Privilegijuoti prieš šiaip dirbančius

ALEKSAS VITKUS

Beveik prieš mėnesį Wisconsin valstijos sostinėje, Madison mieste, prasidėję neramumai ir triukšmingi protestai dar nesibaigia. Kilo jie, kai neseniai valstijos gubernatoriumi išrinktas jaunas respublikonas Scott Walker, bandydamas balansuoti valstijos biudžetą, pasiūlė valstijos tarnautojams prisidėti prie savo pensijų ir sveikatos draudimo įmokų maždaug tiek pat, kiek moka privačių darboviečių tarnautojai ar darbininkai.

Žinodami, kad 85 proc. Wisconsin valstijoje dirbančiųjų nėra unijų nariai, unijų vadai tuojau suprato, kad kovą prieš Walker bus sunku laimėti. Todėl gana greitai jie sutiko su tuo pasiūlymu, aiškindami, kad „mes protestuojame tik prieš antrąją to įstatymo projekto dalį”, kaltindami Walker bandant sugriauti pagrindines, jau seniai įsitvirtinusias unijų teises derėtis ir tartis su darbdaviais dėl atlyginimų ir visų kitų su darbu susijusių sąlygų (collective bargaining).

Sunkiai pateisinamas buvo nedemokratiškas 14 Ẃisconsin demokratų poelgis, kai jie pasitraukė už valstijos ribų ir tokiu būdu neleido susidaryti reikalingam kvorumui priimti bet kokį įstatymą. Negalima pagirti ir mokytojų, kurie paliko savo mokinius klasėse ir išėjo demonstruoti.

Walker suprato, kad vienkartinis įmokų padidinimas neišspręs Wisconsin finansinių problemų ir nepanaikins numatomo 3,6 mlrd. dol. biudžeto deficito, kuris susidarė dėl ilgamečių politikų nuolaidų unijoms. Todėl jis ir panoro apkarpyti jų derėjimosi teises. Jei privatus kapitalistas – darbdavys derybose su privačia unija nusileidžia per daug, jis gali prarasti rinką savo varžovams. Jei politikai derasi su valdžios tarnautojų unijomis, jie tokio rūpesčio neturi. Nusileidę unijų reikalavimams, jie visuomet gali atsisukti į mokesčių mokėtojus, pakeldami jiems mokesčius. Ilgus metus taip ir būdavo, kol 2010 metų rinkimų nelaimėjo energingi respublikonai, panašūs į Walker.

Toks Walker žingsnis sukėlė vos ne Egipto lygio demonstracijas ne tik tarp valdžios (public), bet ir privačių (private) unijų narių. Privačios unijos atsirado jau prieš daugiau kaip šimtą metų, kai darbininkai, norėdami pagerinti savo tų laikų nežmoniškas, kapitalistų įtvirtintas darbo sąlygas, dažnai prieidavo prie kruvinų susirėmimų su darbdaviais ir jų samdytais streiklaužiais. Darbo sąlygos dažniau primindavo ir senus baudžiavos ar vergų laikus. Tereikia paskaityti Upton Sinclair romane „The Jungle” aprašytą buvusių Čikagos skerdyklų darbininkų gyvenimą. Tokios ilgos ir skausmingos istorijos valdžios tarnautojų unijos neturi. Nedaug darbininkams galėjo padėti ir pati valdžia. Jų lemtis pagerėjo tik dėl kovojančių unijų ir iš dalies dėl naujos „New˙Deal” prez. Frank D. Roosevelt pradėtos politikos. Unijoms reikia dėkoti už 8 valandų darbo dieną ir 40 valandų darbo savaitę ir daug kitų pagerinimų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, unijoms priklausė apie trečdalis visų Amerikos darbininkų, kurie savo sunkiai iškovotas teises panoro dar labiau išplėsti. Vyko gausūs finansiškai ir moraliai nepamatuoti streikai, kenkę JAV pramonei. Garsusis 1947 m. Taft-Hartley įstatymas pradėjo varžyti unijų nesaikingumą. Prisidėjo ir vis besiplečianti unijų vadovų korupcija. Visa tai išugdė visuomenės nusiteikimą prieš unijas, ir narystė unijose pradėjo smukti. Šiandien tik 6,9 proc. privačių darbdavių įmonių darbininkų yra unijų nariai. Net ir priskaičiavus valdžios unijų tarnautojus, tik 11,9 proc. visų Amerikoje dirbančiųjų yra unijų nariai.

JAV demokratų partija tradiciškai daugiausia rėmėsi organizuota darbininkija, tai yra įvairiomis privačiomis unijomis. Bet kai unijų narystė nusmuko žemiau 20 proc., susirūpino ir ji. 1962 m. prez. John F. Kennedy savo egzekutyviu įstatymu panaikino iki tol galiojusį draudimą federalinės valdžios tarnautojams organizuoti savo unijas. Tuo pavyzdžiu pasekė vis daugiau atskirų valstijų, ir jau kuris laikas apie 36 proc. valdžios tarnautojų priklauso unijoms. Nors valstybės tarnautojai negalėjo pasigirti aukštomis algomis, saugomi „Civil service” įstatymų, jie gyveno gana neblogą vidurinės klasės gyvenimą, ypač kai sulaukdavo dosnios pensijos.

Prasidėjęs gana staigus viešųjų unijų augimas ir jų neriboti reikalavimai daugelį valstijų privedė prie neišvengiamo biudžeto nesubalansavimo, dėl to išaugo deficitas ir visų gyventojų mokami mokesčiai. Nukentėjo ir JAV pramonė, prekyba ir viduriniosios klasės gerovė. Gubernatorius Walker nepasiduoda, nesirengia pasiduoti nei jo oponentai, dauguma jų – viešųjų unijų nariai, policininkai, ugniagesiai, mokytojai ir kiti.

Todėl nenoromis prisimena analogiška marksistų skelbta klasių kova, kur viena grupė (darbininkai) bando pagerinti ir užtikrinti gerovę savo grupės nariams kitų grupių (darbdavių) sąskaita. Tai rodo ir statistika, kur beveik visų profesijų ar amatų unijų nariai gauna žymiai aukštesnius atlyginimus negu neorganizuoti darbuotojai. Organizuoti mokytojai vidutiniškai gauna 11,000 dol. didesnius atlyginimus negu neorganizuoti. Tas skirtumass padidėja iki 19,000 dol. tarp organizuotų ir unijai nepriklausančių policininkų, kalėjimų sargų ir ugniagesių.

Dabartinis susirėmimas tarp viešųjų unijų ir jas suvaržyti norinčių bus didžia dalimi nuspręstas prie 2012 metų rinkimų balsavimo dėžių. Kaip ir visuomet, abi pusės turės ieškoti kompromiso. Kur politikai neprieis prie vienos nuomonės, turės įsikišti teismai, įskaitant ir Aukščiausiąjį JAV teismą.

Aleksas Vitkus – iš profesijos inžinierius. Buvęs dviejų PLB valdybų, IX PLB seimo,  LF, PLC bei ALIAS narys. Lietuviškoje išeivijos spaudoje bendradarbiauja jau ketvirtį šimto metų. 2007 m. gavo  JAV LB Kultūros tarybos spaudos darbuotojo premiją.