Privilegijuoti prieš šiaip dirbančius
ALEKSAS VITKUS
Beveik prieš mėnesį Wisconsin valstijos sostinėje, Madison
mieste, prasidėję neramumai ir triukšmingi protestai dar
nesibaigia. Kilo jie, kai neseniai valstijos gubernatoriumi
išrinktas jaunas respublikonas Scott Walker, bandydamas
balansuoti valstijos biudžetą, pasiūlė valstijos tarnautojams prisidėti
prie savo pensijų ir sveikatos draudimo įmokų maždaug tiek pat, kiek
moka privačių darboviečių tarnautojai ar darbininkai.
Žinodami, kad 85 proc. Wisconsin valstijoje dirbančiųjų nėra unijų
nariai, unijų vadai tuojau suprato, kad kovą prieš Walker bus
sunku laimėti. Todėl gana greitai jie sutiko su tuo pasiūlymu,
aiškindami, kad „mes protestuojame tik prieš
antrąją to įstatymo projekto dalį”, kaltindami Walker bandant
sugriauti pagrindines, jau seniai įsitvirtinusias unijų teises derėtis
ir tartis su darbdaviais dėl atlyginimų ir visų kitų su darbu susijusių
sąlygų (collective bargaining).
Sunkiai pateisinamas buvo nedemokratiškas 14 Ẃisconsin
demokratų poelgis, kai jie pasitraukė už valstijos ribų ir tokiu būdu
neleido susidaryti reikalingam kvorumui priimti bet kokį įstatymą.
Negalima pagirti ir mokytojų, kurie paliko savo mokinius klasėse ir
išėjo demonstruoti.
Walker suprato, kad vienkartinis įmokų padidinimas neišspręs
Wisconsin finansinių problemų ir nepanaikins numatomo 3,6 mlrd. dol.
biudžeto deficito, kuris susidarė dėl ilgamečių politikų nuolaidų
unijoms. Todėl jis ir panoro apkarpyti jų derėjimosi teises. Jei
privatus kapitalistas – darbdavys derybose su privačia unija
nusileidžia per daug, jis gali prarasti rinką savo varžovams. Jei
politikai derasi su valdžios tarnautojų unijomis, jie tokio rūpesčio
neturi. Nusileidę unijų reikalavimams, jie visuomet gali atsisukti į
mokesčių mokėtojus, pakeldami jiems mokesčius. Ilgus metus taip ir
būdavo, kol 2010 metų rinkimų nelaimėjo energingi respublikonai,
panašūs į Walker.
Toks Walker žingsnis sukėlė vos ne Egipto lygio demonstracijas ne tik
tarp valdžios (public), bet ir privačių (private) unijų narių.
Privačios unijos atsirado jau prieš daugiau kaip šimtą
metų, kai darbininkai, norėdami pagerinti savo tų laikų
nežmoniškas, kapitalistų įtvirtintas darbo sąlygas, dažnai
prieidavo prie kruvinų susirėmimų su darbdaviais ir jų samdytais
streiklaužiais. Darbo sąlygos dažniau primindavo ir senus baudžiavos ar
vergų laikus. Tereikia paskaityti Upton Sinclair romane „The
Jungle” aprašytą buvusių Čikagos skerdyklų darbininkų
gyvenimą. Tokios ilgos ir skausmingos istorijos valdžios tarnautojų
unijos neturi. Nedaug darbininkams galėjo padėti ir pati valdžia. Jų
lemtis pagerėjo tik dėl kovojančių unijų ir iš dalies dėl naujos
„New˙Deal” prez. Frank D. Roosevelt pradėtos politikos.
Unijoms reikia dėkoti už 8 valandų darbo dieną ir 40 valandų darbo
savaitę ir daug kitų pagerinimų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, unijoms priklausė apie trečdalis
visų Amerikos darbininkų, kurie savo sunkiai iškovotas teises
panoro dar labiau išplėsti. Vyko gausūs finansiškai ir
moraliai nepamatuoti streikai, kenkę JAV pramonei. Garsusis 1947 m.
Taft-Hartley įstatymas pradėjo varžyti unijų nesaikingumą. Prisidėjo ir
vis besiplečianti unijų vadovų korupcija. Visa tai išugdė
visuomenės nusiteikimą prieš unijas, ir narystė unijose pradėjo
smukti. Šiandien tik 6,9 proc. privačių darbdavių įmonių
darbininkų yra unijų nariai. Net ir priskaičiavus valdžios unijų
tarnautojus, tik 11,9 proc. visų Amerikoje dirbančiųjų yra unijų nariai.
JAV demokratų partija tradiciškai daugiausia rėmėsi organizuota
darbininkija, tai yra įvairiomis privačiomis unijomis. Bet kai unijų
narystė nusmuko žemiau 20 proc., susirūpino ir ji. 1962 m. prez. John
F. Kennedy savo egzekutyviu įstatymu panaikino iki tol galiojusį
draudimą federalinės valdžios tarnautojams organizuoti savo unijas. Tuo
pavyzdžiu pasekė vis daugiau atskirų valstijų, ir jau kuris laikas apie
36 proc. valdžios tarnautojų priklauso unijoms. Nors valstybės
tarnautojai negalėjo pasigirti aukštomis algomis, saugomi
„Civil service” įstatymų, jie gyveno gana neblogą vidurinės
klasės gyvenimą, ypač kai sulaukdavo dosnios pensijos.
Prasidėjęs gana staigus viešųjų unijų augimas ir jų neriboti
reikalavimai daugelį valstijų privedė prie neišvengiamo biudžeto
nesubalansavimo, dėl to išaugo deficitas ir visų gyventojų
mokami mokesčiai. Nukentėjo ir JAV pramonė, prekyba ir viduriniosios
klasės gerovė. Gubernatorius Walker nepasiduoda, nesirengia pasiduoti
nei jo oponentai, dauguma jų – viešųjų unijų nariai,
policininkai, ugniagesiai, mokytojai ir kiti.
Todėl nenoromis prisimena analogiška marksistų skelbta klasių
kova, kur viena grupė (darbininkai) bando pagerinti ir užtikrinti
gerovę savo grupės nariams kitų grupių (darbdavių) sąskaita. Tai rodo
ir statistika, kur beveik visų profesijų ar amatų unijų nariai gauna
žymiai aukštesnius atlyginimus negu neorganizuoti darbuotojai.
Organizuoti mokytojai vidutiniškai gauna 11,000 dol. didesnius
atlyginimus negu neorganizuoti. Tas skirtumass padidėja iki 19,000 dol.
tarp organizuotų ir unijai nepriklausančių policininkų, kalėjimų sargų
ir ugniagesių.
Dabartinis susirėmimas tarp viešųjų unijų ir jas suvaržyti
norinčių bus didžia dalimi nuspręstas prie 2012 metų rinkimų balsavimo
dėžių. Kaip ir visuomet, abi pusės turės ieškoti kompromiso. Kur
politikai neprieis prie vienos nuomonės, turės įsikišti teismai,
įskaitant ir Aukščiausiąjį JAV teismą.
Aleksas Vitkus – iš
profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB seimo,
LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje išeivijos spaudoje
bendradarbiauja jau ketvirtį šimto metų. 2007 m. gavo JAV
LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo premiją.