Lietuvos Nepriklausomybės minėjimas Cincinnati, Ohio.
Tauta, laisvė ir stiprūs jausmai
NERINGA KLUMBYTĖ
Kas yra tėvynė? Ir kodėl ji nepalieka mūsų, kai mes paliekame ją?
Turbūt kiek-vienas jautėme jos buvimą ne kartą. Net ir norėdami
pamiršti ją, atsikelti rytą būdami kitais žmonėmis, be
praeities, to nega-lime padaryti. Ji yra tarsi mūsų lemtis, nežinanti
valstybių sienų ir kelionių atstumų, lydinti mus vieškeliais ir
greitkeliais, per sunkias ir lengvas mūsų gyvenimo dienas, per liūdnas
ir per laimingas akimirkas. Daugiausia jos namuose – ji spindi
mūsų vaikų akyse ir gintariniuose karoliuose, kvepia atriektoje duonoje
ir gaivina aguonų pienu. Ją lengva pasiimti su savimi. Kad ir kiek
beprisikrautumėme lagaminų, tėvynė sveria mažiausiai.
Kas yra tauta? Tai jungtys tarp duonos ir aguonų pieno,
vieškelių ir greitkelių. Mes sujungti jomis. Įsivaizduokime
voratinklį, prisigėrusį pušyno kvapo ir baravykų skonio, tuoj
pakilsiantį į orą ir su vėju nukeliausiantį į nežinomus kraštus.
Voratinklio siūlai ir yra mūsų jungtys, o mes tarsi rasos
lašeliai suverti ant jų. Vieni esame arti, kiti toli vieni nuo
kitų, bet tais keleliais, tais vieškeliais ir greitkeliais mes
visada galime vieni pas kitus nukeliauti.
Tos jungtys – tai kalba, tėvynė, žemė, papročiai, o svarbiausia
– mūsų mintys ir jausmai. Gali pamiršti kalbą, nors ji yra
svarbi tautos gyvasties dalis, kaip dar 1599 metais Mikalojus
Daukša sakė, gali užmiršti papročius ir gimtąją žemę,
nors tai vienos iš svarbiausių mūsų vienybės jungčių, bet liks
mintys ir jausmai, kurie keliaus iš kartos į kartą: gal apie
vasarą kvepiančius antaninius obuolius ir tyliai laukiančius tėvų namų
langus, gal apie tolimą žemę, netikėtą, paslaptingą ir gražią. Reikia
daugelio kartų, kad užmirštum tėvynę, kad išnyktų
jungtys, kurios mus jungia.
Kodėl tai, kas susiję su tautiškumu, mums kelia stiprius
jausmus? Todėl, kad mums svarbios mūsų jungtys, vienybė ir tęstinumas.
Ar rašysime parduotuvių pavadinimus Gedimino prospekte
angliškai? Ar klausysime rusiškų dainų? Ar turėsime
dvigubą pilietybę? Ar liksime lietuviai, jei pamiršime savo
kalbą? Tai klausimai apie jungtis, mūsų ateitį ir tapatybę.
Nuolatinė įstatymų kaita rodo, kad šių dienų politikams yra
labai sunku atsakyti, kas mes esame ir kokios yra mūsų jungtys.
Kiekviena laida apie emigraciją, skurdą kaime, kylančią ir smunkančią
ekonomiką, apie naują poeziją, apie tai, kas buvo ir yra skanu
parduotuvėse ir kuo gali pasigirti Valinsko ar Kubiliaus partija,
klausia to paties, kas mus vienija – kas jungia emigrantą ir
močiutę kaime, poetą ir politiką, moterį ir vyrą, jauną ir seną. Jie
visi atsakytų kitaip, kas jie yra. Kaime močiutės mane siųsdavo
paskaityti Šapokos istoriją, kai aš paklausdavau, kas yra
lietuviai. Politikai atsiverstų Konstituciją. Jaunoji karta atsidarytų
interneto svetainę Krepšinis.net ir užtrauktų „Mes geri,
mes laimingi, mes šiandien laimėsim (...) nors esam pasauly tik
trys milijonai’’. Ir klaustų skirtingų klausimų. Politikai
ir intelektualai apie emigraciją, kaimo mokyklos mokytojos – apie
lietuvių kalbos pamokų turinį. Kodėl vaikai skaito tiek mažai
lietuviškų kūrinių, o didelę dalį tekstų sudaro pasaulio
rašytojų kūriniai. Brechtas, Tolstojus, Žemaitė... Mažvydas,
Daukantas, Valančius... Poe, Rilkė, Milošas... kurios yra mūsų
jungtys..? Kodėl vaikai per Valentino dieną priklijuoja širdutes
ant partizanų kapų? Ar tai tautos pagerbimas ar išniekinimas? Ar
galima susieti Valentino dieną, naują ir dar vis svetimą, su mūsų
tauta? Kas buvome, kas esame, kuo būsime?
1410 metai. Tauta buvo Vytautas. O kai Daukantas iš Kalvių
pėsčias ėjo į Vilnių, pro rudenėjančius kaimus, tauta vienijo bajorus,
laisvus žmones. Kas tu esi? „Aš lenkų
vieros’’, – sakė XIX amžiaus pradžios valstietis.
Tuomet valstietis iš Užusalių ir jo ponas iš dvaro nebuvo
viena tauta. Tik XIX amžiaus pabaigos tautinis sąjūdis sukūrė modernią
tautą, lietuvių kalbos tautą, kuri apjungė ponus ir valstiečius.
Smetonos laikų tauta siejo save su prarastu Vilniumi. „Mes be
Vilniaus nenurimsim’’..., teritorija, tautinė erdvė tapo
neatskiriama mūsų tautos dalis. Sovietai grąžino Vilnių, bet pasiėmė
Lietuvą. Socialistinė tauta buvo etnografinė tauta, be laisvės.
Vakarietiška suverenios tautosvalstybės idėja, sujungusi daugumą
Baltijos kelyje ir Sąjūdžio mitingų šaltyje, buvo ir sena, ir
nauja. Sena, nes ją pažinome XX amžiaus pradžioje, nauja, nes ji buvo
susieta su pilietinės tautos idėja, pagal kurią lietuvis yra Lietuvos
pilietis, net jei jis yra rusų, lenkų ar žydų tautybės, panašiai
kaip Prancūzijoje ar Amerikoje. Kiekvienu šiuo istoriniu etapu
jungtys buvo kitos, ir tauta buvo nevienoda.
Kuo būsime? Ar išsipildys naujos tautinės vizijos, bandančios
prikelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Pagal Europos Rytų
partnerystės sutartį, pasirašytą 2009 metais, ir Lietuvos
Užsienio reikalų ministeriją, Lietuva aktyviai dalyvauja Europos
Sąjungos tolesnės politinės ir ekonominės plėtros į Rytus ir Rytų
kraštų integracijos politikoje, būtent buvusioje LDK
teritorijoje. Pagal Gintarą Beresnevičių, mes „esame imperijos
žmonės. Mes esame iškelti virš kitų ir tuo pačiu visi
mūsų kasdieniai nepasisekimai iš to, kad imperija [buvo]
prarasta. (...) Mums per mažai Lietuvos. (...) Mes turime sukurti
savarankią imperiją. (...) Buvusios LDK teritorijos tai natūralios mūsų
sienos.” Jei neatkursime LDK, anot Beresnevičiaus, mums gresia
išnykimas. Ar tai mūsų būsimos jungtys? LDK teritorija,
daugiatautė lietuvių nacija, imperinė politika ir kultūra?
Tautos sampratos skiriasi ne tik istoriškai, šiandienos
tautos yra labai skirtingos. Amerikietis yra JAV pilietis, jis
tapatinasi su valstybe, o ne tam tikra etnine grupe. Karas Irake ir
Afganistane dažnam amerikiečiui yra ir jo tautinė misija. Amerikiečiai
neretai jaučiasi atsakingi už globalų pasaulį ir demokratiją jame. Ir
to išmokoma jau mokyklose. Vyresnių klasių mokiniai važiuoja į
konferencijas, kurios imituoja Suvienytų Tautų simpoziumus. Juose
mokiniai pristato savo sukurtas rezoliucijas, kuriose sprendžia
ekologines, ekonomines ir politines problemas, tokias kaip vandenynų
užterštumas ir ekologiška žvejyba. Lietuviams
ryšys tarp ekologiškos žvejybos pasaulyje ir
tautiškumo atrodo mažų mažiausiai keistas. Tai ne ta jungtis,
kuri jungia mus.
Japonijoje skolinamasi su įkvėpimu – tiek populiarią kultūrą,
tiek valstybės valdymo būdus. Tai, kas svetima, praturtina ir tampa
tapatybės dalimi. Pats skolinimasis yra tautinė jungtis.
Angliškai niūniuojantis moksleivis, einantis Tokijo gatve, į
savo namus, kuriame žiūrės Hollywood filmą, netaps diskusijų apie tautą
objektu. Nei globali demokratija, nei svetimybių skolinimasis mūsų
nejungia.
Kas yra laisvė? Tai galimybė būti kartu, būti suvienytiems ir būti
savimi. Sąjūdis buvo viltis, jog sugrįš tai, kas buvo prarasta,
tai yra galimybė gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, draustą sovietinėje
Lietuvoje. Sukurti naujas ir atgaivinti prarastas jungtis tarp duonos
ir aguonų pieno, vieškelių ir greitkelių, žmonių ir laiko.
Daugumai trispalvės pakėlimas buvo geresnio gyvenimo pažadas,
„geresnio’’ nebūtinai reiškė žodžio laisvę,
tai buvo ir materialinė gerovė – laisvė, kaip ir tauta,
kiekvienam skirtinga. Bet mums visiems nepriklausomybė atnešė
laisvę kurti save, tautą ir Lietuvą, iš naujo tarti Lietuva,
galbūt ne taip, kaip Mažvydas ją tarė, nejuntant medaus ir kraujo
skonio, negirdint volungės prieš lietų šaukiant,
nejaučiant šieno ir liepyno kvapo, nes ji kitokia mūsų Lietuva...
Pranešimas skaitytas per Cincinnati LB Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą.
Neringa Klumbytė – Miami University, Ohio dėstytoja, antropologė.