. Nuo tautinės bendrijos, kuri remia Lietuvą
būtent kaip lietuvišką valstybę, būtinai atskyla viena ar kelios
grupės, kurios jau turi ne tokią mums draugišką laikyseną
pagrindiniais klausimais. Atskilusiųjų kalbose vis daugiau teiginių,
kaip du vandens lašai panašių į Kremliaus ideologų
priekaištus, skirtus Latvijai ir Estijai, neva engiančioms
rusakalbius.
Šitaip sakydamas noriu pabrėžti, jog tiek Rusija, tiek Lenkija
deda milžiniškas pastangas, į savo pusę bandydamos palenkti
Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Ne tik rusus, ne tik lenkus. Liūdna,
bet Maskvos ir Varšuvos pastangos dažnusyk – sėkmingos.
Atvirumo valandėlę kai kurie mūsų tautinių bendrijų atstovai
prisipažindavo stovį Lietuvos pusėje. Tuo pačiu tvirtino biją per daug
viešai rodyti lojalumą mūsų valstybei, nes Lietuva – per
silpna, ir ,,dar nežinia, kaip viskas susiklostys”. Jie
nepritaria kai kurių lenkų ir rusų pareiškimams, girdi,
Lietuvoje turėtų būti pastatytas paminklas Petrui I, suprask, lenkų
vaikams nesudarytos deramos sąlygos mokytis gimtosios kalbos. Ir vis
dėlto jokių viešų pareiškimų, ginančių lietuvių teises,
jie nedarysią. Ne vien dėl to, kad bijotų, jie turį karčios patirties
– ištikimus kitataučius, atsitikus bėdai, Lietuva palieka
likimo valiai. Nepasirūpina, nepadeda, neužtaria.
Per pastaruosius metus radau vos keletą Lietuvoje gyvenančių
kitataučių, kurie sutiko viešai paremti Lenkijos ir Rusijos
nepagrįstai puolamą Lietuvą. Šiandien tokių kitataučių Lietuvoje
– dar mažiau. Kas kaltas? Kaltas ir tas dviprasmiškai
skambantis šūkis ,,Lietuva – lietuviams”. Puikiai
prisimenu, kaip prieš keletą metų į oficialias Kovo 11-osios
eitynes ne itin noriai rinkosi tautinių bendrijų atstovai. Šių
metų Kovo 11-ąją lietuvių tautininkų ir tautinio jaunimo surengtose
eitynėse tautinių bendrijų vėliavų buvo dar mažiau. Jei prieš
penketą metų Vilniaus Gedimino prospekte kartu su lietuviais bent jau
formaliai Kovo 11-osios nebijojo švęsti azerbaidžaniečiai,
totoriai, ukrainiečiai, gruzinai, baltarusiai, armėnai, čečėnai ir
moldavai, tai dabar mačiau tik Estijos ir Latvijos vėliavas. Turint
omenyje, kad tautininkų ir tautinio jaunimo kolonai nuolat trukdė
grupelės ,,kitaip manančiųjų”, net ,,nacizmą
įžvelgiančiųjų”, akivaizdu, jog per pastaruosius kelerius metus
mes tikrai nesustiprėjome. Drįstu manyti, jog pagalius į ratus
kaišiojo ir tas per daug tiesmukiškai brukamas
šūkis apie Lietuvą, skirtą lietuviams.
Jei manome, kad mes, lietuviai, išsilaikysime vieni be mums
lojalių kitataučių paramos, labai apsirinkame. Galų gale kokia nauda
iš šūkaliojimų, jei lietuviškumo Vilniaus
krašte vis tiek nepadaugėjo, jei emigrantų srautas nė kiek
nemažėja, jei gimstamumas jau pasiekęs kritinę ribą? Kada, užuot
mitingavę, pradėsime dirbti?