zmones
Lietuvos Nepriklausomybės minėjimas Cincinnati, Ohio.


Tauta, laisvė ir stiprūs jausmai

NERINGA KLUMBYTĖ

Kas yra tėvynė? Ir kodėl ji nepalieka mūsų, kai mes paliekame ją? Turbūt kiek-vienas jautėme jos buvimą ne kartą. Net ir norėdami pamiršti ją, atsikelti rytą būdami kitais žmonėmis, be praeities, to nega-lime padaryti. Ji yra tarsi mūsų lemtis, nežinanti valstybių sienų ir kelionių atstumų, lydinti mus vieškeliais ir greitkeliais, per sunkias ir lengvas mūsų gyvenimo dienas, per liūdnas ir per laimingas akimirkas. Daugiausia jos namuose – ji spindi mūsų vaikų akyse ir gintariniuose karoliuose, kvepia atriektoje duonoje ir gaivina aguonų pienu. Ją lengva pasiimti su savimi. Kad ir kiek beprisikrautumėme lagaminų, tėvynė sveria mažiausiai.

Kas yra tauta? Tai jungtys tarp duonos ir aguonų pieno, vieškelių ir greitkelių. Mes sujungti jomis. Įsivaizduokime voratinklį, prisigėrusį pušyno kvapo ir baravykų skonio, tuoj pakilsiantį į orą ir su vėju nukeliausiantį į nežinomus kraštus. Voratinklio siūlai ir yra mūsų jungtys, o mes tarsi rasos lašeliai suverti ant jų. Vieni esame arti, kiti toli vieni nuo kitų, bet tais keleliais, tais vieškeliais ir greitkeliais mes visada galime vieni pas kitus nukeliauti.

Tos jungtys – tai kalba, tėvynė, žemė, papročiai, o svarbiausia – mūsų mintys ir jausmai. Gali pamiršti kalbą, nors ji yra svarbi tautos gyvasties dalis, kaip dar 1599 metais Mikalojus Daukša sakė, gali užmiršti papročius ir gimtąją žemę, nors tai vienos iš svarbiausių mūsų vienybės jungčių, bet liks mintys ir jausmai, kurie keliaus iš kartos į kartą: gal apie vasarą kvepiančius antaninius obuolius ir tyliai laukiančius tėvų namų langus, gal apie tolimą žemę, netikėtą, paslaptingą ir gražią. Reikia daugelio kartų, kad užmirštum tėvynę, kad išnyktų jungtys, kurios mus jungia.

Kodėl tai, kas susiję su tautiškumu, mums kelia stiprius jausmus? Todėl, kad mums svarbios mūsų jungtys, vienybė ir tęstinumas. Ar rašysime parduotuvių pavadinimus Gedimino prospekte angliškai? Ar klausysime rusiškų dainų? Ar turėsime dvigubą pilietybę? Ar liksime lietuviai, jei pamiršime savo kalbą? Tai klausimai apie jungtis, mūsų ateitį ir tapatybę.

Nuolatinė įstatymų kaita rodo, kad šių dienų politikams yra labai sunku atsakyti, kas mes esame ir kokios yra mūsų jungtys. Kiekviena laida apie emigraciją, skurdą kaime, kylančią ir smunkančią ekonomiką, apie naują poeziją, apie tai, kas buvo ir yra skanu parduotuvėse ir kuo gali pasigirti Valinsko ar Kubiliaus partija, klausia to paties, kas mus vienija – kas jungia emigrantą ir močiutę kaime, poetą ir politiką, moterį ir vyrą, jauną ir seną. Jie visi atsakytų kitaip, kas jie yra. Kaime močiutės mane siųsdavo paskaityti Šapokos istoriją, kai aš paklausdavau, kas yra lietuviai. Politikai atsiverstų Konstituciją. Jaunoji karta atsidarytų interneto svetainę Krepšinis.net ir užtrauktų „Mes geri, mes laimingi, mes šiandien laimėsim (...) nors esam pasauly tik trys milijonai’’. Ir klaustų skirtingų klausimų. Politikai ir intelektualai apie emigraciją, kaimo mokyklos mokytojos – apie lietuvių kalbos pamokų turinį. Kodėl vaikai skaito tiek mažai lietuviškų kūrinių, o didelę dalį tekstų sudaro pasaulio rašytojų kūriniai. Brechtas, Tolstojus, Žemaitė... Mažvydas, Daukantas, Valančius... Poe, Rilkė, Milošas... kurios yra mūsų jungtys..? Kodėl vaikai per Valentino dieną priklijuoja širdutes ant partizanų kapų? Ar tai tautos pagerbimas ar išniekinimas? Ar galima susieti Valentino dieną, naują ir dar vis svetimą, su mūsų tauta? Kas buvome, kas esame, kuo būsime?

1410 metai. Tauta buvo Vytautas. O kai Daukantas iš Kalvių pėsčias ėjo į Vilnių, pro rudenėjančius kaimus, tauta vienijo bajorus, laisvus žmones. Kas tu esi? „Aš lenkų vieros’’, – sakė XIX amžiaus pradžios valstietis. Tuomet valstietis iš Užusalių ir jo ponas iš dvaro nebuvo viena tauta. Tik XIX amžiaus pabaigos tautinis sąjūdis sukūrė modernią tautą, lietuvių kalbos tautą, kuri apjungė ponus ir valstiečius. Smetonos laikų tauta siejo save su prarastu Vilniumi. „Mes be Vilniaus nenurimsim’’..., teritorija, tautinė erdvė tapo neatskiriama mūsų tautos dalis. Sovietai grąžino Vilnių, bet pasiėmė Lietuvą. Socialistinė tauta buvo etnografinė tauta, be laisvės. Vakarietiška suverenios tautosvalstybės idėja, sujungusi daugumą Baltijos kelyje ir Sąjūdžio mitingų šaltyje, buvo ir sena, ir nauja. Sena, nes ją pažinome XX amžiaus pradžioje, nauja, nes ji buvo susieta su pilietinės tautos idėja, pagal kurią lietuvis yra Lietuvos pilietis, net jei jis yra rusų, lenkų ar žydų tautybės, panašiai kaip Prancūzijoje ar Amerikoje. Kiekvienu šiuo istoriniu etapu jungtys buvo kitos, ir tauta buvo nevienoda.

Kuo būsime? Ar išsipildys naujos tautinės vizijos, bandančios prikelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Pagal Europos Rytų partnerystės sutartį, pasirašytą 2009 metais, ir Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, Lietuva aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos tolesnės politinės ir ekonominės plėtros į Rytus ir Rytų kraštų integracijos politikoje, būtent buvusioje LDK teritorijoje. Pagal Gintarą Beresnevičių, mes „esame imperijos žmonės. Mes esame iškelti virš kitų ir tuo pačiu visi mūsų kasdieniai nepasisekimai iš to, kad imperija [buvo] prarasta. (...) Mums per mažai Lietuvos. (...) Mes turime sukurti savarankią imperiją. (...) Buvusios LDK teritorijos tai natūralios mūsų sienos.” Jei neatkursime LDK, anot Beresnevičiaus, mums gresia išnykimas. Ar tai mūsų būsimos jungtys? LDK teritorija, daugiatautė lietuvių nacija, imperinė politika ir kultūra?

Tautos sampratos skiriasi ne tik istoriškai, šiandienos tautos yra labai skirtingos. Amerikietis yra JAV pilietis, jis tapatinasi su valstybe, o ne tam tikra etnine grupe. Karas Irake ir Afganistane dažnam amerikiečiui yra ir jo tautinė misija. Amerikiečiai neretai jaučiasi atsakingi už globalų pasaulį ir demokratiją jame. Ir to išmokoma jau mokyklose. Vyresnių klasių mokiniai važiuoja į konferencijas, kurios imituoja Suvienytų Tautų simpoziumus. Juose mokiniai pristato savo sukurtas rezoliucijas, kuriose sprendžia ekologines, ekonomines ir politines problemas, tokias kaip vandenynų užterštumas ir ekologiška žvejyba. Lietuviams ryšys tarp ekologiškos žvejybos pasaulyje ir tautiškumo atrodo mažų mažiausiai keistas. Tai ne ta jungtis, kuri jungia mus.

Japonijoje skolinamasi su įkvėpimu – tiek populiarią kultūrą, tiek valstybės valdymo būdus. Tai, kas svetima, praturtina ir tampa tapatybės dalimi. Pats skolinimasis yra tautinė jungtis. Angliškai niūniuojantis moksleivis, einantis Tokijo gatve, į savo namus, kuriame žiūrės Hollywood filmą, netaps diskusijų apie tautą objektu. Nei globali demokratija, nei svetimybių skolinimasis mūsų nejungia.

Kas yra laisvė? Tai galimybė būti kartu, būti suvienytiems ir būti savimi. Sąjūdis buvo viltis, jog sugrįš tai, kas buvo prarasta, tai yra galimybė gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, draustą sovietinėje Lietuvoje. Sukurti naujas ir atgaivinti prarastas jungtis tarp duonos ir aguonų pieno, vieškelių ir greitkelių, žmonių ir laiko. Daugumai trispalvės pakėlimas buvo geresnio gyvenimo pažadas, „geresnio’’ nebūtinai reiškė žodžio laisvę, tai buvo ir materialinė gerovė – laisvė, kaip ir tauta, kiekvienam skirtinga. Bet mums visiems nepriklausomybė atnešė laisvę kurti save, tautą ir Lietuvą, iš naujo tarti Lietuva, galbūt ne taip, kaip Mažvydas ją tarė, nejuntant medaus ir kraujo skonio, negirdint volungės prieš lietų šaukiant, nejaučiant šieno ir liepyno kvapo, nes ji kitokia mūsų Lietuva...

Pranešimas skaitytas per Cincinnati LB Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą.

Neringa Klumbytė – Miami University, Ohio dėstytoja, antropologė.