Kodėl laisvę atgavusiai Lietuvai skirti paveikslai įkalinti Lemonte?

LIGIJA TAUTKUVIENĖ

Apie paveikslų sugrąžinimo Lietuvai istoriją nemažai rašyta, kalbėta, apkalbėta. Niekas nevyksta. Jie į Lietuvą negrįžta. Beldimasis į sąžinę tų, kurie atsakingi, išdrįsę paveikslus ,,paskolinti”, o tiksliau – ,,įkalinti” Lemont, lieka be atsako, atsimuša kaip žirniai į sieną.
Paskutinis buvusio Čikagos Čiurlionio galerijos Jaunimo centre direktoriaus 93 metų Algio Janušo atsakymas (,,Draugas”, 2010 m. lapkričio 13 d.) į M. K. Čiurlionio muziejaus Kaune darbuotojų laišką ,,Ar lietuvių suaukoti kūriniai sugrįš į Kauną?” (,,Draugas”, 2010 m. spalio 2 d.) tėra tik dantų užkalbėjimas. A. Janušas rašo: ,,Straipsnyje pabrėžta, kad aš paskolinau Lietuvių dailės muziejui Pasaulio lietuvių centre dalį pasiliktų paveikslų. Kaip privatus asmuo aš to negalėjau padaryti. Tą padarė Čiurlionio galerijos globos komitetas 2009 m. kovo 14 d., pavesdamas Dailės muziejaus laikinai globai pagal ‘Pasiliekamų paveikslų sąrašą’. Čiurlionio galerijos globos komitetas iki dabar pasilieka tų darbų globėjas.” Įdomi detalė – paveikslai buvo išsiųsti į Lietuvą 1999 metais. Šiandien jau 2011ieji – praėjo daugiau nei dešimtmetis. Tai kiek dar tęsis ,,laikina globa”? Juk komiteto nariai, kaip ir visi mes, nejaunėja. Neretai ir atmintis pradeda šlubuoti.

Visus paveikslus, kuriuos buvo surinkusi F. Zogo bankelyje įsikūrusi Čiurlionio galerija, supakavo ir išsiuntimui paruošė Domas Adomaitis. Visus. Gera D. Adomaičio bičiulė dailininkė Magdalena Stankūnienė jo prašoma kreipėsi į tuometinę JAV LB Kultūros tarybos pirmininkę Mariją Remienę tarpininkauti tarp jų ir Lietuvių Fondo dėl lėšų skyrimo paveikslams pervežti. Fondas pinigus skyrė. Tai ir visas Kultūros tarybos nuopelnas, nors pateikiama klaidinanti informacija, kur nuopelnai prisikiriami sau: ,,Kolekcija į Lietuvą pergabenta JAV Kultūros tarybos pastangomis, pergabenimo išlaidas padengė Lietuvių Fondas” (,,JAV LB penki dešimtmečiai”, Vilnius, 2003, p. 639). Iš Čiurlionio galerijos Čikagos Jaunimo centre sugrąžinamus paveikslus pakavo A. Janušas su pagalbininkais. Taip paveikslai pasiekė Lietuvą, kur 2000 m. Vilniuje buvo atidaryta paroda ,,Sugrįžusi išeivijos dailė”.

 Taigi jau laikas ,,pasiskolintus” 32 meno kūrinius (daugiausia – paveikslus) sugrąžinti Lietuvai. Kodėl iki šios dienos jie niekaip nesuranda kelio į namus, nors juos suaukoję eiliniai ir neeiliniai JAV lietuviai rašė specialius pareiškimus-testamentus: ,,Paveikslus grąžinti Lietuvai, kai ji atgaus nepriklausomybę”? Kaip nuostabu, kad dalis žmonių tvirtai tikėjo, jog Lietuva bus laisva! Jie, kaip VLIK’as, ALT’as ar PLB, tikėjo, kai daugelis jau buvo numoję ranka į Lietuvos laisvinimo bylą, o Santara-Šviesa tik ,,atsisuko veidu” į Tėvynę kultūriniam bei sportiniam bendravimui. Ar ne keista – Lietuva jau atšventė 21-ąsias Nepriklausomybės metines, o šventa akcija – žmonių suaukoti (lietuvių dailininkų nutapyti) paveikslai su viltimi, kad jie suras vietą namuose – Kauno M. K. Čiurlionio dailės muiejuje – lig šiol iki galo neįvykdyta.

Paveikslai, nelyg kaliniai, įkalinti ypač blogomis sąlygomis. Jokia paslaptis, kad Lietuvių Dailės muziejaus patalpos Pasaulio lietuvių centre, Lemont, nebuvo skirtos ir nėra pritaikytos muziejui ar paveikslų saugyklai. Šiuolaikiniai paveikslai ir laikinos parodos gal ir gali pakęsti besikaitaliojančią temperatūrą, bet vertingi paveikslai niekada nelaikomi tokiose salėse ar saugyklose – jiems sudaromos ypatingos sąlygos: pastovi temperatūra (spec. reguliuojama), apšvietimas ir t.t. 

 Žvelgiant į eksponuojamus ir jau patamsėjusius paveikslus, supranti, kad jų padėtis palaipsniui blogėja. Pasak dailės kolekcionieriaus, meno muziejų konsultanto Emilijaus Holenderio, paveikslai verkiant reikalauja restauratoriaus rankos – dažai trupa, skylinėja ar net byra. Jie bus negrįžtamai sugadinti, jei nebus laiku susirūpinta. Kuo skubiau paveikslai pasieks Lietuvą, tuo mažiau reikės įdėti darbo ir lėšų jiems atgaivinti.

Paveikslų nesugrąžinimo reikalas, kiek mes dėl jo bediskutuotume, geriausiai iliustruojamas neseniai Veliuonoje įvykusio konflikto tarp skolintojo – danų kilmės Veliuonos gyventojo ir pasiskolinusios – Jurbarko rajono savivaldybės. Veliuonoje apsigyvenęs danas paskolino savivaldybei 10,000 litų projektui, kuris suteikė galimybę gauti milijoninę ES paramą miesteliui sutvarkyti. Parengus projektinį pasiūlymą, Veliuonai nubyrėjo milijonas litų. Matydamas besikeičiančią Veliuoną, danas valdžiai priminė skolą. Paaiškėjo, kad ji nė nesiruošia atiduoti pinigų. Užuot grąžinusi skolą, Jurbarko valdžia geradariui kaišioja špygą – mat grąžinti pinigus nėra jokio teisinio pagrindo, nes sutartis esą sudaryta netinkamai – nedalyvavo rajono teisininkas, nėra jo parašo. O jeigu danas nori pinigus atgauti, tegu bylinėjasi. Žurnalistas parašė: ,,Skolini – esi kvailys” (www.lrytas.lt/data =20110307&id=akt07_ a1110307&view=2).

A. Janušas ir paveikslų ,,laikinai globai” sudarytas komitetas atsuko Lietuvai nugarą ir skėstelėjo tuščiomis rankomis – Romualdui Budriui, Lietuvos Dailės muziejaus direktoriui, pasitikėjusiam ir sutikusiam laikinai paskolinti, bei kitiems, dalyvavusiems šioje akcijoje. Bet pats nemoraliausias veiksmas – sutrypta, sulaužyta meno kūrinius aukojusiųjų valia – jų testamentai. Puzino, Kasiulio, Petravičiaus ir kitų kūriniai savavališkai pasilikti – ,,pasiskolinti”. Mat tų pareiškimų-testamentų nepatvirtino advokatas, o ir patys aukotojai jau iškeliavę Anapilin!

Kažin ar sąžinei reikia advokato? Jei ji yra – nereikia, kai jos nėra, patikėjusieji lieka musę kandę. Peržiūrėjusi Dailės muziejuje Lemont esamus paveikslus, neradau visų, įtrauktų į ,,Pasiliekamų sąrašą”. Gal šuo pakastas čia – kad paveikslai kažkur nukeliavo ar iškeliavo? Sąrašą su ,,pasiliekamais” paveikslais turime ne vienas, o A. Janušo laiške minimas Morkūno spaustuvėje ,,išspausdintas katalogas” tikriausiai buvo be pasiliktųjų. D. Adomaitis, su kuriuo dar 2006 metais jo paties siūlymu susitikau ir išklausiau pasakojimą, davė man dokumentų kopijas (originalai ir visų suaukotų paveikslų katalogas jo valia buvo atiduoti Leonui Maskaliūnui, kuris juos perdavė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejui), o juose juodu ant balto surašyta: aukotojo pavardė ir vardas, įgyto kūrinio autorius bei pavadinimas, kokia technika jis atliktas, kiek kainavo… Taigi teisėtas klausimas – kur yra trūkstami paveikslai, kurie buvo ,,paskolinti” Lietuvių dailės muziejui PLC, Lemont? Juolab kad komitetas teigia, jog ,,kolekcija nedaloma”.

Minėtam Čiurlionio galerijos globos komitetui vadovavo buvęs LR garbės konsulas Vaclovas Kleiza. Gal, gerbiamas konsule, laikas ir Jums įsitraukti į šią akciją ir pasiskolintus paveikslus garbingai grąžinti Lietuvai? Gal sugriaukime naują mitą apie lietuvius, kurie mėgsta pasiskolinti ir nesugrąžinti, apgaudami skolintojus. Juk tikri lietuviai nuo seno sako – ,,Skola ne rona, neužgis.”

Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų testamentą po mirties kas nors, net ir turėdamas tam tikrus įgaliojimus, sulaužys, pasielgs ne taip, kaip jūs norėjote, kaip juodu ant balto parašyta kiekviename paaukoto paveikslo savininko pareiškime – ,,grąžinti Nepriklausomai Lietuvai”. Rodos, tiek nedaug tenorėjo dailininkai – toks paprastas ir nepaprastas noras sugrįžti namo, grįžti į laisvą Lietuvą Tėvynę.

Vietoje pabaigos. Yra įvairių žurnalistų – tiesos ieškotojų, mulkintojų, užsakomųjų straipsnių rašytojų. Kuriai grupei priklauso šių eilučių autorė? Kaip teigia žurnalistė Goda Ferensienė, ,,Mano gyvenimo būdas – sakyti žmogui gerus ir nemalonius dalykus tiesiai į akis, kol jis dar girdi ir mato. Todėl aš netoleruoju tų, kurie nuploninę balsus suokia kaip lakštingalos, o pasikeitus aplinkybėms – pavirsta šunvabaliais!.. Geriau karti tiesa, nei saldus melas.” Taigi aš esu čia ir sakau tiesiai į akis.