pix

Aukos už laisvę

RIMANTAS GRIŠKELIS

,,Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį ‘Laisvė’ uždraudė.” Šiuos žodžius mums palikęs jaunas vyrukas, 1972 m. gegužės 14 d. Ariogalos gatvės sankryžoje priėjęs prie draugų grupės, atsinešė nemažą tuščią stiklainį ir paprašė benzino. Po kiek laiko Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą jaunuolis apsipylė benzinu ir, sušukęs: ,,Laisvę Lietuvai!”, užsidegė. Jis buvo savo draugus įspėjęs apie planuojamą susideginimą, prašė jų neleisti kitiems jo gesinti. Atvykusi greitoji medicinos pagalba jį išvežė į ligoninę, tačiau kitos dienos, gegužės 15 d., 4 val. rytą Romas Kalanta mirė, vos sulaukęs 19 brangių savo amžiaus metų.

26 metų jaunas vyras,  miesto turguje pardavinėjęs vaisius ir daržoves, kad galėtų išlaikyti 8 žmonių šeimą, buvo prispaustas trijų neva ,,miesto inspektorių”, kurie jau ne pirmą kartą iš jo reikalavo kyšio. Bet vienąkart jis pasipriešino ir kyšio duoti nesutiko. ,,Inspektoriai”, pagrobę jo produktus, susikrovė juos į savo automobilį ir dar sugrįžo svarstyklių. Supykęs jaunuolis ir vėl priešinosi, bet šįkart ,,inspektoriai” ne tik atėmė iš jo svarstykles, bet ir smarkiai sumušė. Po šio įvykio jaunuolis nuėjo ,,inspektorius” apskųsti apylinkės vadovui, kuris nematė prasmės su juo kalbėti ir jo nepriėmė. Galutinai praradęs kantrybę ir viltį, 2010 m. gruodžio 17 d. Mohamed Bouazizi Ben Arouz turgaus aikštėje, Tunise, apsipylė benzinu ir susidegino. Žiauriai apdegęs, sausio 4 d. jaunuoklis iškeliavo Amžinybėn pas savo Dievą. Išaušus kitam rytui, išaušo ir ,,Arabų pavasaris”.

Tai skaudžios asmeninės žmonių aukos. Patrick Henry, vienas iš pirmųjų JAV atstovų, matydamas, kad tuometinė Didžioji Britanija ruošiasi užimti jo atstovaujamą Virginia valstiją, 1775 m. kovo 23 d., skatindamas kitus valdininkus nepasiduoti, pareiškė: ,,Give me liberty or give me death” (,,Duokite man laisvę arba leiskite man mirti”).

Kada aš girdžiu ar skaitau, kad kas nors paaukojo savo gyvybę už laisvę, man vis kyla klausimas: kaip  stipriai žmogus turi būti prislėgtas, netekęs vilties, jei jis atsisako visko ir sąmoningai nusprendžia verčiau mirti negu gyventi be laisvės? Jų aukos buvo pagrįstos asmeniniais sumetimais, gyvybė aukota ne dėl kitų, bet dėl savęs. Jie kitiems ypatingos rizikos nesukėlė – patys pasiėmė savo gyvybę, ir baigtas reikalas. Pagalvoju: ar nebaisu mirti? Ar tikrai nėra jokios kitos išeities? Naiviai pagalvoju:  ar tai – ne žiauru, ar neskaudės? Ar tikrai aš palikčiau savo žemišką gyvenimą, koks jis bebūtų? Kas iš mūsų čia šiandien esame pasiruošę aukoti savo gyvybę už laisvę, būdami Kalantos ar Bouazizi padėtyje?

Bet ne tik atskiri žmonės pasirenka tų dviejų jaunuolių kelią. 1989 m. birželio pradžioje tūkstančiai studentų, susirinkę į demonstraciją plačioje Beijing Tiananmen aikštėje, reikalavo demokratiniais principais  tvarkomos valstybės, gyventojams laisvės ir socialinių teisių atstatymo, galiausiai – valdžios pasitraukimo. Tuometinis Kinijos Komunistų partijos vadovas Deng Xiaoping, gulėjęs ligoninėje prislėgtas vėžio, teigė, kad milijonas aukų Kinijoje nėra jau taip daug. Tiek ir tereikėjo kariuomenės vadams. Tą birželio 4 d. naktį kariuomenė su šarvuočiais įsiveržė į aikštę ir sušaudė apie 5,000 studentų. Sužeistųjų skaičius žymiai didesnis, tačiau jis nėra žinomas, nes valdžia ne tik apie tai tyli, bet nepripažįsta, kad ten iš viso kažkas įvyko.

Būna ir kitaip. 2011 m. sausio 25 d. Egipto sostinėje Kaire Tahrir aikštę okupavo per 50,000 protestuojančių piliečių, daugumoje jaunimas, atvirai skelbiantys nepasitikėjimą valdžia ir reikalaujantys, kad Hosni Mubarak pasitrauktų iš valdžios su visais savo pavaldiniais ir šeimos nariais. Stebuklingu būdu kariuomenė, apsupusi visą rajoną, demonstruoti netrukdė, ramiai stebėjo, lyg tyliai pritardama demonstrantams. Kitą savaitę demonstravusiųjų skaičius išaugo net iki 250,000. Visas pasaulis per TV kanalus stebėjo apie išties neįtikėtiną įvykį rytų Afrikos istorijoje. Nors buvo neramumų, turint omenyje, kiek žmonių buvo susirinkę, jų būta palyginti mažai. Valdžia, neturėdama jėgų sustabdyti demonstracijas be kariuomenės, vasario 11 d. atsistatydino, galima sakyti, be aukų.

2011 m. Libijoje kilo atviras civilinis karas, kuriuo siekta atsikratyti demagogiškos Muammar Gaddafi valdžios. Su NATO pagalba Libijos gyventojai laimėjo. Tačiau aukų buvo daug, tarp jų – pats Ghaddafi ir dalis jo šeimos. Deja, iki šios dienos, neaišku, kas toliau ir kaip vadovaus šaliai, ar bus įtvirtintos piliečių teisės, ar vyraus demokratiški, žmoniški principai.

Matome, kas šiuo metu darosi Sirijoje. Bashar alAssad, sekdamas savo tėvo, kuris prieš 20 metų sukilimo metu nužudė net 20,000 savo piliečių, pavyzdžiu, dabar pats žudo tuos, kurie vos prieš metus sukilo ir vis dar kovoja prieš kariuomenę, kuri nieko nesigaili. Iki šiol aukos pasiekė beveik 8,000, o pabaiga dar toli ir labai neaiški. Panaši istorija kartojosi Irane prieš 3 metus. Kinijos vakarinėse provincijose dar ir dabar žmonės susidegina, o kariuomenė nesigaili žmonių. Apie Šiaurės Korėją nėra ką kalbėti. Šios šalies žmonės taip nualinti bado, kad džiaugiasi radę žolių valgyti, ką kalbėti apie revoliuciją, kada vos gyvi vaikščioja.

Ką tai turi bendro su Lietuva? 1980ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungai plūduriuojant stagnacijoje, vienas po kito įvairiuose kraštuose krito komunistiniai režimai. Naujai išrinktas Kremliaus vadovas Michail Gorbačiov 1987 m. pradėjo pertvarkyti Sovietų Sąjungą, remdamasis perestroikos principu – ekonominiu, socialiniu ir politiniu persitvarkymu. Tais metais pirmą kartą vyko vieši valdžios rinkimai, leista viešai ir atvirai kalbėti, atidarytos bažnyčios, net sovietų armija sugrąžinta iš Afganistano. Sovietų piliečių gyvenimo sąlygos aiškiai pradeda gerėti.

Viso to akivaizdoje Lietuva laikėsi lyg ir ramiai, nuošaliai. Iki maždaug 1988 m., kai susiorganizavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis su prof. Vytautu Landsbergiu priešakyje. Nuo tada Lietuva pradeda siekti ir įvairiais būdais agituoti, vis savarankiškiau tvarkytis. Vienas iš pirmųjų įvykių įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 d., kada milijonas visų trijų Baltijos kraštų gyventojų, susiėmę rankomis, nuo Vilniaus Katedros iki Talino pilies sudarė gyvą žmonių grandinę – ,,Baltijos kelią”.  Ar jie nebijojo galimų pasekmių? Ar nebijojo išprovokuoti Gorbačiov?

Po kelių mėnesių, gruodžio 13 d., suvažiavime Vilniuje Lietuvos Komunistų partija formaliai atsiskiria nuo sovietų Komunistų partijos. Tai pirmasis toks partijos skilimas. Nuostabu, kad dalyviai susirinkimą baigia giedodami Lietuvos himną. Dabar ,,meška” jau pradeda nerimauti.

Tačiau ratai jau pradėjo suktis. 1990 m. vasario 17 d. kaip valstybinės šventės įteisintos Vasario 16-toji, Velykos ir Kalėdos. Vos už savaitės, vasario 24 d., ir vėliau – kovo 4 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) rinkimus triuškinančiai laimi Sąjūdis. Rinkimų kampanijos pagrindinė viešai skelbta mintis: ,,Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją, demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė – neatskiriamos!”

Prof. Landsbergis, puikiai suvokdamas padėtį ir galimybes, teigė, kad prieš akis yra dvi galimybės: atkurti  Lietuvos nepriklausomybę palaipsniui, etapais arba paskelbti nepriklausmybę iš karto, nepaisant Maskvos reakcijos.

1990 m. kovo 11 d. vakare, AT rūmuose susirinkę 130 vos prieš savaitę išrinktų deputatų, išsprendę lemiančius procedūrinius reikalus, balsuodami iš karto atkuria nepriklausomos Lietuvos valstybę kartu su valstybės herbu ir ženklu – Vyčiu. Tą akimirką salės priekyje uždengdama LTSR herbą nusileidžia Lietuvos trispalvė. Tos dienos 22 val. 44 min. viešai paskelbiami istorinio balsavimo už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą rezultatai. Sprendimas padarytas, riba peržengta, kelio atgal dabar jau nėra.

Gorbačiov puikiai mato ir girdi, kas dedasi Lietuvoje. Juk tai – pirmas toks drąsus atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos. Bet sovietų kariuomenė vis dar Lietuvoje ir ji neskuba Lietuvos palikti. Įtampa auga dar beveik metus, kol pasiekia krizę 1991 m. sausio 13 d. prie Televizijos bokšto, Vilnuje, kuris pavirto Lietuvos nepriklausomybės simboliu.

Visas pasaulis galėjo sekti to vakaro eigą per CNN kanalą. Matėsi Landsbergis su patikėtiniais, užsibarikadavęs AT rūmuose, pasiruošęs neaiškiam likimui. Lauke, aplink pastatą, – masė žmonių. Prie TV bokšto žmonės stovėjo plikomis rankomis, laukdami artėjančių tankų, suprasdami, kad tai gražiuoju nesibaigs. Tą naktį atsistoję prieš sovietų tankus, savo gyvybę paaukojo 14 neginkluotų lietuvių. Sužeista per 700. Tačiau jie atlaikė, ir galiausiai tankai atsitraukė.

Po to Lietuvos kelias į laisvę buvo sunkus, bet aiškus. Vasario 4 d. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Užtruko, bet rugpjūčio 31 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė pagaliau galutinai apleido Lietuvos teritoriją. Rugsėjo 17 d. sekė įtakingas Jungtinių Tautų Lietuvos suverenumo pripažinimas.

Lietuvos atveju ne vienas asmuo ar organizuota grupė ieškojo laisvės ir tiesos, bet visa tauta traukėsi iš ją prislėgusios sąjungos, kuri turėjo galią lengvai parklupdyti. Neįsivaizduoju, kaip turėjo jaustis tie kovo 11osios vakaro 124 deputatai, balsavę ,,už”, žinodami, kad balsuodami už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą jie savo likimą atiduoda į Gorbačiov rankas. Jų ir visos Lietuvos sprendimas buvo pagrįstas principu, kad laisvė yra kiekvieno žmogaus neabejotina teisė, kad be laisvės lietuviams toliau gyventi neįmanoma. Jie karštai tikėjo, kad prieš blogį jie laimės. Ačiū Dievui, laimėjo.

Prisiminkime ir įvertinkime, kiek buvo paklota aukų, kad Lietuvoje šiandien būtų galima laisvai rinktis, kalbėti, mąstyti. Aukų plačiajame pasaulyje dėka mūsų laisvė auga ir plinta. 

Kalba (čia skelbiama sutrumpinta) pasakyta per JAV LB Waukegan-Lake County apylinkės Kovo 11-osios minėjimą, 2012 m. kovo 11 d. 

Rimantas Griškelis – Lietuvių Fondo tarybos pirmininkas.

pix
1990 metų kovo 11-oji 3 val. p. p.  Washington, DC – Lietuvos pasiuntinybėje Washington, DC, gavus žinią apie Nepriklausomybės atkūrimo nutarimą. Iš kairės: Vitolis Vengris su sūnumi, Margarita Samatienė (tuo metu vienintelė Pasiuntinybės tarnautoja), Stasys ir Daniela Lozoraičiai, Virga Vengrienė su dukra,  Antanas Dundzila, Darius  Sužiedėlis, Ginta Remeikytė Gedo, Rita Bureikaitė, Alius Meilus ir G. Palubinskaitė. Iš Antano Dundzilos asmeninio archyvo