Kodėl laisvę atgavusiai Lietuvai skirti paveikslai įkalinti Lemonte?
LIGIJA TAUTKUVIENĖ
Apie paveikslų sugrąžinimo Lietuvai istoriją nemažai rašyta,
kalbėta, apkalbėta. Niekas nevyksta. Jie į Lietuvą negrįžta. Beldimasis
į sąžinę tų, kurie atsakingi, išdrįsę paveikslus
,,paskolinti”, o tiksliau – ,,įkalinti” Lemont, lieka
be atsako, atsimuša kaip žirniai į sieną.
Paskutinis buvusio Čikagos Čiurlionio galerijos Jaunimo centre
direktoriaus 93 metų Algio Janušo atsakymas (,,Draugas”,
2010 m. lapkričio 13 d.) į M. K. Čiurlionio muziejaus Kaune darbuotojų
laišką ,,Ar lietuvių suaukoti kūriniai sugrįš į
Kauną?” (,,Draugas”, 2010 m. spalio 2 d.) tėra tik dantų
užkalbėjimas. A. Janušas rašo: ,,Straipsnyje pabrėžta,
kad aš paskolinau Lietuvių dailės muziejui Pasaulio lietuvių
centre dalį pasiliktų paveikslų. Kaip privatus asmuo aš to
negalėjau padaryti. Tą padarė Čiurlionio galerijos globos komitetas
2009 m. kovo 14 d., pavesdamas Dailės muziejaus laikinai globai pagal
‘Pasiliekamų paveikslų sąrašą’. Čiurlionio galerijos
globos komitetas iki dabar pasilieka tų darbų globėjas.” Įdomi
detalė – paveikslai buvo išsiųsti į Lietuvą 1999 metais.
Šiandien jau 2011ieji – praėjo daugiau nei
dešimtmetis. Tai kiek dar tęsis ,,laikina globa”? Juk
komiteto nariai, kaip ir visi mes, nejaunėja. Neretai ir atmintis
pradeda šlubuoti.
Visus paveikslus, kuriuos buvo surinkusi F. Zogo bankelyje įsikūrusi
Čiurlionio galerija, supakavo ir išsiuntimui paruošė
Domas Adomaitis. Visus. Gera D. Adomaičio bičiulė dailininkė Magdalena
Stankūnienė jo prašoma kreipėsi į tuometinę JAV LB Kultūros
tarybos pirmininkę Mariją Remienę tarpininkauti tarp jų ir Lietuvių
Fondo dėl lėšų skyrimo paveikslams pervežti. Fondas pinigus
skyrė. Tai ir visas Kultūros tarybos nuopelnas, nors pateikiama
klaidinanti informacija, kur nuopelnai prisikiriami sau: ,,Kolekcija į
Lietuvą pergabenta JAV Kultūros tarybos pastangomis, pergabenimo
išlaidas padengė Lietuvių Fondas” (,,JAV LB penki
dešimtmečiai”, Vilnius, 2003, p. 639). Iš
Čiurlionio galerijos Čikagos Jaunimo centre sugrąžinamus paveikslus
pakavo A. Janušas su pagalbininkais. Taip paveikslai pasiekė
Lietuvą, kur 2000 m. Vilniuje buvo atidaryta paroda ,,Sugrįžusi
išeivijos dailė”.
Taigi jau laikas ,,pasiskolintus” 32 meno kūrinius
(daugiausia – paveikslus) sugrąžinti Lietuvai. Kodėl iki
šios dienos jie niekaip nesuranda kelio į namus, nors juos
suaukoję eiliniai ir neeiliniai JAV lietuviai rašė specialius
pareiškimus-testamentus: ,,Paveikslus grąžinti Lietuvai, kai ji
atgaus nepriklausomybę”? Kaip nuostabu, kad dalis žmonių tvirtai
tikėjo, jog Lietuva bus laisva! Jie, kaip VLIK’as, ALT’as
ar PLB, tikėjo, kai daugelis jau buvo numoję ranka į Lietuvos
laisvinimo bylą, o Santara-Šviesa tik ,,atsisuko veidu” į
Tėvynę kultūriniam bei sportiniam bendravimui. Ar ne keista –
Lietuva jau atšventė 21-ąsias Nepriklausomybės metines, o
šventa akcija – žmonių suaukoti (lietuvių dailininkų
nutapyti) paveikslai su viltimi, kad jie suras vietą namuose –
Kauno M. K. Čiurlionio dailės muiejuje – lig šiol iki galo
neįvykdyta.
Paveikslai, nelyg kaliniai, įkalinti ypač blogomis sąlygomis. Jokia
paslaptis, kad Lietuvių Dailės muziejaus patalpos Pasaulio lietuvių
centre, Lemont, nebuvo skirtos ir nėra pritaikytos muziejui ar
paveikslų saugyklai. Šiuolaikiniai paveikslai ir laikinos
parodos gal ir gali pakęsti besikaitaliojančią temperatūrą, bet
vertingi paveikslai niekada nelaikomi tokiose salėse ar saugyklose
– jiems sudaromos ypatingos sąlygos: pastovi temperatūra (spec.
reguliuojama), apšvietimas ir t.t.
Žvelgiant į eksponuojamus ir jau patamsėjusius paveikslus,
supranti, kad jų padėtis palaipsniui blogėja. Pasak dailės
kolekcionieriaus, meno muziejų konsultanto Emilijaus Holenderio,
paveikslai verkiant reikalauja restauratoriaus rankos – dažai
trupa, skylinėja ar net byra. Jie bus negrįžtamai sugadinti, jei nebus
laiku susirūpinta. Kuo skubiau paveikslai pasieks Lietuvą, tuo mažiau
reikės įdėti darbo ir lėšų jiems atgaivinti.
Paveikslų nesugrąžinimo reikalas, kiek mes dėl jo bediskutuotume,
geriausiai iliustruojamas neseniai Veliuonoje įvykusio konflikto tarp
skolintojo – danų kilmės Veliuonos gyventojo ir pasiskolinusios
– Jurbarko rajono savivaldybės. Veliuonoje apsigyvenęs danas
paskolino savivaldybei 10,000 litų projektui, kuris suteikė galimybę
gauti milijoninę ES paramą miesteliui sutvarkyti. Parengus projektinį
pasiūlymą, Veliuonai nubyrėjo milijonas litų. Matydamas besikeičiančią
Veliuoną, danas valdžiai priminė skolą. Paaiškėjo, kad ji nė
nesiruošia atiduoti pinigų. Užuot grąžinusi skolą, Jurbarko
valdžia geradariui kaišioja špygą – mat grąžinti
pinigus nėra jokio teisinio pagrindo, nes sutartis esą sudaryta
netinkamai – nedalyvavo rajono teisininkas, nėra jo
parašo. O jeigu danas nori pinigus atgauti, tegu bylinėjasi.
Žurnalistas parašė: ,,Skolini – esi kvailys”
(www.lrytas.lt/data =20110307&id=akt07_ a1110307&view=2).
A. Janušas ir paveikslų ,,laikinai globai” sudarytas
komitetas atsuko Lietuvai nugarą ir skėstelėjo tuščiomis
rankomis – Romualdui Budriui, Lietuvos Dailės muziejaus
direktoriui, pasitikėjusiam ir sutikusiam laikinai paskolinti, bei
kitiems, dalyvavusiems šioje akcijoje. Bet pats nemoraliausias
veiksmas – sutrypta, sulaužyta meno kūrinius aukojusiųjų valia
– jų testamentai. Puzino, Kasiulio, Petravičiaus ir kitų kūriniai
savavališkai pasilikti – ,,pasiskolinti”. Mat tų
pareiškimų-testamentų nepatvirtino advokatas, o ir patys
aukotojai jau iškeliavę Anapilin!
Kažin ar sąžinei reikia advokato? Jei ji yra – nereikia, kai jos
nėra, patikėjusieji lieka musę kandę. Peržiūrėjusi Dailės muziejuje
Lemont esamus paveikslus, neradau visų, įtrauktų į ,,Pasiliekamų
sąrašą”. Gal šuo pakastas čia – kad
paveikslai kažkur nukeliavo ar iškeliavo? Sąrašą su
,,pasiliekamais” paveikslais turime ne vienas, o A. Janušo
laiške minimas Morkūno spaustuvėje ,,išspausdintas
katalogas” tikriausiai buvo be pasiliktųjų. D. Adomaitis, su
kuriuo dar 2006 metais jo paties siūlymu susitikau ir išklausiau
pasakojimą, davė man dokumentų kopijas (originalai ir visų suaukotų
paveikslų katalogas jo valia buvo atiduoti Leonui Maskaliūnui, kuris
juos perdavė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejui), o juose juodu ant
balto surašyta: aukotojo pavardė ir vardas, įgyto kūrinio
autorius bei pavadinimas, kokia technika jis atliktas, kiek
kainavo… Taigi teisėtas klausimas – kur yra trūkstami
paveikslai, kurie buvo ,,paskolinti” Lietuvių dailės muziejui
PLC, Lemont? Juolab kad komitetas teigia, jog ,,kolekcija
nedaloma”.
Minėtam Čiurlionio galerijos globos komitetui vadovavo buvęs LR garbės
konsulas Vaclovas Kleiza. Gal, gerbiamas konsule, laikas ir Jums
įsitraukti į šią akciją ir pasiskolintus paveikslus garbingai
grąžinti Lietuvai? Gal sugriaukime naują mitą apie lietuvius, kurie
mėgsta pasiskolinti ir nesugrąžinti, apgaudami skolintojus. Juk tikri
lietuviai nuo seno sako – ,,Skola ne rona, neužgis.”
Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų testamentą po mirties kas nors, net ir
turėdamas tam tikrus įgaliojimus, sulaužys, pasielgs ne taip, kaip jūs
norėjote, kaip juodu ant balto parašyta kiekviename paaukoto
paveikslo savininko pareiškime – ,,grąžinti Nepriklausomai
Lietuvai”. Rodos, tiek nedaug tenorėjo dailininkai – toks
paprastas ir nepaprastas noras sugrįžti namo, grįžti į laisvą Lietuvą
Tėvynę.
Vietoje pabaigos. Yra įvairių žurnalistų – tiesos
ieškotojų, mulkintojų, užsakomųjų straipsnių rašytojų.
Kuriai grupei priklauso šių eilučių autorė? Kaip teigia
žurnalistė Goda Ferensienė, ,,Mano gyvenimo būdas – sakyti žmogui
gerus ir nemalonius dalykus tiesiai į akis, kol jis dar girdi ir mato.
Todėl aš netoleruoju tų, kurie nuploninę balsus suokia kaip
lakštingalos, o pasikeitus aplinkybėms – pavirsta
šunvabaliais!.. Geriau karti tiesa, nei saldus melas.”
Taigi aš esu čia ir sakau tiesiai į akis.